Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Tora galvojo apie anglų kalbos žodžius.

Balsai įeidavo ir išeidavo iš kabineto, ji matė jų lūpas banguojant. Visa tai prasidėjo nuo ponios Ring ir persidavė visai klasei. Tačiau ji negalėjo girdėti, ką jie kalba. Ji mąstė apie Fritsą. Visiškai nieko negirdėjo. Pirmąkart suvokė, kaip čia yra. Šviesos ratilai kyburiavo virš jos galvos. Ritmingai, tarsi kas būtų juos užsukęs. Anė atsisuko į jos pusę, išsižiojo, o jos lūpos ėmė banguoti ir banguoti. Tačiau ne Torai skirtas tas bangavimas. Visi jie turėjo savo šviesą, savo bangas.

Paskutinė pamoka. Akys tarsi užpiltos smėliu. Ji ilgokai nuobodžiavo, kol pasigirdo skambutis. Palaukė, kol visi išsivaikščios. Lauke pasijuto taip, lyg dienų dienas būtų valiusi Šimtabučio laiptus: laukujės durys nuolat atvertos, lauke šaltutėlis sniegas, visi vis neša tą sniegą vidun, o ji nespėja valyti pripėduotų laiptų.

Ji parėjo į namus, griuvo su visais drabužiais į lovą ir snūstelėjo. Ketvirtą valandą, pasidabinusi nauja juoda suknele, ponia Karlsen atėjo pakviesti jos gerti kavos. Tora neužsirakinusi durų. Kaip jau buvo įpratusi, pirmiausia skubiai apsižvalgė, tik tuomet pakvietė užeiti.

Ar vis dar nesveikuojanti? Ponios Karlsen balsas kažin kur plevenantis. Ar norėtų, kad jai atneštų sumuštinių? Tora prisivertė atsakyti. Ji susirangė lovoje ir pasiskundė negaluojanti. Gal ponia Karlsen jai atleisianti, tačiau ji negalinti ateiti…

Nepažįstama moteris griežtomis, atidžiai stebinčiomis akimis atėjo pas ją su padėklu. Buvo apsirengusi juodai, kaip ir ponia Karlsen, o aplinkui abu riešus kabojo po sunkią apyrankę. Ji pasakė „prašau“ ir „skanaus“, pabandė išspausti dar porą žodžių, o jos akys skraidžiojo po kambarį it kandis. Ir tuomet Tora vėl pajuto balsą. Išgirdo jį per sieną. Moteris panėšėjo į vieną iš tų neigiamų pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“ veikėjų. O gal tai tiesiog paveikslas iš kortų kaladės?

Pavalgė.

Dar neatplėšusi Ingridos laiško. Jau niekada nebenorėsianti grįžti į Salą, tyliai nutarė. Krimsdama gardžius sumuštinius vis apie tai mąstė.

Nuėjusi prie stalo, sėdo prie knygų. Užtruko ilgai. Vaizdas mirgėjo ir raibuliavo. Ingridos laiškas tarsi augo akyse ir ją kaustė. Tora lėtai pasilenkė ir virbalu jį atplėšė.

Ingrida rašė apie orą. Apie pasibaigusią žvejybą, dėl kurios likusi be pajamų. Todėl Tora turinti lukterėti, kol gausianti dienpinigius. Gal savaitėlę? Raidės artėjo link jos tarytum vienišos mėlynos dėmės sniege. Suko ratilus apie jos rankas. Maldavo Torą taupyti iki grįšianti į namus Velykoms. Raidės glaustėsi aplink skaudančius pečius, kuriuos ji kilstelėjo prie ausų. Reikėjo saugoti galvą. Kodėl ji čia sėdi ir skaito šį laišką? Tai jai visai nebesvarbu. Ji nei nori, nei gali vykti pas tą Ingridą.

Tora pasikeitė įklotą ir ėmė skaityti istoriją.

Vakarop jie būriais kilo laiptais aukštyn, pliaukšėjo lagaminų sagtimis ir savo kambariuose barškino įvairiausiais daiktais. Tora nebuvo įsitikinusi, ar ponia Karlsen visa tai ištvers. Pirmiausia, ji negirdėjo jos balso. Torą apniko prietaringa baimė. Ar tik veranda netempiami sunkūs baldai? Susidūrimų neišvengtų. Galiausiai dundesys baigėsi, ir ji išgirdo ponios Karlsen pagyvėjusį balsą, linkintį geros kelionės. Tada laukujės durys buvo užrakintos, o paskutiniai svečiai, nelyginant nenoringi krabai, vis dar ropojo laipteliais ir ropštėsi į automobilius. Netrukus ji išgirdo kažką švilpaujant „Love me tender, love me true“. Tai ponia Karlsen.

Ji stovėjo ant Vėteno viršukalnės, o paskui krito žemyn. Matė save gulinčią akmenyno pašlaitėje. Ne, ten buvęs Almaras! Visas sumaitotas. Ji ėmė sparčiai artėti, ir, kai tik turėjo pasirodyti didžiulis akmenynas, pastebėjo paukščiuką. Kažkas jį buvo iškasęs.

Valandėlę ji pasimuistė antklodėje, stengdamasi visiškai išsibudinti. Paskui priėjo prie praviro lango ir atlapojo jį į tamsią naktį. Oro gūsis pripildė ją skausmo ir priminė jai, ką buvo išgyvenusi.

Pamažėle išsibudino ir nurimo. Priešais antro aukšto langų rėmus patikliai driekėsi ramunių pievelė. Ji aiškiai užuodė jų kvapą. Apačioje nuo stoglatakių ritmingai lašėjo.

Kai vėl atsisuko į kambarį, žvelgė tiesiai į sieną virš lovos. Atgrasus laivo audroje paveikslas. Niūrių spalvų. Bjauriai blizgantis, išgražintais jūros purslais. Akies mirksniu ji grįžo prie lovos, nukabino paveikslą nuo sienos, minutėlę palaikė jį priešais langą, pasiruošusi išmesti. Bet jis netilpo pro rėmus. Sutrikusi stovėjo prie atviro lango su virš galvos iškeltu paveikslu.

Nuo pastangų ėmė svaiginti. Rankos nusviro.

Kita puse atrėmė paveikslą prie durų.

Reikėtų nueiti prie akmenyno pašlaitės ir pamatyti paukščiuką, bet tai neįmanoma. Mat tektų nešti gėles. Nevalia, nes kas nors gali aptikti mažąjį kapelį. Samtis taip nuoširdžiai pasidarbavo. Kaskart žvilgtelėjusi į gulintį stalčiuje samtį buvo tikra, jog viskas atlikta tinkamai. Paukštelis gerai paslėptas. Niekas jo nesudarkys. Kiekvienąkart dideliu greičiu krisdama iš dangaus ji matydavo kapelį išraustą. Tada stengdavosi kuo greičiau išsibudinti, kad nepavėluotų.

Dangus aplinkui buvo perdėm atviras. Jai tas nepatiko. Ir oras toks grynas. Visa aplinkui buvo skaidru ir leidosi ant jos tarytumei dvelksmas. Kasnakt ji griaudėdavo dangumi ir žemyn ligi akmenyno pašlaitės. Kasnakt ji atsidurdavo priešais atvirą langą. Praraja tokia neaprėpiama. Ji juto vėją palei odą, it skrisdama. Palei veidą. Jautėsi tuščia, nelyginant vėjyje ant virvės plazdantis pagalvės užvalkalas.

Stovėjo ponios Karlsen vonioje. Vanduo čiurkšle sruvo ant jos. Šiltas vanduo. Nesibaigianti akimirka svaigino.

Lėtai išsimuilino. Kūną. Plaukus. Išsiskalavo ir vėl iš naujo išsimuilino. Šitaip seniai nebuvo jutusi palaimos. Ko nors, kas padėtų atsigauti. Raumenys ir oda vėl atgijo. Po vandens srove. Sušilo. Nurimo. Tapo savimi, kokia niekada nebuvusi.

Porą sykių ji pajuto, kaip apninka svaigulys žvelgiant į skylę, didžiuliais pliūpsniais siurbiančią muiluotą vandenį gilyn į kanalizacijos angą. Rožinės spalvos. Ji nemėgino pratintis prie minties, kad kraujuos nuolat. Vieną kartą tai liausis. Juk nenukraujuos negyvai?

Muilo kvapas. Ji skalavo plaukus tol, kol jie tapo švarūs ir slidūs braukiant juos pirštais. Priešais mažytį pusiau pravertą langelį aukštai sienoje it debesis susikaupė garai. Plastikinė užuolaidėlė su ryškiomis violetinėmis gėlėmis tiesiog styrojo ore. Visa buvo svetima, tačiau miela. Tarytum niekada anksčiau nebūtų jų mačiusi.

Ji rūpestingai nusišluostė. Apsirengė švariais drabužiais. Plati palaidinė pakibo virš džinsinių kelnių. Į tarpkojį įsikišo higieninį paketą. Lyg per menstruacijas.

Iki galo atvėrė langelį, kad išsivėdintų garai, surizikavo neuždaryti virtuvės durų. Ponia Karlsen buvo ką tik išėjusi apsipirkti ir bet kada gali grįžti. Torai buvo leista išsimaudyti. Vis dėlto nesinorėtų, kad ponia Karlsen pamatytų ją besimaudančią. Negelbėtų ir tai, kad ji apsirengusi. Dėmės gali ją išduoti. Nelauktai. It katastrofa. Viena menkiausia smulkmena.

Mergaitė iš Salos, eidama mokyklos kiemu, koridorium ar keliu, juto aplinkinių žvilgsnius. Ji niekados nebūdavo itin šneki. Tačiau dabar atrodė, kad bus visiškai praradusi kalbos dovaną. Tik kai ją paklausdavo per pamokas, pasigirsdavo savotiškas šnabždesys. Balsas, kuriuo mažai naudojiesi, turi pratintis ištverti kiekvienąkart, kai jo prisireikia. Tuomet sakiniai keliaudavo tiesiai iš knygos kiaurai per ją gilyn į kabinetą. Lyg mergaitės pilve būtų įtaisytas magnetofonas. Paprastai jos kamputyje būdavo tylu.