Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Žvejų veidai buvo gerokai rūškanesni nei paprastai. Kažkuris iš jų aiškiai ir su dideliu kartėliu prasitarė, kad gaubiamieji tinklai kenkia žvejojantiems su tralais. Jie stengėsi palaikyti gerą nuotaiką, vienas į kitą šiepdami dantis kaip tigrų jaunikliai kovoje dėl grobio, kuriam nevalia atimti gyvybės.

Paprastai jie žvejodavo iki balandžio vidurio. O šiemet ne. Vaikinai, dirbantys prie gaubiamojo tinklo, atsisakė prisiimti kaltę, juolab kad net ir laikraštyje rašyta, jog žvejyba seksis iki pat tinklų sezono pabaigos. Be to, dar buvo užmesti krevečių tinklai, visa smulki žuvis susemta Barenco jūroje toli į pietus norvegų teritoriniuose vandenyse. Piratai ir prasčiokai! Dar mėgins ir Finmarke po Velykų! Vienintelis dalykas, dėl kurio sutarė trobose kramtydami Peteriojo tabaką ir gerdami naminukę, – dvylika jūrmylių, ir šventa!

Didįjį penktadienį Simonas išklausė vaikinus. Vis dėlto nedažnai jis čia užsukantis. Tiesą sakant, negalįs pakęsti smarvės. Tačiau garsiai to neištarė. Vadinasi, jam labiausiai patinką prie žmonos sijono. Tą patį kalbėjo ir žmonės. Simonas nė neketino teisintis. Jis greičiau atleis žmonėms už kvailumą, bet ne už dvoką. Tačiau tik Rakelei apie tai prasitarė. Ji juokėsi ir kalbėjo, kad jis prie gero pratęs. Stipriai suraukusi antakius, prigrasino jį kaltinti save patį. Žvejys privaląs dvokti, kol pasirodąs savo moteriškei! Taip, taip. Net ir Simonas turįs geranoriškiau žvelgti į nemėgstamus dalykus tuomet, kai Rakelė laikosi savo.

Vakare Simonas pasijuto vienišas. Vaikštinėjo pirmyn atgal po namus Bekejorete it dinderį mušdamas. Galiausiai nuvyko žvejų kaimelin, į Tobijaso trobelę. Čia dar nejusti Didžiojo penktadienio dvasios. Nevietiniai vaikinai buvo išvažinėję po namus, svetimi žvejai taip pat. Tabako smarvė tokia pat bjauri ir nuo vietinių, ir nuo svetimų vyrų, tačiau vietinių bent jau drabužių spalva skyrėsi. Saloje jie turėjo moteris, todėl viskas būdavę sutvarkyta.

Virėja pasirodė esanti geraširdė, ant stalo šalia butelio pamerkusi karklų šakelę. Butelis susvyruodavo ant stalo kaskart vaikinams įremiant alkūnes, prilaikančias savaitgaliais blaivias jų galvas, arba ant stalo dedant naują kortą ar delnu susišluojant jų krūvelę į save.

– Škunai „Heimenas“ su įranga, visu šlamštu, echolotu ir inventorium po Velykų bus skelbiamas bankrotas! – pranešė vienas, stipriai braukydamas sau per smakrą.

Tarytum nustebęs ir netikėdamas, kad auga barzda, jis persibraukė dar keletą kartų. Galiausiai ėmė tampyti šerius, mėgindamas išrauti juos su šaknimis.

– Nedraskyk sau veido, vaikine, tu gi ne vienintelis. Po šio sezono tokių atvejų bus gerokai daugiau! – sarkastiškai pastebėjo kažkuris.

Kai pokalbis pakrypo šia linkme, Simonas pasijuto nekaip. Anksčiau ar vėliau sunkmečiu atsiras vienas ar kitas, kuris įvardins atpirkimo ožį.

Henrikas sėdėjo atsukęs sprandą į krosnį. Buvo nusitraukęs aulinius, sėdėjo susmukęs lyg snaustų. Tačiau visi žinojo, kad jis visiškai blaivus ir kaip vanagas viską seka, tik trumpam įsitraukdamas į pokalbį.

– Tai jau seniai nebesiseka gerai nusisamdyti? – pasiteiravo Hokonas, vienas iš tų, kuriuos Tobijaso trobelėje girdėdavai dažniausiai.

– Dveji metai. Velniai žino kaip čia yra, o vykti į Finmarką nebėra prasmės, kai Valstybinis žvejybos bankas savo atsiėmė.

– Pajudina pirštelį, susižeria rieškučiomis. – Einaras nusispjovė tiesiai ant grindų. – Nusisamdyk pas Simoną, – pridūrė, vogčiomis žvilgčiodamas į jo pusę.

– Turiu komandą, – tarė Simonas. – Išeitis turėtų atsirasti. Jie negali paprasčiausiai atimti laivo. Tai tas pats, kas žmones už skolas įkišti į kalėjimą. Aišku, kad neturėdamas darbo vietos nė vienas neišsimokės skolų.

– Šneki kaip pastorius, – nusišaipė Einaras.

– Gali ir pats juo būti, – nuoširdžiai atsakė Simonas.

– Beje, o kurgi tavo Rakelė praleis Velykas?

– Kiek žinau, Breilane.

– Ar turit ten giminių?

– Ne.

Henrikas įsitaisė įstrižai krosnies.

– Ji tokia didelė viršininkė, kad namie Velykų švęsti negali. Kiūto sau viešbuty ir išsijuosusi ruošiasi Velykoms, argi ne?

Simono veidas apniuko. Susivaldė neatrėžęs. Aplink stalą sėdintys nuščiuvo. Vaikinai nuleido galvas ir vengė žiūrėti į Simoną.

Stačiokas ir aštrialiežuvis Hokonas, kuris pravirkdavo greičiau už moteris, tačiau kai tik galėdavo, visada pagelbėdavo. Naivus užsispyrėlis Žvairys, kurio niekas nelaikė romiu žmogumi, nes nuolat šnairuodavo ir dažniausiai nesugebėdavo išlikti ramus. Ir Nas-Eldaras, kuris vairavo Dalo sunkvežimį ir būdavo visose vietose iškart, tik niekur tada, kai reikia. Einaras, gyvenantis palėpės verandoje, sykį išvytas iš pastoriaus namų už tai, kad įprato imti butelius iš jo sandėlio, – ir kuris staiga atvykus naujajam pastoriui buvo dėl to apvagintas. Jis skaitė knygas ir įspėjo apie visur slypintį blogį kaip pranašas. Išsišokėlis irgi su jais. Nors ir per jaunas sėdėti troboje su vyresniaisiais, vis dėlto buvo kantrus. Jam sunkiai sekėsi susirasti merginą, todėl kas nors turėjo juo pasirūpinti. Galiausiai čia buvo ir Kornelijus, neturintis jokios pravardės ar ypatingų keistybių, tačiau ne pats greičiausias pareiti namo. Buvo ir dar du trys kiti. Ir visi vienodai sutrikę.

Pagaliau Einaras pravėrė burną. Žemu balsu, košdamas pro švarplę:

– Verčiau jau nurimk, Henrikai. Žinai gi, ne laikas mėšlu drabstytis, kai jis sušalęs.

– Girdžiu, tapai aštrialiežuvis. Ką nori tuo pasakyti? – šoko Henrikas. Surūgęs kaip prasmirdusi savaitėmis neskalbta žvejo pirštinė.

– Tik tiek, kad jeigu nenurimsi, išmesim lauk. Visi kartu. Girdi? Dėl Simono. Kartą jau sėdėjai kalėjime, dar negana? Nesuprantu, kaip dar Simonas pakenčia tave vienoj troboj po to gaisro.

Šito nesitikėjo niekas. Vis dėlto tai nutiko. Henrikas jau artinosi, neįtikėtinai sparčiai. Ir kad trenks kumščiu tiesiai Einarui į veidą. Prieš nuslysdamas nuo kėdės, senolis išleido gilų atodūsį.

Henrikas žvelgė paklaikusiomis akimis. Priešais krosnį it maišas gulėjo senis. Prišoko vaikinai. Odinių batų trepsėjimas. Keisti gomuriniai garsai. Savotiškas šnypštimas. Lyg po signalo visi puolė Henriką. Pagaliau! Jie taip ilgai laukė. Dabar pasitaikė proga. Pats to nesitikėdamas Simonas atsidūrė veiksmo sūkury. Smogė ir smogė. Už gyvenimą šioje žemėje, už bankroto pavojų, nesėkmingą žvejybą, neapmokėtas sąskaitas – kumščiais atsiteisė už viską. Rankos kilnojosi it malūno sparnai, sutikę kliūtį.

Galiausiai visi pastebėjo ant grindų tysančius du kūnus. Einaro ir Henriko. Stovėjo ratu šnopuodami, nuleidę rankas. Didysis penktadienis atsėlino pas juos basomis, tik jokios iš to naudos. Reikėjo jam užduoti. Galų gale! Plėšikas nukryžiuotas. Tiesą sakant, net ne vienas. Tik Kristaus trūko. Taigi jiems teko ir bausti, ir atleisti. Nebuvo kitos išeities.

Pamatęs, kokie prasti reikalai su Einaro nosimi, Hokonas pamažėl apsiašarojo. Jis pradėjo keiktis ir plūsti Henriką, o šis vargiai ar išvis ką nors girdėjo. Kažkuris atnešė kibirą vandens ir negrabiai ėmėsi lengvinti kančias.

Simonas ilgai stovėjo ir spoksojo. Visa raumeninga viršutine kūno dalimi juto, kaip malonu buvo mušti. Pajuto, kaip lengvai atsirišo įtampos mazgas, tvyrojęs tarp Šimtabučio ir Bekejoreto.

Vis dėlto – koks palengvėjimas! Ir vaikinai prisidėjo. Nebeliko abejonių, kas per vienas yra Simonas, ir kas per vienas – Henrikas! Tačiau po kurio laiko jį apniko mintis: ar Henrikas žinojo, kodėl Rakelė vėl išvykusi į Breilaną? Gal jis žinojo tai, ko nežino pats Simonas? Simono veidą išpylė raudonis. Jis davė valią savo auliniams batams, šie ėmė greitai švysčioti palei apmirusį Henriko kūną. Ir stipriai.