Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Nei gyvenk, nei mirk, tarstelėjo ji, kai jie pareiškė norį nutraukti gydymą, nes iš tiesų tai ne padeda, o blogina būklę. Norėjo ją paguldyti. Užsiminė, kad ji per silpna važiuoti namo, nebent pas vietos gydytoją. Tačiau Rakelė laikėsi savo. Ji ryžtingai pasipriešino sakydama, kad gydytojas yra netoliese. Vis dėlto egzistencija jai tapo padvigubėjusiu siaubingu skausmu. Morfijus, kurio ji gaudavo, nebepadėjo.

Ji juto, kad šitaip tęstis nebegali. Vis dėlto diena dalijo sapnų blyksnius. Lyg nepaklusni saulė, pradėjusi leistis į jūrą.

Simonas norėjo laivelį nuplukdyti į valtinę iki pavasario, tačiau Rakelė užsiminė, kad jai jo dar prireiksią. Prieš žiemą dar kartą norėsianti išplaukti į salas.

Simonas namie būdavo ilgiau nei bet kada. Popierinius darbus parsinešdavo į namus. Ruošėsi avidėje sudėti naujas grindis. Zujo po namus it sarginis šuo, užuodęs kažin ką grėsminga, ko nebuvo pajutęs prieš tai. Nuolatinis nuovargis virtuvėje jį įbaugino.

Anuomet verkšlendavęs, kad Rakelei reikėdavę vykti į Oslą, dabar tik ir norėjęs ją išsiųsti. Tačiau ji keistai į jį dėbtelėjusi ir it tirdama pareiškusi: „Nėra ką daryti…“

Ir Simonas daugiau nebeklausinėjo.

Jis skandino stiprius rudus darbininko delnus moteriškuose Rakelės plaukuose. Jie triūsė virtuvės praustuvėje, avidėje ar tvarkydami audeklo apmatus. Jis ėmė duoną iš juodos skardos ir sukiojo vairą veždamas Rakelę apsipirkti į žvejų kaimelį.

O žieminės užuolaidos vis tebegulėjo. Avidės grindys nebuvo dedamos taip greitai, kaip reikėtų. O avys greitai sugrįšiančios iš kalnų. Duona nebe tokio skonio, kokia būdavo Rakelės užminkyta. Ir staklės nutilę. Kilimėlių atraižos spindėjo prietemoje savo kartoninėse dėžutėse palėpėje. Degė noru gyventi kartu sumazgyti vilnoniai, medvilniniai ir seni apšiurę lininiai siūlai.

Rakelė kartkartėmis čia užeidavo, viską apžiūrėdavo. Ji gerte gėrė į save tą vaizdą. Atraižos skleidėsi priešais ją savomis spalvomis. Ji lenkėsi jų pusėn ir stebėjosi, kad prie jų prisilieti lyg prie odos, nors kambaryje labai šalta.

Kai būdavo itin blogai, ji vartodavo vaistus, tačiau greitai suvokė, kad jie ją slopina ir veda į pasaulį, kuriame ji nepasiekiama. Dažniausiai išgerdavo juos prieš naktį.

Ji stengdavosi būti išsitiesusi, kokia pakildavusi iš lovos rytais. Norėjo, kad skausmas verčiau jau kaustytų tiesų kūną. Juk skausmas nesumažės, jei vaikščios kaip sulinkusi traškanti lazda. Tai tik įprotis, tarė pati sau.

Ir anksčiau, ir dabar ją apnikdavo niūrios mintys:

– Ar tai šito sulaukiau? Dieve brangus, ar šito?

Ji vaikščiojo po namus su nenusakomu savo skausmu, leido žydrai šviesai skverbtis pro baltas vasarines užuolaidas ir pasiskleisti it tepalui ant žieminių šiaudų spalvos užuolaidų.

Ji gniaužė gyslotus kumščius, trokšdama įkalinti sekundes. Minutes. Ragino laiką pristabdyti savo tėkmę Bekejorete. Ir laikyti stipriai. Nes ji dar kvėpavo.

Ji nepajėgė įsivaizduoti savosios baigties. Nežinojo, ar tai bus tarsi išsilaisvinimas, ar besitęsiantis skausmas už sveikos nuovokos ribų. Keletą kartų mąstė apie jūrą. Tačiau kabinosi į gyvenimą. Į stiprias Simono rankas. Į aušros nutvieskiamus laukus. Visa tai ji juto širdimi. Tarsi mylimojo kontūrus, migloje išnykstančius tuomet, kai tau jo labiausiai reikia.

Gydytojai jos neapžiūrėję, kai pasakė, kad ji dar turinti laiko, net jeigu kepenys, plaučiai ir dubuo jau paliesti ligos. Ji reikalavo parodyti nuotraukas. Troško griebtis bet ko, tarsi tai būtų kito kūnas ir liga.

Ji turinti vartoti nuskausminamuosius, guodė jie. Tiek, kiek tik jai reikia.

Paskui ji ilgai sėdėjo parke ant suolelio priešais ligoninę ir viską grimzdino į save. Didžiųjų medžių lapai jau pradėję kristi. Kartais nuo stipraus vėjo jie pakildavo aukštyn ir nusileisdavo visiškai kitoje vietoje šiurendami. Baseinas švarus ir uždengtas prieš žiemą. Ji prisiminė ankstyvos vasaros garsus: švelnų lašėjimą iš fontano. Dabar jis sausas. Kartkartėmis pro debesų uždangą sublykčiodavo saulė, o jos gyvenimas dabar tebuvo kaip voratinklis kampe, kuriam nubraukti jai vis pritrūksta laiko. Simono ir Toros veidai. Ingrida. Stingstantis judesys, nutraukta replika. Ryškiai įsirėžę joje. Smulkmenos, kurių anksčiau ji nė nepastebėdavo, dabar pasidarė itin reikšmingos, diena prieš jas – visai nieko verta, o svarbūs įvykiai praplauks pro šalį kaip tamsaus tvenkinio vandens vilnijimas.

Kartais ji pagalvodavo, kad nėra taip ir baisu. Numirti. Blogiausia turbūt visas tas dienas baimintis ir būti atsiribojus – nenusakomame pilkume. Visame tame, kuriam įvardinti ji net nerado žodžio ir kuriuo dėl šios priežasties negalėjo su niekuo pasidalinti. Netgi su Simonu.

Kol jis miegojo, ji tyrinėjo jo veidą. Žinojo, kad dešinysis jo vokas kartkartėmis suvirpa pro miegus. Tarytum jis sapnuotų ką nors baisaus. Simonas laikė ją plūduriuojančią.

Visų šių įvykių sūkury Rakelė nuoširdžiai ir visiškai tikėjo stebuklu. STEBUKLU. Kad vieną rytą ji atsibus sveika. Kad kitąsyk jai lankantis ligoninėje gydytojai su sesutėmis nustebę susižvalgys. Ir tuomet išpyškins:

– Rakelė Bekejoret sveika! Nėra abejonės!

Ir ji eis džiūgaudama link lifto. Ne, leisis laipteliais žemyn. Džiūgaujanti! Koridoriumi ir per salę, kur visuomet daugybė žmonių. Ligonių, lankytojų. Pro informacijos skyrių. Pro dvigubas duris laukan. Medžiai šlamės didingai ir plačiai, žolė suvešės. Žalia, sultinga ir pilna besiganančių avių. Dangus bus giedras ir ties rankas, sveikindamas ją.

Tai tebuvo Rakelės svajonė. Tikresnė nei koks nors kitas potyris.

Stebuklu jai tapo jos dažai. Ji sėdėjo ant durpių dėžės ir tepė storais sluoksniais. Tarsi vesdama save už rankos, pasakojo sodrias istorijas. Apie STEBUKLĄ.

Tarp priepuolių ji pasirūpino savimi. Sulankstė ir įmetė į ugnį.

Tora sugrįžo į Salą per rudens atostogas. Nebuvo nė šnekos, į kuriuos namus važiuoti. Rakelei jos reikėjo. Jos abidvi kalbėdavosi telefonu, kai Rakelei leisdavo sveikata.

Visiems norėjosi, kad Rakelei būtų gerai, kartą telefonu gergždžiančiu balsu pasakęs Simonas.

Vis dėlto susitikimas Torą šokiravo. Jai įėjus Rakelė sėdėjo svetainėje patogiausiame krėsle. Ji vargais negalais pakilo ir tiesė į ją rankas prislopintu džiaugsmu, tačiau tai tebuvo tik šešėlis to džiugesio, kokį regėdavai Bekejorete.

Tora juto, kaip širdis varo baimę jai į kūną ir atriboja ją viduje.

– Teta, tu nesveikuoji!

– Taip, buvo prasta diena.

– Kaipgi taip?

– Seni reikalai. Turiu pasistengti, kad išlikčiau, – pridūrė.

Pamėgino įžiebti prigesusias akis.

– Ar gydytojai negelbsti?

– Jie daro, ką gali. Aš sugraužta.

Keistas juokas sklido iš pabalusių lūpų.

– Bet teta! Turėjai būti ligoninėje Osle ir tik ten! Turbūt jie rastų būdą pagelbėti?

Rakelė žvelgė į Torą. Gana džiugiai.

– Kai kurie tokie beviltiški, jog net nebeverta jų siųsti į Oslą.

Tora išvalė iš kampų voratinklius ir tvarkėsi pagal dėkingos Rakelės nurodymus. Svetainėje pakabino žiemines užuolaidas ir pastatė stalus į vietas, kol Simonas sukalė paskutinius smaigus į avių aptvarą. Tvarte kvepėjo nuo šviežių skiedrų ir naujų medžio darbų.

Vieną dieną atėjo Ingrida. Atėjo lyg svetima – ir išėjo. Pati tai žinodama. Visa, ką ji turėjo pasakyti Torai, pastarosios nedomino. Kad Henrikas besielgiąs labai gerai, ilgai dirbąs. Kad sėdįs vakarais galustalėj su pypke ir savo kryžiažodžiu. Ir rimtos naujienos, ir smulkmenos, kurias ji troško pasakyti Torai, nugrimzdo Rakelės pasaulyje.