Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Gniutului? Paukščiukui! Išslydusiam iš jos, kai ji tysojo ant klijuotės priešais lovą ir leidosi draskoma į gabalus. O lovą tai ji tausojo. Ji tebebuvo tokia pat švari ir tvarkinga kaip visuomet. Senosios klijuotės nebelikę. Ugnis ją prarijusi. Ji ilgai dejavusi židinio pilve.

Jos mintys sukosi dar ir apie kapą, arba ponios Karlsen vyrą, privertusį ją palikti mažąjį gniutulą akmenyno pašlaitėje ir užritinti akmeniu. Ir kopėčias pastatyti į vietą ji pamiršusi! Šitaip išsigandusi kapo duobės.

Breilano duobkasys iki kelių klampojo per šlapią sniegą ir, atrodė, mažai tenutuokė apie Mūsų Aukščiausiojo užmačias vasarai. Greičiausiai jis tikėjosi lietaus, nes nepridengė naujo direktoriui iškasto kapo. Ir štai dabar buvo lengva atspėti, kad sniegas susirado vietą giliai duobėje. Ir apskritai palaiminti visi išlikę gyvi šiai velniškai šaltai ir ilgai žiemai besibaigiant.

Jau pati mintis būti duobkasiu tokioje atokioje vietoje bylojo apie ankstyvo pavasario būtinybę. Tačiau gyvenime ne visuomet taip paprasta. Duobkasys stovėjo ir žvelgė į senus baltos įrankių dėžės kampus. Tuščia. Nėra kopėčių! Argi taip toli nuo namų ir tvartų bent viena gyva dvasia galėjo pasinaudoti kopėčiomis?

Duobkasys metė žvilgsnį į šviežutėlį sniegą, tarsi įsivaizduodamas, kad kopėčios praskriejo virš žemės, nepalikdamos pėdsakų. Dieną jis – ne koks bailys. Tačiau visi žino: neįmanoma, kad kopėčios pačios judėtų! Jis nusišluostė smakrą, o visu grėsmingu, vėjo košiamu kūnu perbėgo drebulys. Judesys, atspindintis sumišusią vienatvę.

Tada vyriškis vėl leido žvilgsniui slysti virš kapinių. Lyg pagrobimu įtartų vėją. Žvairuojančios akys virš išblukusios šviesos. Jis neryžtingai pajudėjo kapo duobės pusėn, kol koja staiga atsitrenkė į kažką kietą ir nemalonų, kad vos neįvirto į duobę. Sustabdė žvilgsnį ties kvadratiniu šviežiu sniegu užklotu paaukštinimu tiesiai sau už nugaros. Kopėčios. Paspardė jas, kad nukristų sniego pluta ir pasirodytų baltai dažyti mediniai rėmai. Užsikėlęs ant peties ir niekinamai raukdamas antakį žvilgtelėjo žemyn į duobę, tarytum pats sau tardamas: „Šiam vaikinui čia dar ne laikas, nors prisnigtų ir iki paties viršaus! Išvargusiam senoliui ir jo kauleliams vietos visuomet užteks.“

Duobkasys padėjo kopėčias į vietą ir išsitraukė kramtomojo tabako. Paskui nušlepsėjo iki valsčiaus ir kavinės. Vaikinai ten išgirdo apie kopėčias. Susižvalgė, bet nepratarė nė žodžio. Buvo ir anksčiau prisiklausę gąsdinančių duobkasio istorijų. Žinojo, koks įžeidus tampa jį pajuokus. Netinkamas metas murkdyti paliegusį senąjį duobkasį. Dvejos turto varžytynės jau įvykusios, o ir pienas bei sviestas pabrangę.

Nuo šiol duoną greičiausiai teksią valgyti be sviesto, vien su pienu, kai tik šitoks vargšo atlyginimas. Išties bauginanti istorija!

2

Garsai skverbėsi į ją tarsi pro tikrovės sienelę. Beldimas? Išnarinto peties skausmas. Įsisenėjusio troškulio vimdantis skonis. Jausmas, kad kažkas ją sugriebė. O gal vis dėlto garsas sklinda nuo durų?

Tora atsimerkė. Durų rankena nestipriai judėjo aukštyn žemyn. Paskui liovėsi, o atsargus beldimas užliejo ausis kurtinančiais smūgiais.

Tora pamėgino apsidairyti aplinkui. Pravertos krosnelės, kuri jau nebeskleidė šilumos, durys. Neišvėdinto kambario kvapas. Vatinė antklodė pusiau pakritusi po lova. Ir kilimėlis. Kurgi jis?

– Ar tu namie, Tora?

Balsas aiškus. Tarytum iš jos pačios.

Ji įkvėpė oro, bandydama priversti liežuvį judėti, o smegenis – dirbti. Nepadėjo. Tyla it siena tvyrojo tarp josios ir durų.

– Paruošiau užkąsti, jei tik neatsisakytum.

Ponios Karlsen balsas pasklido po visus kampus it gėdingas aidas.

– Blogai jaučiuosi, jūs žinot…

Balsas neišdavė. Keistai. Jis šliaužė grindimis ir susirangė palei ponios Karlsen kojas. Nuolankiai.

Vėl beldimas.

– Ar neatidarytum? Norėčiau tave pamatyt. Gal turi temperatūros?

– Ne, tik truputėlį pailsėsiu.

– Tai gal norėtum, kad atneščiau tau maisto?

– Labai ačiū. Aš nealkana…

– Tai kur jau ten.

Balsas koridoriuje tapo užsisklendęs ir niūrus. Jis nusinešė su savimi laiptais žemyn pačią ponią Karlsen. Tyla buvo tokia maloni. Tokia maloni.

Tora užvėrė apledėjusią langinę, ir vakarą įtraukė sūkurys.

Judesiai tapo lėti ir begarsiai.

Kitą rytą ji įsileido ponią Karlsen.

Šioji stovėjo tarpdury su padėklu rankose. Kaip žmogus. Nei daugiau, nei mažiau.

– Tu sergi! – be menkiausios dvejonės pareiškė ponia Karlsen. Balsas sausas, tvirtas ir neįtariantis. Tora galėjo atsikvėpti. Kavos ir maisto aromatas. Ponia Karlsen iš virtuvės atnešė kavinuką ir pastatė prie lovos ant storos juodai raudonai dryžuotos puodkėlės. Ji mielai išgertų su Tora puodelį kavos, bet turinti tiek daug darbo.

Be kita ko, ji kiek baiminasi užsikrėsti. Taigi, Tora neturėtų suprasti jos neteisingai. Bet ji negalinti sirgti per laidotuves.

– Gavai laišką! Atnešiau tau ir laikraštį, – pasakė ji ir garsiai perskaitė: – „Tragedija Holivude. Keturiolikametė Šeril nudūrė gangsterį, kuris kėsinosi nužudyti jos motiną Laną Terner!“ Siaubinga, ką išdarinėja Holivudo jaunimas. Na, ne kiek už tave ir jaunesnė. Gali džiaugtis, kad gyveni gerokai ramesnėje aplinkoje. Tikra tiesa.

Ant padėklo kraštelio gulėjo Ingridos laiškas.

– Turi temperatūros? Greičiausiai dėl to, kad vaikštai pusnuogė. Nors esi jauna, negali plikinėti po lauką. Turėtum žinoti, kad dar ne pavasaris. Velniškai šalta. Verčiau ramiai pagulėk. Šiandien neik į mokyklą! Paskambinsiu ir pasakysiu, kad susirgai! – pareiškė stovėdama tarpdury. Ir dingo.

Laiške tūnojo Ingrida. Torai šiandien nesinorėjo jos žodžių.

Su kiekvienu duonos ir sūrio kąsniu joje žiebėsi trapus džiugesys. Kąsnis po kąsnio. Kol ji nuslinko ant pagalvės, pajutusi atgaivą.

Rytmetį ji keletą kartų turėjo keltis iš lovos, kad sustabdytų pienoplūdį. Smarkiai tekėjo, todėl teko įsikišti rankšluostį. Vienąsyk ji matė save laiptinės veidrodyje: nerangią ir juokingą būtybę su išpampusia krūtine po naktiniais marškiniais. Panėšėjo į Ūlę iš žvejų kaimelio, kuris, apsimuturiavęs stambiai gėlėtą raudoną mamos suknelę, mokyklos baigimo proga suvaidino senutę. Ją apniko toks bauginantis troškimas, kad ten būtų ne ji, jog net ėmė kvatotis. Kvatojosi ilgai ir garsiai.

Vienąkart ji stovėjo prie klozeto ir manė pravirksianti. Skaudėjo krūtis. Mėgino žįsti pati. Nesisekė. Atsargiai spusčiojo, kad imtų tekėti pienas. Kartkartėmis regėdavo mažytį kūnelį.

Taip jau atsitiko, kad jai pritrūko jėgų.

Ponia Karlsen apačioje tai įeidavo, tai išeidavo pro duris. Matyt, stumdė baldus. Sykį šūktelėjo jai, kaip sekasi. Tora tik įkvėpė giliai ir atsakė. Viskas gerai.

Ponia Karlsen nedažnai kildavo laiptais aukštyn. Ir vis dėlto Torai gerokai palengvėjo pagaliau išgirdus pažįstamą garsą, bylojantį, kad ponia Karlsen užrakino laukujes duris ir nuėjo miegoti.

Tuomet pirmiausia Torai reikėdavo neprisileisti sapno artyn. Visą popietę jos galva buvo tarytum skausmingas pūlinys. Ji įkalbinėjo save pasivaikščioti po kambarį, įvertinti detales, viską sužiūrėti, kol neatėjo ponia Karlsen. Mergaitė svarstė, ar nakčiai turėtų užsirakinti kambario duris. Ką pasakytų šeimininkė, jeigu Tora nusileistų su padėklu jai dar neišėjus į banką? Betgi jai reikėtų. Neištvertų, jei žmonės paprasčiausiai ateitų ir ją pamatytų. Ir kilimėlį nuo sienos reikia nuimti, kad nesimatytų dėmių nuo pieną švirkščiančių krūtų. Ji dar turinti peržiūrėti kažkokią smulkmeną, kurią jai parodė ponia Karlsen.