Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ji vėl užsisagstė megztinį iki pat kaklo. Tuomet atsistojo ir prisileido vandens į plieninį dubenį. Muilo burbulai rikiavosi aplink jos riešus ir ją apmūturiavo. Jos riešai sušilo, tačiau ledas sukaustė krūtinę ir kojas.

Simonas truktelėjo duris ir įėjo į vidų. Nešinas glėbeliu šakelių pakuroms. Leido joms triukšmingai sukristi į dėžę, ant kurios prieš tai sėdėjo Tora. Persibraukė rankas ir atsisuko į moteris. Pasitikrino atmosferą, lyg patekęs į šunų aptvarą, nežinodamas, ar kuri iš kalių pasiruošusi jį pulti. Kai Ingrida viešėdavo Bekejorete, kambaryje tvyrodavo kažkokia neįprasta atmosfera. Jis timptelėjo Torai už surištų į uodegą plaukų, norėdamas turėti sąjungininkę, ir kartu – rasti rankoms vietą.

Tora lėtai atsisuko ir pasižiūrėjo į jį. Bedugnės akys žvelgė į Simoną. Pilkšvai žali ežerėliai. Jis paleido jos plaukus, susimąstęs įsipylė puodelį kavos ir nusinešė prie virtuvės stalo.

– Jau ruduo, – tarė jis.

– Taigi, – pasakė Ingrida, – dar tik.

– Greit kasdien reiks kūrenti, ne tik vakarais.

– Man patinka ruduo, – kalbėjo Rakelė, nusirišdama prijuostę.

– Ne, fui, tik pagalvok apie visus tuos šaltus tamsius rytus, – kalbėdama Ingrida susigūžė. – Norėčiau, kad žiema jau būtų pasibaigusi, – pridūrė ji.

– Valandos ir dienos gana greitai slenka, jos negrįš ir daugiau nebepasibels, tik šitiek ir žinau, – lengvai ištarė Rakelė, puodelius su lėkštutėmis kraudama į spintą.

– Bijai važiuoti, Tora? – pasiteiravo Simonas.

– Ne.

– Žinoma, ne. Tora juk neturi didelių rūpesčių. Ji skaito, turi maisto ir gali ramiausiai vaikštinėti, kur tik jai patinka, – dėstė Ingrida.

Rakelės veidas suakmenėjo. Akimirką ji užsimerkė.

– Manau, kiekvienam savų rūpesčių gana. Viskas ant veido neparašyta. Ir jaunimui užtektinai savų sunkių minučių…

Ingrida suskubo eiti. Kažin kaip paslaptingai nuskambėjo tas Rakelės priekaištas. Ji stabtelėjo tarpdury. Bejėgė.

Prakaitas sruvo Toros nugara. Veidas sukaustytas, lūpos sučiauptos.

Simonas prisipažino sau, kad štai dabar, moterims susitikus, vėl kartojasi tai, nuo ko jis sunegaluoja. Šito jis negalėjo suprasti. Tas jausmas užliejo plaučius, širdį ir kėsinosi uždusinti. Jis greičiau jau iššoks pro langą. Visuomet atsirasdavo kas nors, apie ką joms būtina pašnekėti, tik miglotai užsimenant. O jam tarsi ir reikėtų laikytis nuošaly.

– Linkiu, kad tau viskas būtų gerai, rūpinkis savimi! – tyliai atsisveikino Ingrida, tiesdama Torai ranką.

Simonas su Rakele žiūrėjo į kitą pusę.

– Viso gero… mama…

– Nedaug tave matėm šiemet.

Tora neatsakė. Ji buvo išmokusi sulaikyti žodžius prieš jiems pabyrant.

Durys buvo užtrenktos. Ir vėl jas uždarė atsargiai prilaikydama. Kaip Ingrida. Atsargūs trinktelėjimai, švelnūs žvilgsniai, pavargę šypsniai, kupini atsiprašinėjimų žingsniai.

Tora tą vakarą ilgai vaikščiojo ir blaškėsi po tvartą. Tuščio avių aptvaro viduje. Jie girdėjo ją siautėjant lyg visiškai išprotėjusią.

Galų gale Simonas paklausė Rakelės, kaip reikėtų mergaitę nuraminti, gal kas ją kamuoja?

– Taip. Numanau! – teištarė Rakelė.

Tačiau netrukus jis pamatė ją einant kiemu tvarto link.

22

Jie perplaukė fjordą ir dardėjo keliais. Žiūrėjo vienas į kitą vengdami susitikti žvilgsniais. Tai, kuo Tora taip džiaugėsi ir ką įsivaizdavo, iš tiesų buvo visiškai kitaip. Matyt, dalykai keičiasi vien apie juos pagalvojus. Kaip ožkarožė rudeniop: iš raudonos išdidžios gėlės ant kalniukų ir pagriovėse virstanti violetiniu išdžiūvusiu daigu, atkakliai pastojančiu kelią tam, kuriam reikia praeiti. Ir lengva it pūkas vilnele, besiplaikstančia nuo menkiausio vėjelio ir pasėjančia visą dangų to, ko neatsiginsi kitą vasarą. Piktžolių sėklų, šitaip žmonės sako. Kitą vasarą. Panašiai ir Simono bei josios kelionei. Jis šnekėjo apie viską, ko neišmano iš „teorijos“, kad gautų pažymėjimą. Buvo švariai nusiskutęs ir kvepėjo ne taip, kaip paprastai kvepia Simonas, vilkėjo eilutę. Apsiaustą nešėsi užsimetęs ant rankos. Eidamas neramiai jį pataisė, lyg nė nežinodamas nei iš kur šį drabužį gavo, nei ką su juo daryti.

Tora sunerimo. Simonas paprastai visada žinodavęs, kodėl rankose laiko tam tikrus daiktus. Ji priešinosi silpnam meilumo jausmui, kuris kaskart ją apnikdavo pamačius tvirtas, saulėje nudegusias iš po apsiausto kyšančias rankas. Ji buvo įsižeidusi, nes jis nebuvo tikrasis Simonas, kurį ji norėtų turėti sau.

Ji sėdėjo tiesia nugara ir sukryžiavusi rankas.

Bet Simonas greičiausiai to nepastebėjo. Jis šnekėjo apie pažymėjimą. Vardino labiausiai pažįstamas variklio detales ir susirūpinęs žvelgė į priešais sėdinčio autobuso keleivio pakaušį. Kostiumo kelnių kantas – lyg peilis. Žvilgus plienas prieš pasaulį. Jis užkeldavo vieną koją ant kitos. Retsykiais. O kelnių kantas atlikdavo pjūvį ore.

– Bus prastai, jei neišlaikysiu, – nusiminęs kalbėjo Simonas.

– Išlaikysi, – drąsino Tora, žinodama, kad šitaip būtų atsakiusi ir Rakelė.

– Na, dabar tai priklauso nuo…

– Tu tik privalai pasiryžti, – tarė ji ir lengvai sučiaupė lūpas. Lyg tuo viskas ir būtų nuspręsta.

– Vis tas variklis, – išsprūdo prislėgtai.

– Kaip?

– Sudėtingas kaip Babilono sodai – pradedant veržle ir baigiant visokiom nesąmonėm!

Jis plūkėsi su paltu ir mainė vieną kelnių kantą kitu.

– Suglamžysi kelnes šitaip sėdėdamas, – žemu balsu pareiškė Tora. – Apsiaustą galėtum įdėti į tinkliuką štai čia, viršuje, – pridūrė ji.

Simonas iš šalies žvilgtelėjo į ją ir sudrėkino lūpas. Mergaitė jau visiškai suaugusi. Daugybę kartų apie tai galvojo. Vis dažniau ir dažniau. Kaip iki galo neišlukštenta mintis, kuri vis graužia ir kankina. Jis tiriamai šyptelėjo. Senojo dėdės Simono šypsnys. Bet ji to nepastebėjo arba apsimetė nepastebėjusi. Jis įdėjo apsiaustą į tinkliuką. Ištempęs savo ilgą kūną, uždėjo prastą maišelį su drabužiu.

Tora matė po marškiniais įsitempusius nugaros raumenis. Kaip stambaus gyvulio. Arklio?

– Tu įveiki sunkesnius dalykus nei šis, kurį aš mėginu mokytis?

– Kokius gi?

– Kalbą. Matematiką. Visa kita.

Jis vogčiomis žvilgtelėjo į ją.

– Tai nėra itin sunku.

– Ne, tu turi gerą galvą. Puiku, kad lankai mokyklą. Ar jau mąstei, kuo būsi užaugusi?

Tora nusisuko. Juto, kad pasitikėjimas savimi ir branda dingo. Tik veidas plieskė raudoniu, o žodžiai užsirakino. Ant smakro jis turėjo randą.

Prieš susivokdama ji kilstelėjo ranką ir perbraukė per randą. Nuskustos barzdos šereliai meiliai trynėsi į pirštų galiukus. Ji pajuto rando iškilumą it švelnaus vėjelio šiurenimą ties smiliumi. Ir tuo viskas baigėsi.

Simonas nesujudėjo. It sargyboje. Laukė, kada ji vėl pakels ranką ir perbrauks jam per smakrą? Tačiau ji ramiai sėdėjo sukryžiavusi rankas ir prigesusiu žvilgsniu. Lyg nebūtų to dariusi. Niekad nebūtų iškėlusi dviejų pirštų prie jo veido. Ar iš tiesų taip?

Simonas atrodė sumišęs ir nesusivokiąs. Jis būtų iškėlęs šį vaiką aukštyn lyg niekur nieko. Anksčiau būtų peštelėjęs už kirpčiukų ir priglaudęs savąjį skruostą prie josios.

– Nežinau, kuo būsiu, – rimtai atsakė Tora. Ji taip į jį žiūrėjo, tarsi būtų pamačiusi kažką už jo galvos.

Pro juos skriejo peizažas. Filmas apie akmenis ir medžius, užutėkius ir krantines, namus ir žmones.