Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Naktį Randi su Tora kartu sėdėjo ir siuvinėjo užtiesalo, kurį buvo dovanojusi, fragmentus. Jis gerokai prairęs. Randi guodė sakydama, kad pataisys, bet Tora taip susigėdo, jog net nedrįso pakelti į ją akių. Joms taip besėdint nešinas stora virve atėjo dėdė Simonas ir smagiai juokdamasis jas surišo. Vis dėlto kažin kas čia buvo ne taip, nes kai ji pažvelgė žemyn, pamatė susuktą iš odos virvę, kuri šaltutėlė it negyvėlis lietėsi prie rankų. Tai buvęs kraujagyslių raizginys, iš virvės įaugantis tiesiog jai į galvą. Tačiau kiti nieko nepastebėjo. Galiausiai jai nebesisekė išsiuvinėti nė menkiausio fragmento. Suparalyžiavo rankas.

Tora pabudo ir užsidegė šviesą.

Nustūmė antklodę į šalį ir apsidairė.

Ketvirta valanda ryto.

Išsitiesė link spintos ir kojomis prisitraukė užtiesalą artyn. Kraujo dėmės tapo sukietėjusiais tamsiais žvyneliais visame raudoname paviršiuje. Lyg amžinas priekaištas, kad ji čia turėjusi suvystyti nenuvalytą paukštelį. Ji apsisiautė užtiesalu. Įsikišo kojas į veltinius ir atsisėdo prie stalo.

Ranka mechaniškai siekė mygtuko ir įžiebė lempą. Vieną po kitos ji vartė ant stalo gulinčias knygas.

Tuomet ėmė skaityti angliškus žodžius.

Nenusakomas šermenų dalyvių godulys įsismelkė į visą namą. Skardžiabalsė ponia Karlsen tarsi ir mėgino sukliudyti jiems lįsti jai į širdį. Tačiau nesėkmingai. Ji greičiausiai baiminosi savo vyro giminaičių taip pat, kaip Ingrida bijodavo sąskaitų, gaunamų paštu. Torai pagailo ponios Karlsen.

Tačiau svečiai kėlė grėsmę ir Torai. Jie bet kada galėjo atsirasti palėpės prieangyje ar tualete. Vienos moters vaikščiojimas priminė šmėklos. Begarsis. Girgždesys pasigirsdavo tik po keleto minučių jai praėjus. Kai ponia Karlsen išeidavo apsipirkti, toji imdavo varstyti palėpės spintas. Tora girdėjo, kaip ji pralėkė pro jos duris į savo kambarį. Ir viskas nutilo. Žaižaruojanti, kupina pykčio jos akis pro rakto skylutę įsigavo tiesiai pas Torą į lovą.

Pirmąkart gyvenime Tora suvokė, kaip menkai ji temėgsta žmones.

Palėpė buvo jos vienos, išskyrus tą metą, kai vyriškis, nuomojantis kambarį koridoriaus gale, grįždavo iš jūros dienai ar dviem. Dabar palėpę buvo užplūdusios čežančios, tarškančios, vapančios būtybės, kurioms rūpėjo tik viena – užkasti senąjį Karlseną po žeme ir išsiaiškinti, ką jis paliko spintose bei stalčiuose. Iš pokalbių buvo aišku, kad jie ketiną palaidoti ir pačią ponią Karlsen. Žodžiai sruvo pro sienas tiesiai Torai į ausis. Ją apniko baimė, kad jie bus suplanavę žmogžudystę.

Vienas vyriškis nesustodamas kalbėjo, esą namas nieko vertas, o žemė – lobis. Jo balsas šniokštė tarytum jūra po Šimtabučio lauko išvietėmis. Tikšdamas ant sienų godžiai laižėsi, o ji, gulėdama užmerktomis akimis, tarsi juto jį ant veido odos. Jos poros visą laiką nervingai valėsi.

Jų kūnų šnaresys ant čiužinių, į dubenį liejamo vandens ir kiti garsai, kurių negalėjai suprasti, kiaurai per sienas nešė jai knarkimą, kvėpavimą. Viskas Torai buvo taip pasibjaurėtina, kad ji užsimanė pasidalinti savo mintimis su ponia Karlsen, kai tik ši vakare ateis ir paklaus apie gripą.

Tačiau, aišku, nepasakė nieko. Be kita ko, pablyškusia šypsena Tora pranešė rytojaus dieną keliausianti į mokyklą. Ar ponia Karlsen negalinti parašyti raštelio? Tora laimino aštrias alkūnes, kyšojusias iš juodos suknelės rankovių, ir mažytę burną susirūpinusiame veide, kol moteris brūkštelėjo glaustą raštą apie temperatūrą, gerklę ir gripą. Apačioje pasirašė: Stela Karlsen, namo savininkė.

Stela! Tai bent keistas vardas. Ir dar tokiai kaip ponia Karlsen! Stela! Argi tai ne žvaigždės pavadinimas? Arba laivo. Kunigo kalaitė saloje vardu Stela.

– Rytoj į kapines geriau neik!

Ponios Karlsen balsą sugėrė sienos, o jos veidas plėtėsi ir plėtėsi. Tora papurtė galvą ir nurijo seiles. Būtų norėjusi pasakyti kai ką malonaus. Nepajėgė.

– Tau per šalta čia, ypač po ligos. Nusileisk išgerti kavos. Ketvirtą!

Jai išėjus, Tora užsirakino duris ir išsitraukė drabužius rytdienai. Kiek padvejojusi užsitempė džinsines kelnes. Užtrauktukas suėjo! Neįtikėtina, kad kūnas vėl toks pats. Ji nudelbė akis. Nesiryžo išeiti į koridorių ir pažvelgti į veidrodį. Kas nors gali ateiti. Pastovėjusi ilgėliau ėmė drebėti. Tačiau rytą bus geriau. Kur kas geriau! Mėgino pamatyti save mažame veidrodėlyje, kabančiame ant sienos. Ją svaigino ir pykino. Tačiau žingeidumas nugalėjo. Nedrąsiai pasilypėjo laikydamasi sienos. Kelnės aiškiai rodė, kad anksčiau jas mūvėjo kitas kūnas. Tarytum būtų jas pasiskolinusi iš ko nors, vilkinčio keliais dydžiais laisvesnius drabužius.

Šitaip bestovint ir bespoksant į save, Torai šovė mintis, jog, nepaisant varvančių ir plyštančių krūtų bei kraujavimo, ji visa tai jau ištvėrė.

Ar galima tuo patikėti? Ji pasisuko, kad pamatytų apdribusių kelnių juosmenį ir iš šono. Nulipusi nuo kėdės, griuvo į lovą su džinsais. Iš akių plūste plūdo. Palengvėjimo upė.

O šaltas, negyvas gniutulas akmenyno pašlaitėje?

– Koks dar gniutulas?

Pasak kalbų, toli palei fjordą slenka atlydys. Žvarbus ir drėgnas, tad jokios vilties kada nors sulaukti pavasario.

3

Po pamokų Tora nuėjo į kooperatyvo parduotuvę ir nusipirko dvi pakuotes higieninių servetėlių. Skubiai įsikišo jas į nailoninį tinklelį tarp vadovėlių. Jau išėjusi iš krautuvės prisiminė turėjusi nusipirkti ko nors užvalgyti. Įeiti darsyk buvo neįmanoma. Viduje tvyrojo gaižus mėsos kvapas.

Visą dieną ji nepastebėjo žmonių. Jie pranykdavo priešais ją.

Kiekvienas savaip švytėjo. Daugiausia žydrais atspalviais. Taip pat rausvais ir gelsvais. Ypač aplink galvas. Taip jie tapo neprieinami ir nerealūs. Tora jų šalinosi. Sykį koridoriumi pro ją pralėkė Jonas. Jis švytėjo baltai. Ji pasijuto suprakaitavusi ir purvina. Jis kilstelėjo vieną ranką, tarsi ketindamas ją sugriebti. Ji spruko pro duris į tualetą.

Jautėsi vieniša. Sėdėjo tol, kol nuaidėjo skambutis.

Visi stoviniavo grupelėmis arba po du. Porą kartų jai dingtelėjo, kad tereikia prieiti prie vienų ar kitų, daryti tą, ką ir jie. Neišdrįso.

Pirmosios dvi pamokos praėjo neblogai. Ji atidavė raštelį. Per pertraukas buvo sunkiau. Daugiausia tūnodavo tualete. Tikėjosi, kad inspektorius nepastebės, jog po skambučio ji nuolatos išeina iš tualeto.

Anglų kalbos mokytoja ponia Ring garsiai tarstelėjo, kad Tora dar nevisiškai pasveikusi. Ar tik nebus per anksti išėjusi į mokyklą? O šviesa aplink ponios Ring galvą – lyg prieš sprogimą. Ponia Ring atsargiai užklausė, ar ji paruošusi pamokas, ar kas nors jai padėjęs atlikti namų užduotis.

Tora atsikosėjo ir atsakė perskaičiusi trim puslapiais daugiau, nei buvę užduota šeštadieniui. Ją ėmė klausinėti netaisyklingųjų veiksmažodžių. Išvardijo. Buvo patenkinta, kad bent tokiu būdu bus tarp jų.

– Ačiū! – tarė ponia Ring ir šalia Toros vardo suraitė pažymį.

Viršum Toros užsislinko sienos. Ilgam. Kol ji saugojosi, būrelis nuo jos atsiskyrė. Jos minutės praėjusios. Visų žvilgsniai dabar nukrypo į kitą, kurio klausomasi.

Tatai prasidėjo, kai ji tai pastebėjo: nuo sienų iki vartų stulpų einančios telefono linijos buvo nutūptos žvirblių. Žvirblių! Vis sugrįžtančių mažyčių paukštelių. Kodėl? Kam jiems čia grįžti? Nejaugi jie nežino, kas šiais laikais nutinka paukštelių jaunikliams? O šviesa aplinkui ponios Ring galvą buvo it rausvas mažas lizdelis iš puodkėlių su pamėlusiu paukšteliu viduje. Jis tarsi žiopčiojo. Lyg gaudydamas orą.