Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ji neryžtingai perėjo grindimis ir nuo suolo nubraukė trupinius, norėdama laimėti laiko.

– Neimk į galvą, ką pasakiau, Ingrida.

– Nežinau, kas man daros, menkai tepasipriešinu…

Ingrida nustojo verkti ir išsitraukė nosinę.

– Tau negerai, Ingrida. Per daug atsakomybės, esi išvargusi. Reikėtų turėti žmogų, kuris tavimi rūpintųsi, o ne kritikuotų, kad Tora lanko mokyklą, kuris nekartintų tau gyvenimo.

– Henrikui irgi nelengva…

Rakelę apninka bjaurokas jausmas, kad jai darosi nuobodu. Ji suvokia, kad turėtų surasti paguodos žodžių. Nukreipti dėmesį nuo Toros ilgesio ir Henriko niurzglumo prie to, kas ją pradžiugintų. Tačiau ji stovi čia susilenkusi ir nuobodžiauja. Ji jaučia, kad su Ingrida negali kalbėtis kaip su lygia. Nežino, kodėl pati jaučiasi dvigubai vyresnė, nepaisydama to, kad Ingrida vyresnėlė ir gerokai daugiau patyrusi. Ji visuomet stebėdavosi, kad Ingrida nepasimoko iš situacijų, kurias jai tenka išgyventi. Tik su dar didesniu įkarščiu puola plušėti. Nei priešinasi, nei ignoruoja, tik nuryja neapykantą ir pagiežą. Kiekvienąkart leidžiasi talžoma iš naujo.

Ingrida apsisiautė senu paltu, pakilo ir atsirado prie durų.

Keistai pažvelgė į Rakelę.

– Ką gi, turiu eiti. Jau vėlu…

Balsas beveik toks pat, kaip visuomet.

Rakelė tebestovėjo.

Ji stebėjo, kaip Ingrida atveria vartelius ir uždaro juos paskui save, nepakeldama akių namo ar virtuvės lango pusėn. Matė seserį besileidžiančią kalvomis žemyn. Lėtai. Ramiai. Viskas buvo pasakyta.

Vis dėlto nepasakyta. Ir nenuspręsta.

Kai tik Ingrida turėjo dingti už miškelio, Rakelė atsitokėjo. Ji trūktelėjo prieangio duris, pasičiupo pirmą pasitaikiusį ten kabantį rūbą. Simono striukę, skirtą dėvėti tvarte. Įšoko į veltinius ir klampodama pažliugusiu keliu puolė Ingridai iš paskos. Netrukus ją prisivijo. Šoko iš už nugaros ir apglėbė. Stipriai.

– Aš bjaurybė, Ingrida!

Sugrubusiomis rankomis Ingrida lietė jai veidą.

– Tai jau geriau tu tvarkykis. Tvarkykis…

Rakelė palydėjo Ingridą šlaitu žemyn iki pirmųjų namų virtinės. Toliau jau turėjo apsisukti ir grįžti, nes avėjo veltiniais ir vilkėjo darbinę striukę. Ji parodė pirštu į save. Abidvi nusijuokė.

– Pasistengsiu ką nors daugiau sužinoti apie Torą, o tada pas tave ateisiu.

Ingrida linktelėjo.

– Čia aš perdėtai rūpinuosi. Tu teisi. Torai čia, Saloje, per daug nėra ko siekti. Kartą buvau nusiteikusi dingti iš čia pati… Kol ne vėlu. Tarytumei viskas keltų agoniją – o aš tik egzistuočiau, negalėdama kvėpuoti.

Jos kilstelėjo rankas atsisveikinimui. Lengvai mostelėjusios, suprato viena kitą. Tarsi mažos mergaitės, besipykstančios, tačiau privalančios susitaikyti, nes turinčios tik viena kitą. Viena kitos liūdesį. Paslaptis. Viena kitos nubrozdinimus ir svajas.

Sniegas jau ėmė trauktis nuo žemės. Tirpo pamiškėje ir pagrioviais. Tačiau šaltis tebegnaibė Rakelei ausis.

5

Kasdien ji sutrupindavo duonos riekelę ir paberdavo tarp lango rėmų. Kuo smulkiausiai. Tada sėsdavosi į krėslą ir laukdavo. Juodų varnų. Žėrinčiomis žvilgančiomis plunksnomis. Jos pasirodė. Pamačiusios ją, staigiai apsisuko skristi atgal. Suprato, kad ji sargyboje. Kad trupinėliai ne joms. Tai ne jų mažylį ji paguldė pašlaitėje. Taigi. Jos žinojo puikiausiai, su kuo ji norėtų pasidalinti trupinėliais!

Ji lėtai atrišo kaspiną ir pasileido plaukus. Juos vėdino išskleisdama. Tai liepsnelės ji lūkuriavo. Arba kikilio. Žiemos paukštelio. To, kuris pasilieka žiemoti.

Ji suvalgė savąsias duonos riekes, išgėrė pieną.

Popiečio saulė virpėdama atvirai pulsavo šiluma. Svaiginamą šviesą ritino Toros link. Dangus tarytum žarijos. Vakarai tokie šviesūs. Niekur nepasislėpsi. Padėjo stiklinę ant krėslo ranktūrio. Riekę laikė rankoje. Smulkūs trupiniai pabiro ant megztinio. Ji užuodė silpną vilnos kvapą, sumišusį su duonos, sūrio ir pieno kvapais.

Kartkartėmis ji mintimis nuklysdavo toli, užsimiršdavo, ko sėdinti. Vien kramsnojo. Tačiau kai tik imdavo šalti, prisimindavo paukščiuką. Ar greit atskris palesti? Šiandien jau ne.

Ji surinko trupinius, išbertus tarp langų rėmų lygiai dešimt minučių po keturių, ir uždarė langą. Kaip tik tuomet, kaip įprastai, išgirdo ponią Karlsen užsirakinant.

Retsykiais ji prisimindavo Ingridą. Arba dėdę Simoną ir tetą Rakelę. Ponia Karlsen buvo sakiusi, kad skambino Ingrida. Kad ji nesulaukianti laiškų nuo Toros. Ji šitai pareiškė taip tvirtai, kaip kunigas Saloje, kai ją konfirmavo. Ponia Karlsen tapo grubia pamote iš pasakos apie Snieguolę. Ji bėrė Torai patarimus tokius pat raudonus ir nuodingus kaip obuolys, kurio Snieguolė atsikando prieš nugriūdama.

Perspėdama ponia Karlsen mostelėjo ranka ore ir tarė:

– Ji turi nepamiršti parašyti savo mamai!

Tora išjungė jos garsą.

Kiti prieš Velykas laikė egzaminą, o ji tuo metu gulėjo namuose. Direktorius užsiminė apie gydytojo pažymą. Jis dėstė jiems matematiką. Tora sėdėjo ištempusi nugarą, nubalusiais žandais. Megztinis surištas palei klubus. Tebesaugojo ją, nors jau ir nebuvo ko slėpti. Ir vis dėlto dar pavojinga.

Jo veidas pakilo nuo žurnalo ir mėgino pagauti mergaitės žvilgsnį. Tačiau Toros akys įbestos pasaulio žemėlapyje virš lentos.

Anė pataisė padėtį.

– Tora atnešė pažymą. Rašytą šeimininkės. Argi jos nėra tarp dokumentų?

– Taip, bet praleista daugiau nei trys dienos, – sausai nukirto direktorius.

– Nebūdavo svarbu, kas pasirašys, – ir šeimininkė, ir tėvai pasirašydavo. Ji juk negali dabar eiti pas gydytoją ir prašyti pažymos. Juk jau pasveiko!

Atsargiai prunkštelėjo. Vėl prasidėjo seniai pažįstamas pykinimas. Ji matė mėlynas kraujagysles palei direktoriaus nosies šnerves. Šaltas neišraiškias akis. Ėmė lėtai kaustyti baimė. Ji perėjo į pyktį, kurį Torai buvo sunku suvaldyti. Juto, kaip po suolu dreba šlaunys. Keistas nervingas spengesys įsismelkė į galvą. Nelyginant šiugždesys. Būsena, kai atsibundi nukritus temperatūrai. Priešais akis – šiltos dėmės. Ji įsitvėrė stalviršio, kad suvaldytų drebulį. Jos lūpų kampučiai atsisakė paklusti. Susivokė, kaip atrodanti. Todėl dar labiau pyktelėjo.

– Nenoriu dabar apie tai galvoti. Man buvo bloga. Be to, ir pinigų iš namų nebuvau gavusi… Nemanau, kad Breilano daktarai gydytų nemokamai.

Visų veidai savotiškai pagarbiai ir nustebę atsisuko į Torą. Vargiai bus girdėję šitokią ilgą šneką iš tos pusės. Mergaitė atrodė lyg laukinė. Išėjusi iš veido. Kažkas ne taip burnai. Tarytum suparalyžiuota.

Direktorius sutrikęs žvelgė į žurnalą. Šito jis nesitikėjo. Norėjo pabrėžti savo valdžią.

Šitokią dieną taip reikėjo tvarkos. Ir štai viskas nuėjo perniek. Jis įsižeidė ir jau nebekvietė pavardėmis, žvelgdamas į žurnalą. Nepažymėjo, kad Giunliauga sėdi ne savo suole, kai nesusidoroja su užduotimis.

O atėjęs į mokytojų kambarį leido sau išsakyti pastabą, kad klasė elgiasi nedrausmingai.

Šitoks nedrausmingas gaivalas. Kiti mokytojai sužiuro, susižvalgė. Nesakė nieko. Kava pravėsusi, kavos puodeliai pustuščiai. Jau seniai iš jų džiaugsmas dingęs.

Klasės auklėtojo nebuvo. Niekas nejuto kaltės ir nesiruošė pasiaiškinti direktoriui. Stiprus pypkių tabako bei prakaito kvapas miešėsi su dulkėmis ir rašalu. Kiekvieno savitas. Netvarkingumas buvo kiekvieno jų gyvenimo būdo dalis. Pats procesas. Būtų beveik šventvagiška ištarti „tvarka“. Šis žodis savyje slėpė savotišką šventą nuolankumą.