Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Simonas nenorėjo kartu su kitais Ingridai į namus pargabenti šitaip pridaužyto Henriko. Jautėsi prastai. Be to, pasijuto sumišęs dėl malonaus keršto, tūnančio įtūžusiuose smūgiuose.

Simonas prisiminė tuos kartus, kai teko vožtelėti. Jų nebuvo daug. Porą sykių jaunystėje. Kai dar tekdavo įrodinėti išdidų vyriškumą. Vaikiščiui, kimbančiam prie Toros prieplaukos šokiuose. Henrikui. Ir kas vis dėlto jam yra? Henrikas savotiškai vadovauja jo gyvenimui. Žino, kada įgelti. Žino jo silpniausias vietas. O kai Henrikas pabudo po pylos, Simonas jo veide pastebėjo keisčiausią išraišką. Akys lyg ir patenkintos. Nurimusios. Tarsi būtų prašiusios iškaršti kailį. Tartum džiaugėsi visais smūgiais… O vaikinai – susigėdę. Šaunūs vyrai. Vis dėlto dauguma prieš vieną. Mirtina nuodėmė.

Einaras nuo smūgio sublogavo. Vis spjaudėsi. Todėl ir bausmė pateisinama.

Šitaip jie paaiškino ir Ingridai. Henrikas sumušęs senąjį Einarą. Visko tiksliai neapibūdino. O ir Ingrida nebuvo pratusi aiškintis, kas įvyko, todėl nieko ir nesakė.

Einaras neturėjo moters. Taigi reikėjo paguldyti jį į lovą ir tikėtis geriausio. Ingrida pasižadėjo jį aplankyti. Tai mažiausia, ką ji galėtų padaryti, gyvendama su šituo prakeiktu Henriku, mąstė vyrai. Vis dėlto jie jau nebebuvo tokie išdidūs, kai atėjo laikas skirstytis ir keliauti kas sau. Popietė nei vakaras jau nebebus tokie, kokių tikėjosi. Nepasakojo daug ir sugrįžę į namus. Tiesą sakant, nepasakojo ničnieko.

Viskas pamažėl susitvarkė. Tie, kuriems reikėjo į Šimtabutį, buvo nugabenti tenai, kiti išsivaikščiojo kas kur. Viskas susidėliojo į lentynėles. Karta iš kartos jie laikėsi savos profesinės etikos.

Į žvejų kalvas palei kelią artinosi pavasaris. Stiprus džiovinamos žuvies kvapas kilo į skaistų dangų. Vidurdienį aplink akmenis aptirpdavo. Vakarais vėl pašaldavo ir susmaigstydavo ledines adatas į kelius bei senus pernykščius vėjyje linguojančius šiaudus.

Simonas, gniauždamas dviračio rankenas, mynė kalvele aukštyn ir keiksnojo alkoholį. Viskas blogai. Jis neturėjęs pratrūkti nuo keleto pasiūlytų burnelių.

Elgėsi kaip vaikas! Jau beveik prie Bekejoreto daržo tvoros staiga susivokė gavęs it kuolu per galvą. Šis vakaras palietęs juos visus. Ne tik Henriką. Bet ir jį patį, ir Rakelę, ir nė kiek ne mažiau – Ingridą.

Nors jam ir sunku suprasti, kas dedasi Ingridos galvoje, jis nenorėdamas darė taip, kad jai būtų dar sunkiau.

Sugrįžti Simonui neprireikė daug laiko. Netrukus jis stovėjo ir beldėsi į Ingridos virtuvės duris. Nedrąsiai. Negalėjo žinoti, kaip bus priimtas. Tebūnie kaip bus. Vis tiek viskas blogai. Balsas viduje plonas. Keista, bet skamba gerai. Kaip šūksnis virš vandens tirštame rūke.

– Prašom!

Ji stovėjo atokiau nuo suolo. Jam įėjus, dar negreit atsisuko. Tačiau Henrikas iškart įsmeigė į jį tamsias gilias akis. Jis kaip tik mėgino nusiauti aulinius batus. Veidas subjaurotas.

– Labą vakarą, – tarė Simonas, nusiimdamas kepurę.

– Prisėsk, – nepakeldama akių garsiai pakvietė Ingrida. Vis dar nusisukusi, nuėjo prie šviesos kūgio palei stalą. Rankose laikydama marlę su jodu.

Simonas atsisėdo prie stalo šalia jos. Lyg ji būtų buvusi jo sąjungininkė. Net nežinojo, ar dabar bijo Henriko, būdamas vienas. Bet, atsisakęs šio vyriškumo testo, nustotų gerbti pats save.

Henrikas pakliuvęs į audrą, pratarė ji. Itin bešališkai. Tarytum ji balsas, skaitantis radijo orų pranešimus. Suvilgė jodu marlę. Penkiais mažais žingsneliais nuėjo iki krosnies, kur sėdėjo vyras. Nuvalė žaizdą. Iš prijuostės kišenėlės mikliai ištraukė du lapelius pleistro ir užklijavo juos kryžmai virš tvarsčio. Henrikas beveik nesukrutėjo. Tik veidą iškreipė grimasos kaip mažo berniuko, kuriam užtepta jodo.

– Ir aš ten buvau, – tarė Simonas ir atsikrenkštė.

Ji atsigręžė. Žaibiškai. Tarsi netikėdama tuo, ką išgirdo. Jų žvilgsniai trumpam susitiko.

– Bijau, kad ir aš buvau ten, smuklėje, taip pat…

Simonas staiga pajuto, kaip šilta kambary. Dusulys užgniaužė visą šneką, kurią buvo išmokęs.

– Kodėl gi? – sušnibždėjo Ingrida it paralyžiuota. Žvelgdama į Henriką, mechaniškai krovė ant stalo žirkles, pleistrą, jodą, tvarsčius į vieną krūvą.

– Jis apdrabstė purvais Rakelę, o aš ne iš tų, kurie praleidžia pro ausis, – dėstė Simonas, tarsi kambary būtų tik juodu su Ingrida.

Ingridos žvilgsnis lakstė nuo vieno prie kito.

– Purvais? Kaip? – sukluso ji.

– Na, išties tai nebuvo taip jau baisiai, jeigu ką, – ramino Simonas ir klausiamai žvilgtelėjo į Henriką. Norėjo, kad ir jis įsitrauktų į pokalbį.

– Ką tu pasakei? – perklausė Ingrida, spoksodama į Henriką.

Lauke kirai surado dėl ko peštis. Jie krykė taip, lyg irgi norėtų apie tai kai ką papasakoti.

– Tai visiškos nesąmonės!

Henrikas pakėlė ir sviedė aulinius tiesiai po krosnimi.

– Taigi, ar ten kas buvo, ar ne, turėtume elgtis kitaip, Henrikai. Ir man nereikėjo į tai veltis Tobijaso troboje. Bet kartais tu būni toks, kad net ir akmenį iš pykčio išjudintum. Taigi, anksčiau to nesakiau. Mes ir apskritai po gaisro dar nesišnekėjom… Bet kai jau dabar šitaip nutiko, noriu visa tai užbaigti. Negaliu šniukštinėti žmonių ir domėtis, ką jie galvoja. Mūsų moterys – seserys… Negalim gadinti joms gyvenimo savo priešiškumu. Taip neteisinga.

Ilga šneka liejosi kaip iš kibiro. Simonui palengvėjo ir jis atsisėdo ant kėdės. Virš stalo kabantis kupolas skleidė šviesą ant spindinčios jo galvos.

Palei krosnį buvo šilta. Tačiau liepsnos nesimatė. Henrikas buvo žvėris, užspeistas į kampą. Ką tik pakrutinęs sveikąją ranką. Šešėlis.

Ingrida stovėjo nežinodama, kaip reaguoti.

– Nėr apie ką šnekėti! – nukirto Henrikas. Tačiau balsas jį išdavė. Pagaliau ne taip ir svarbu. Saloje negirdėta, kad priešai ateitų vienas pas kitą į virtuvę aiškintis senų nuoskaudų. Žodžiai kaip skriaudžiami povaikiai.

– Ne, ne, tik taip atrodo. Bet nemanau, kad tu toks blogas, Henrikai.

– Blogas! – sušuko Ingrida, orą prismaigstydama ylų, kad jis vos beišgalėtų kvėpuoti. – Blogas?! Kodėl šitaip sakai, Simonai?

– Nes nežinau, ką sakyti! Nes aš nesuvokiu, kas jis per žmogus ir su kuo tu gyveni!

Simonas prarado šaltakraujiškumą, tačiau susitvardė. Jis aiškiai matė, kad Henrikas sugebėjo užkaitinti kraują visiems aplinkiniams ir suburti aplink save, pats sėdėdamas atokiau ir kartu tarsi būdamas su visais. Simonas pratrūko pykčiu. Troško trenkti jam dar kartą!

– Nesuprantu, kodėl tu taip nusiteikęs prieš Rakelę ir mane, Henrikai? Nežinau, ką jau mes tau tokio padarėm? Ar bent pats nutuoki?

Atsakymo nebuvo. Sienos siurbė žodžius į save. Godžiai. Tartum kuo greičiau reikia juos paslėpti.

Jis nuolankiai persibraukė ranka viršum veido. Jam buvo aišku kaip dieną, kad maldauja gero oro iš to, kuriam visiškai nesvarbu, kaip bus. Simonas apsidairė po nušiurusią virtuvę. Dažai nusiplovę ir apsitrynę dar gerokai prieš Ingridai pradėjus valytis su savuoju žaliojo muilo vandeniu. Skurdžiausi baldeliai. Nudėvėti skarmalai ant kablio prie durų. Daugiabučio kvapas. Durys, neapsaugančios nuo smalsuolių žvilgsnių ir ausų. Ausys greičiausiai priklijuotos laiptinėje ir palei sienas. Kad būtų vietoje, kai kas nors subraškės. Pačių bejėgiškumas sumažėja išgirdus, kad ir kitų gyvenimas dūžta į šipulius. Akimirką stebėjo Rakelės šeimą, tada nuvargęs pakilo, pasiruošęs išeiti.

Henrikas su Ingrida nebyliai sekė jį akimis. Kiekvienas iš savojo kampo, be menkiausio judesio tarpusavyje. Simonui palengvėjo, išgirdus savus žingsnius ant susidėvėjusių medinių grindų.