Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Tora pažvelgė aukštyn sulaukėjusiu žvilgsniu.

– Man viskas gerai. Aš klausysiu. Padarysiu viską, ko nori, tik nereikia…

Užviręs vanduo liejosi per kraštus. Rakelė pakilo jo gelbėti.

Išbarstė keletą šaukštelių kavos, kol užpylė vandeniu. Išgirdo save sakančią:

– Tora, prigulk ir pailsėk truputį. Tu pavargusi. Aš čia išgersiu kavos ir pavartysiu tavo knygas.

Rakelė stovėjo ir stiklinėmis akimis žvelgė pro langą. Įskilusį puodelį pastatė ant palangės. Popiečio šviesa numelsvėjusi. Vienišas maumedis savo neramiomis šakelėmis apčiuopė kažką, ko niekas neturėjo pamatyti. Kažin kas seniai buvo iškasęs žemėje duobę ir jį pasodinęs. Prižiūrėjęs. Puoselėjęs. Kaip iššūkį gamtai. Per arti ašigalio. Gal paties medžio stiprybė tai lėmė? O gal juodos žemės trauka šaknims?

Jai stovint ir žiūrint į maumedį, kažkas cviktelėjo į lango stiklą. Cinkt. Vienišas ir nežinia iš kur atsiradęs, kaip josios įkvepiamas oras. Netikėta, kaip ir visa, kas aplink mus, kas akivaizdu.

Geltonoji startelė stipriai užsikabino už siauro lango kraštelio. Plakė sparneliais ir cypsėjo iš visos savo menkos gerklelės. Pakaleno. Širdis daužėsi prisiminus šaltąją kelionę. Dunkt, dunkt, dunkt.

Toros veide įtampa kiek atslūgo. Kūnas atsipalaidavo ir buvo pasiruošęs šuoliui prie lango. Galiausiai rankose ji laikė sklendes. Paukščiukas akimirkai nutūpė, tarytum šitaip viską suplanavęs. Tirtantis oro propeleriukas. Tora atvėrė langą. Sparčiai. Tarsi seniai įpratusi tai daryti. Tarsi būtų sutepusi velkes, pašalinusi nuobodulį iš tamsaus žiemos drėgmės prisigėrusio lango rėmo. Tarytum gyvenimas suktųsi kaip tik apie šią akimirką. Ji susirado maišelį su duona, pasėmė trupinėlių ir nulėkusi atgal prie lango pabėrė jų tarp rėmų. Paukštelis ramiai sau tupėjo maumedyje ir laukė. Laukė? Ar taip gali būti? Rakelę apniko keistas jausmas, kad čia tuoj prasidės atnašavimas. Ritualas, kuriam ji pasirinkta kaip liudytoja.

Toros veidas spindėjo, kai paukštelis surinko keletą trupinėlių, nuskrido ant šakos, sugrįžo ir vėl ėmė lesioti.

Tai pasikartojo keletą kartų. Vėliau jis tyliai kybojo ore, sparneliai plazdėjo ir plazdėjo. Savotiški linkėjimai. Tora kilstelėjo ranką. Ir jis dingo.

Trupinėliai tarp lango rėmų tapo žyme.

Rakelės pečiai nusviro.

Tora vėl buvo kambaryje.

Ji atsigręžė ir pastebėjo Rakelę. Nebyliai linktelėjo. Tuomet rūpestingai uždarė langą.

– Jis nepražuvo, matei?

Rakelė mėgino persikelti į Toros pasaulį. Todėl tik palinksėjo.

Jos valgė sumuštinius su Rakelės atsivežtu mėsos vyniotiniu. Užsigerdamos kava. Sėdėdamos prie apskrito stalo. Iškėlusios alkūnes, mat krėslų ranktūriai pernelyg aukšti.

Rakelė laukė. Kažkas turėję nutikti. Ji suvokė kol kas neturinti prielaidų suprasti, kas įvyko. Intuityviai juto, jog eina teisinga linkme.

– Ponia Karlsen jau našlė, – pagaliau prabilo Tora, mąsliai kramtydama. Veidas kiek atgavęs spalvą.

– Taip, girdėjau. Ar labai kremtasi?

– Jis gyveno senelių namuose. Manau, kad ji nepajuto. Turiu galvoje jo mirtį.

– Šitaip dažnai būna. Kai mirė tavo senelė…

– Netikiu, kad mes mirsim, – nukirto Tora. Buvo aišku, kad ji nesiklauso.

– Mirsim visi, Tora.

– Ne, aš žinau, tai melas! Tikiu, kad mes visad būsim, net jei ir nematomi. Todėl, kad Elizifa nesiruošia trukdyti savojo Dievo su prašymais leisti Henrikui numirti. Jis vis taip nori čia būti. Visą laiką.

Rakelė nukėlė koją nuo sulenktosios ir nuleido ant grindų lyg ant kokio daikto. Akimirką koja pakibo ore. Ranka, kuri iš tiesų turėjo kelti kavos puodelį prie lūpų, pradingo užantyje.

– Kodėl gi Henrikas turėtų numirti? – paklausė atvipusiomis lūpomis.

– Ne, jis negali mirti. Tokie kaip jis nenusipelno mirties… Nesvarbu – vis tiek namo nevažiuosiu!

– Dėl to, kad nemėgsti Henriko?

– Niekas jo nemėgsta.

– Paklausyk! Tu nemėgsti Henriko todėl, kad jis vedęs tavo mamą. Dėl šito tu gali važiuot namo. Pagaliau tu neprivalai su juo kalbėtis. Ar jis nederamai su tavim elgėsi per Kalėdas?

– Ne. Tai aš elgiausi netinkamai.

– Kaip?

– Kavos puodelį pastačiau taip toli nuo jo, kad jis nepasiektų sėdėdamas sugipsuota koja. Nepadėjau, kai užsimanė į išvietę.

Tora sukikeno. Akys blizgėjo, lyg turėtų temperatūros.

– Kodėl, Tora?

– Niekas neturi šitaip elgtis. Jis privalo suprasti, kad nesulauks mirties.

Klaikuma nuslinko sienomis ir įsirangė prie Rakelės.

– Išsipasakok, kodėl nemėgsti Henriko? Ką jis tau padarė? Mušė? Gąsdino?

– Visi žino, kad jis mušasi. Nevažiuosiu. Privalau maitinti paukščiuką.

Tora sukinėjo pirštais Rakelės nertinį, pasilenkė ir pasižiūrėjo jai tiesiai į akis. Jų gilumoje kažkas buvo įžiebęs gausybę žvakių liepsnelių. Dabar jos pleveno skersvėjyje. Iš kurgi tas skersvėjis?

Kaip vaikas. Mažas vaikas, mąstė Rakelė.

Tora paleido Rakelės drabužį. Nusijuokė. Tokiu garsu, lyg smeigtukai barškėtų tuščioje tabakinėje.

– Visi žino, ką daro Henrikas, vieną ir tą patį.

Tora užčiaupė burną. Kietai. Pasiraukė ir ėmė linguoti pirmyn atgal.

– Apie ką tu?

– Jis nežino, kad turi paukščiuką. Jis nežino, kad paukščiuko mama vis atskrenda ir lange maldauja manęs duonos trupinių! Jis apie save nieko nežino.

– Kad turi paukščiuką?..

– Juk matei paukštį, ar ne? Jis atskrido tuomet, kai ir tu buvai! Tiesa?

– Taip, Tora, mačiau paukštį. Ar gali man paaiškinti, ką bendra Henrikas turi su tuo paukščiu?

– Jis paukščiuko tėvas, negi nesupranti… Jis per didelis būti paukščio tėvu…

Rakelė mėgino suvokti. Kažkas negerai su tapetu. Junginys virš lovos nesutampa. Aksomo raštai netinka. Akys lakstė nuo vieno tapeto krašto prie kito.

– Tik nekvailink manęs, Tora.

Tora akimis pervėrė Rakelę. Balsas maldaujamai žemas. Lyg pasakotų ją paveikusį sapną. Tarsi porintų apie ką tik perskaitytą knygą.

– Jis buvo mažiukas, supranti. Visas pamėlęs. Niekas apie jį nežinojo, todėl jis ir numirė. Tačiau motina sielvartauja…

Staiga ji užsičiaupė. Atsiduso ir kėlėsi. Sugniaužusi kumščius trinktelėjo į krėslą. Sukėlė dulkes. Užsisenėjęs sausas tvaikas Rakelę supykino. Toros akys išsprogo, o gerklė leido garsus.

Rakelė irgi pakilo ir nutempė ją nuo kėdės. Jos abidvi griuvo ant grindų. Sudriskęs kilimėlis susibrukęs po Rakele, kaip ji ir norėjusi. Popiečio saulė čia, apačioje, skurdoka. Nuo jos kambarys darėsi plokštesnis. Išsiplėtė sienos. Lubas demaskavo paprasčiausias kelių šakų šviestuvas. Geltono plastiko apsauginiai gaubtai šaudė dėmes iš tvirtų kriaušės formos gaubtų. Tora skaičiavo jas. Šešios.

Tora šliurpė verksmą į save. Rankove persibraukė veidą. Sušnarpštė. Jai buvo dveji. Gulėjo tetos glėby. Parvirto ant keliukų, todėl negalėjo neverkti. Bet atsirado išeitis. Rakelė užrišo skudurėlį. Teta visuomet jį uždėdavo. Ir pūsdavo, kol skausmas praeidavo. Visuomet šitaip būdavę.

– Čia! Štai čia atsirado paukštelis! Ir numirė! Bet aš išvaliau kraują. Ir sudeginau, teta! Juk dabar čia gražu, tiesa?

Pirmiausia drebančiu smiliumi ji parodė į kilimėlį po jomis. Tuomet apipliauškėjo save delnu ir pasiuntė kambariui trūkčiojantį šypsnį.

– Niekas šito nematė, teta!

7

Virš žvejų kaimelio tvyrojo blyškoka šventinių dienų ramybė. Didžioji savaitė visiems jiems teikė gausybę rūpesčių nelyginant vištai dedeklei. Tačiau ji menkai tekudakavo tai šen, tai ten krypuodama. O laikas bėgo. Tik gūžta vis kaip tuščia, taip tuščia.