Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Anė labiausiai stengėsi užmegzti su ja ryšį. Gal nueitų į kiną? Ar į kavinę? Tora atsisakydavo. Ir ne tik kur nors eiti. Kai anąkart rudenį nualpo, kitų akimis, kažin kas joje buvę mistiška. Apie save ji nekalbėdavo. Jie vargu ar žinojo, kur ji gyvena. Buvo slidi it gaudomas ungurys. Sėdėdavo savo suole. Per pertraukas išeidavo. Pakildavo pagal komandas kaip kareivis, lyg žirnius į sieną išberdavo atsakymus. Rašydavo diktantus. Darė viską it robotas.

4

Ingrida Saloje vis laukė laiško nuo Toros. Galiausiai jau nebeturėjo kitos išeities, kaip tik nueiti pas Rakelę ir Simoną į Bekejoretą paprašyti telefono.

Nemokšiškai prisistatė esanti Ingrida Tostė, Toros mama. Ar tik Tora neserganti, jei nerašanti?

Ponia Karlsen kalbėjo draugiškai. Tiesa, Tora sirgusi bjauriu gripu, pragulėjusi, bet tai buvę prieš savaitę. Pamokos turbūt sutrukdžiusios jai atrašyti. Ji visuomet namie, visada rami ir tvarkinga. Taigi, pati geriausia iš visų jos nuomininkų. Taip gera, kai namuose yra žmogus, ypač dabar, jai tapus našle. Žinoma, ji jau daugelį metų viena, nes vyras sirgęs, buvęs prikaustytas prie lovos ir gyvenęs senelių namuose. Ji įpratusi. Tačiau visiškai kas kita žinoti , kad esi viena. Ingrida atsargiai, bet dalykiškai užbaigė pokalbį ir padėjo ragelį.

– Ką ji sakė? – paklausė Rakelė, tiriamai žvelgdama į seserį.

– Ji tapo našle.

– Našle?

– Taip, ponia Karlsen. Tora išėjusi. Ji greičiausiai labai daug skaito, todėl neturi laiko parašyti… Sirgo gripu…

– Ar pasakė, kuriuo metu Tora grįš namo?

– Užmiršau paklaust. Ji tiek daug šnekėjo. Man įsiskaudo galva.

Rakelė nusijuokė ir įsipylė dar kavos.

– Taip, taip. Taigi tikrai turėjai išgirsti, kad namo ji sugrįš Velykoms.

Ingrida nudelbė akis į staltiesę.

– Kaip tik manau, kad negrįš.

– Kodėl gi?

– Nebuvo namie jau nuo pernykščių Kalėdų. Tai lyg ir nebėra didelio reikalo parvažiuoti. Ir pinigų iš manęs ne per daugiausiai gautų.

– Bet, Ingrida, mieloji, ji juk būtų rašiusi, kad nebeturi pinigų.

– Ne, tik ne Tora.

– Ar norėtum, kad jai nusiųsčiau keletą kronų?

– Ne, pati nusiunčiau pinigų, iki Velykų turėtų užtekti.

Rakelė paėmė Ingridą už rankos.

– Taigi, tu darai viską, ką gali. Ir jeigu ji turi pinigų tik iki Velykų, namo privalės grįžti.

– Ji neberašo.

– Tai gal įsitaisė kavalierių?

– Buto šeimininkė sakė, kad ji niekur neina. Man dėl jos neramu. Apie kitką negalvoju, tik ką veikia Tora.

– Puikiai tave suprantu.

Kaip anksčiau, kai dažnai kartu sėdėdavo ir šnekėdavosi, taip ir dabar Ingrida nudelbė akis. Ir šįkart Rakelę tai suerzino. Bet susivaldė. Ingrida turi savų priežasčių.

O Rakelės rūpesčiai šalia josios buvo vienas juokas. Nėr ko ir kalbėti. Pernai kaip niekada suklestėjo ūkis. Avims patiko avidėje, o pavasaris ir ganyklos kalnuose, rodės, dar tebelūkuriavo čia pat, už kyšulio.

Rakelei vis rečiau skaudėdavo pilvą. Greičiausiai bėda joje vis dar tebetūnanti. Tačiau gydytojai beveik pažadėję jai sveikatą ir gyvenimą. Ji važinėjo gydytis į Oslą. Buvo tapusi tikra keliauninke.

Apsimesdavo, kad tai tiesiog atostogų išvyka. Stengdavosi negalvoti, kad jai reikia į ligoninę švitinimui, apžiūrai, tyrimams. Prieš skrisdama į pietus, naktį praleisdavo viešbutyje Bodėje. Vaikštinėdavo po parduotuves. Eidavo į kiną. Savyje turėjo slaptą dėžutę, kurioje laikė visą bjaurastį ir ligą. Tačiau kiekvienąkart stovėdama priešais plačias ligoninės duris jusdavo, kad viskas prasideda.

Pakeliui į namus ji jau su siaubu galvodavo apie kitą išvyką. Simono pasiilgdavo taip, lyg jis būtų sodas, pilnas vaisių, o jai širdis neleidžia šiuo gėriu mėgautis. Tarsi būtų įsikalbėjusi bausmę. Užuot leidusi sau gyventi jausmais, pirkosi įvairiausius mažmožius ir jais puošėsi. Satino palaidines. Madingus nuo klubų klostuotus sijonus. Įvairiausių batų. Kuo daugiau prisiklausydavo apie ligą, tuo mažiau tikėdavo panašiomis nesąmonėmis. Tik savimi. Sarkastiškai šyptelėdavo.

Tačiau matydama, kaip nerimauja Ingrida, polinkį užgaidoms kaipmat nuslopindavo.

Trokšdavo pulti Ingridai į glėbį, tuomet gerokai palengvėtų. Vis dėlto tai neįmanoma. Ingrida atėjo tik pasiguosti ir prisiimti Rakelės ligos prie virtinės savų nesėkmių, dėl kurių po kiekvienos mielos Šimtabutyje praleistos dienos ji dar labiau užsisklęsdavo. O kad Ingrida mokėtų džiaugtis!

– Gal norėtum, kad aš pasiteiraučiau, kaip ji? Paskambinčiau į mokyklą? – paklausė atsargiai.

– Ne, – atsakė pavargusi Ingrida.

– Nemanau, kad reikia šitaip jaudintis. Pamatysi, greičiausiai tam yra priežastis. Neliūdėk taip! Nuo to nepagerės.

– Lengva tau kalbėti, – sumurmėjo Ingrida, vilkdamasi nutriušusį paltą, – kai neturi vaiko, kuriuo reikia rūpintis!

– Būtent, Ingrida, tikrai neturiu. – Rakelės skruostus išpylė raudonis.

Ji visuomet apstulbdavo įskaudinta Ingridos. Kiekvienąkart jai tai būdavo tarsi šokas. Lyg nesitikėtų, kad iš Ingridos gali sulaukti ko nors panašaus. Rakelė nepajėgė atsikirsti. Galbūt todėl, kad manė, jog Ingrida nesuvokia pasakiusi ką nors negera. Kai kas niekados nesupranta, kad gali išprovokuoti pražūtingus veiksmus.

Rakelė, visada tokia čiauškutė, nugrimzdavo į save ir slėpdavo nuoskaudą nuo vienintelės sesers.

Ji padėjo pyragą ant gėlėtos lėkštės banguotu kraštu. Stovėjo ir akimirką gėrėjosi, laikydama iškėlusi aukštai priešais lempą. Tarsi apžiūrinėtų, ar nepakliuvęs koks katės plaukas arba kita bjaurastis. Tuomet ryžtingai stumtelėjo nuo savęs.

– Henrikas sako, kad Tora turi būti dėkinga už mokslus Breilane. Ji jau per didelė. Dabar namie niekas neįtinka. Jis užsiminė, kad jau per Kalėdas ji pasirodė sunkiai sukalbama ir įžūli, – burbtelėjo Ingrida.

– Aišku, šitaip sako tik jis.

Rakelė šįkart jau nebesišaipė.

Ingrida suprato kandžią užuominą, todėl tik kilstelėjo galvą aukštyn. Buvo išmokusi. Šitai ji sugebėjo.

– Žinau, ką manai apie Henriką. Jis užsidėjo antspaudą visiems laikams. Bet, nepaisant to, jis gali turėti savo nuomonę.

– Mano mieloji, linkiu Henrikui viso ko geriausio. Aš gindavau jį iki pažaliavimo, nesvarbu, ar byla, ar tiesiog kivirčas kamaraitėje su Simonu. Taigi manęs dėl to nekamuok. Nesu mačiusi, kad Henrikas būtų bent pirštą pajudinęs ir gyvenimas nuo to kam nors palengvėtų. Galiu drąsiai sakyti, kai mudvi ginčijamės.

– Kaip tai?

– Neapsimesk kvailele! Jis nepakrutino nė pirštelio nei dėl tavęs, nei dėl Toros. Puikiai tai žinai. Kas ten tarp jūsų, tegul taip ir lieka… Manau, kad tau reikia su juo skirtis!

Ji tai pasakė. Be įžangų. Kietai. Laisvai. Aidėjo dar sunkiau.

Iš Ingridos nė garso.

– Tikrai! Nebent esi juo patenkinta?!

Rakelė išrėkė tai kaip kaltinimą. Stovėjo rankomis įsisprendusi į šonus. Prasižiojusi. Pasiruošusi išspjauti kitą sakinį. Nusiteikusi griebti Ingridą, kai tik ji ginsis. Įtikinti ją. Išlaisvinti ją pačią nuo savęs. Pirmąkart Rakelę suerzino ryškiaspalvis katinas ant durpių dėžės.

Ingrida padėjo galvą ant stalo, rūpestingai saugodama apglėbė ją stambiomis rankomis. Ji verkė.

Rakelė stovėjo ir žvelgė į save iš šalies. Gerai nesijautė. Susigėdo taip, jog net žandai ėmė degti. Nė nebežinojo, kas blogiau – josios išdidumas ar tai, kad ji naudojosi tuo išdidumu keršydama už neapgalvotą repliką, jog esanti bevaikė. Ji mąstė, kad galbūt tik saujelė žmonių yra nusiteikę elgtis žmoniškai su kitais. Kad ji taip pat ne išimtis. Tačiau ji neįstengė prisiliesti prie Ingridos kaip derėtų, kad tik tie judesiai sesers neišjudintų. Ją tarsi kas kaustęs.