Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Nuo kranto šviesų blyksniai artėjo link jų. Tačiau nepasiekdavo taip, kad jiems būtų iš to nauda.

Tora pamojo ranka. Ėriuką laikydama užanty. Mažytis vilnotas padaras pasirodydavo tai ten, tai čia pro bortą. Simonas pamojavo. Sėdėjo vienplaukis laivagalyje ir vairavo. Šviesūs plaukai plaikstėsi aplinkui tarsi fosforas.

Galų gale. Jau atviroje jūroje. Bangas skrosti darėsi sunkiau. Juk didžiulį pasipriešinimą įveikti lengviau ties povandeninėmis uolomis ir akmenimis.

Henrikas pašnairavo prieblandoje ir padavė Rakelei virvės, kuria pririšta avis, galą. Ji paėmė. Mėgino sugauti jo žvilgsnį. Pasislinko artyn, kad išgirstų balsą. Mintyse dėliojosi žodžiai. Pasiruošę išsiveržti. Jau buvo juos išsakiusi daugybę kartų.

– Daugiau tu nepaliesi Toros, Henrikai!

Vyriškis ištempė kaklą, lyg horizonte būtų kažką pamatęs, bet apie tai ničnieko nesuprastų.

Avis neramiai tampė virvę. Priešinosi laibomis sulysusiomis priekinėmis kojomis mėgindama kabintis įstrižai laivo borto. Skambėjo kaip nekantrus daugybės mažų kumštelių barbenimas.

– Ar girdi, Henrikai? Žinau, ką esi padaręs!

Jis atsisuko ir pažvelgė į ją. Skaudus priminimas? Kupinos neapykantos akys? Ne, ne tai. Rakelė nežinojo, ką pamatė. Tarsi neviltį. Tuštumą. Lyg tai būtų tas pats žvilgsnis, kurį ji pamatė žvelgdama į save veidrodyje prieš įsisąmonindama, kad niekada nebepasveiks? Taip. Ji vėl tai pajuto. Tik šįkart dar skaudžiau.

– Girdžiu.

Išspjovė atsikrenkšdamas priešais vėją. Bet jis galėjo sakyti ką tinkamas. Tai tik žodžiai norint laimėti laiko.

– Daugiau tu mergaitės nepaliesi! Atmink, vieną dieną už savo darbelius turėsi atsakyti, kad galėtum ramiai numirti. Turėsi kovoti pats su savimi, Henrikai. Žinau, kad tau teks tai ištverti.

– Prisiklausei plepalų.

Kol jis mėgino išvengti staigios bangos, išgąsdinta avis strikinėjo, norėdama peršokti suolelį.

– Tora man viską papasakojo.

– Ką papasakojo?

– Kad ją ilgai išnaudojai. Prievartavai. Tu gi žinai , kad aš viską žinau. Todėl tu manęs ir vengi, mėgindamas susidraugauti su Simonu. Tau patinka kiršinti žmones. Tai vienintelis tavo džiaugsmas. Tiesa?

– Velniai tave griebtų, kokį džiaugsmą aš jaučiu!

– Nejaugi nežinai, kad kuo daugiau nelaimių palieki sau už nugaros, tuo tampi nelaimingesnis?

Jis metėsi avies, stovinčios ant laivo borto ir trypiančios vietoje, pusėn.

– Pasiųsi mane po velnių? – paklausė ji.

– Nusiramink ir pasirūpink savo avimi!

– O jeigu aš apie tave pranešiu?

– Jau esi pranešusi.

– Bet nuo šito tu taip lengvai neišsisuksi.

– Ne, velniai tave griebtų, – nusijuokė jis, papurtė galvą ir pamojo Simonui.

– Šįkart turi išklausyti mane, Henrikai. Ir į jos kambarį mėginai patekti. Simonas sakė. Turi man pažadėti niekada daugiau prie jos neprisiliesti. Būk žmogus! Aš nežinau, kaip ji pajėgs gyventi po viso to, ką jai teko patirti. Palik ją ramybėje dabar, kol ji dings iš mūsų.

– Pradings?

Jis priešinosi žodžiui, prisidengdamas vilnoniu šaliku, plevėsuojančiu priešais veidą, tad ji vargiai suprato, ką jis pasakęs.

– Taip, bijojau, kad ji, vaikas, išprotės. Ar bent suvoki, kad sugriovei jai gyvenimą? Nė nežinai apie…

Rakelė turėjo sviesti jam baisius kaltinimus apie mažylį akmenyno pašlaitėje Breilane. Tačiau susilaikė. Ji nebuvo įsitikinusi, kaip jis pakreiptų šią naujieną. Gal tik dar labiau nuskriaustų Torą.

– Kodėl tada manęs neįduodi, jei jau manaisi tiek daug žinanti.

– Todėl, kad nenoriu žlugdyti gyvenimo Ingridai, ir tu tai gerai žinai! Bet aš tai padarysiu, jeigu tu bent prisiartinsi prie jos dar kartą!

Priešais driekėsi žemynas su savo bejėgiais šviesos blyksniais. Neturįs ką su jų gyvenimu veikti. Sala buvo artima ir pašėlusi. Joje aplink Įlanką, žvejų kaimelyje ir ūkiuose palei Vėteną ir Hesthamerį riogsojo namų virtinės. Kitapus. Gilyn į vandenyną šiuo metų laiku karaliavo tamsa ir kirai. Gerosios jėgos buvo primiršusios, kad kita Salos dalis irgi yra reikšminga.

Henrikas sėdėjo it suakmenėjusiu veidu. Rakelė sučiupo jo ranką ir pakratė. Jie nepastebėjo didelės bangos, kuri artinosi jiems apiplaukiant kyšulį. Laivui susvyravus, avis klestelėjo ant šono visu gerai nupenėtu vilnoniu kūnu. Vilna stora ir baltutėlė, tačiau išsipurvino, kai po sekundės atsidūrė lediniame vandenyje. Avis greitai išniro, nes Rakelė tvirtai laikė apynasrio virvę. Bet jai pačiai teko pasiduoti. Trindama virvė kaitino delną. Avis vėl dingo ir pasirodė jau gerokai toliau už laivo, išsproginusi paklaikusias žaižaruojančias akis.

Rakelė atsistojo. Tarsi neišgirdusi įspėjamo Henriko šūksnio.

Dabar jau avis prie borto krašto. Kai jis perlipo per suolelį link jos, laivas susvyravo. Henriko svoris persvėrė. Ji prarado pusiausvyrą, ir ją ėmė kaustyti stingdantis šaltis. Krisdama ji spėjo įsitverti į vyriškio šaliką ir stipriai laikytis. Apynasrio virvė buvo dusyk apvyniota aplink dešinę ranką. Ji juto, kaip ją tempia gilyn. Šaltis. Gelmė. Sveikąja ranka jis tvirtai sugriebė ją už apykaklės.

Simono laivas plaukė priekyje už poros šimtų metrų. Tora su Simonu sėdėdami žvelgė į priekį. Variklis kimiai riaumojo. Jūra šėlo. Garsai persipynė vieni su kitais.

– Paleisk avį! – šaukė jis.

Vis dėlto ji suvokė. Kodėl atsidūrusi laive avių paieškai.

Kaip viskas išmintingai susidėliotų. Ji išvengtų skausmų patale. Nežymiai juto, kaip virpanti Henriko ranka sugriebė ją už pakarpos. Laikė tvirtai.

Staiga Rakelė pajuto geranoriškumą rankai, mėginančiai ją išlaikyti, aviai gilumoje, apsivyniojusiai aplink riešą, kad ji nebegalėtų jausti nieko daugiau, kaip tik trauką dugnan. Visa tai buvo ne šiaip sau. Svarbi, paprasta mintis apniko juos visus, kai tai nutiko. Dabar. Viskas taip nereikšminga. Taip trumpa.

Ji regėjo sunkią sidabrinę horizonto juostelę kaskart bangos keterai pranykus jūroje.

Regėjo pati save, jauną mergaitę, stovinčią prie krosnies, kur mama ruošia valgį. Matė save šokinėjančią tarp akmenų, vėjo plaikstomais plaukais ir iki kulkšnių sūriame vandenyje. Ji buvo pati savimi ir jais visais kartu. Visais tais, kurie nukeliavo žeme žmogaus gyvenimo mirksnį. Ji buvo šio vyriškio kumštyje. Sekundes? Minutes?

– Paleisk avį!

Jo riksme tilpo tikrų tikriausias siaubas dėl kito žmogaus gyvenimo.

Ji tai girdėjo. Taigi šis vyriškis nebuvo toks pamišęs, kokiu dėjosi.

– Daugiau tu jos nepaliesi! – kūkčiojo ji.

– Ne! Prižadu, jei tik šito iš manęs nori! – šaukė jai pavymui.

– Tada jis tau turės atleisti. Mūsų Viešpats…

Ji paleido jo šaliką ir išsilaisvino nuo jo skubaus grybšnio.

Viskas jai buvo taip brangu. Gyvenimas! Šviesa! Visuomet tai buvo joje. Džiaugsmas! Per daug nemąstant, nedėkojant.

Kartą jai pasirodė, kad laimė guli ir mojuoja iš tolo liūdname horizonte. Šviesa ir juokas! Simonas!

Tarsi saulės gausa vandens pakilimo metu. Dangus ir jūra savo amžiname ruoželyje. Simonas ir ji. Visuomet. Virvė, susiejusi ją su avimi, gulėjo tiesi ir nejudri. Jokios kovos.

Dangus skaistus. Tuščias. Nei šalčio, nei kūno.

Rakelės galvoje gaudė ir skambėjo. Jos ausyse keistai sruveno. Kaip upokšnis priešais namus pavasarį. Jai priešais akis atsirado kažin koks apvalkalas, tarsi blykčiojimas, apie kurį ji nieko nenutuokė, tačiau kurio visada ilgėjosi.

Bangų purslai putojo aplinkui Simono laivą, kai Henriko kauksmas pervėrė kiaurai. Simonas taip staigiai pasuko valtį, kad Tora su ėriukais buvo nusviesti tarp suolelių.