Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Niekas neatidarė. Ji nusimovė pirštinę ir pabeldė nuogu smiliumi. Tarytum tai padėtų. Ritualas žmonėms kviestis. Juto, kaip piršto galiuko sukeltas garsas pasklido po visą namą. Iki pat Toros kambario. Šūksnis, ženklas, kad čia ji, Rakelė. Tačiau namas atsakė įžeidžiama tyla. Kerinčia ir slapia.

Viršuje sujudėjo užuolaida? Nebuvo tikra. Stipriau pabeldė į duris. Paskelbė, kad greit pasitraukti nesiruošia. Niekas neatidarė. Ji pamanė, kad Torai reikia laiko pasiruošti. Rankinėje susirado pieštuką ir iš užrašų knygutės išsiplėšė lapelį popieriaus. Parašė, kad čia buvo ir grįš vėl. Įkišo lapelį į tarpdurį ir pasisuko eiti.

Kai paskutinįsyk žvilgtelėjo, lange šmėstelėjo šešėlis. Pasikėlė ritininė užuolaida. Lyg ir girdėjusi aštrų girgžtelėjimą.

Tora stovėjo tarytum nukryžiuotas šešėlis. Lango kryžmė tapusi tikru kryžiumi. Rakelė kilstelėjo ranką. Pamėgino nusišypsoti. Langelis lėtai prasivėrė. Pasirodė kaštoninė Toros galva. Rakelė nebežinojo, ko laukianti.

Gal šypsenos? Ar atsiprašymo? Trumpučio „labas“. Nieko panašaus nebuvo. Atrodė, tarsi Tora išvis nebūtų jos pažinojusi. Tarsi žvelgtų į atsitiktinį nuo durų prie durų keliaujantį prekeivį, norėtų, kad ji greičiau pasakytų savo reikalą ir nueitų.

– Labas! Jau beveik patikėjau, kad nieko nėra namie. Ar galiu užeiti?

Nuo lango vis dar jokio garso.

Galva dingo, langas užsivėrė. Akimirką Rakelė stovėjo suglumusi nuo minčių lavinos. Viena iš jų – kad Tora nenori jos įsileisti. Netrukus viduje ji išgirdo žingsnius ir sukamą raktą.

Žmogus tarpdury – tai Tora. Ir kartu ne ji. Rakelė stovėjo ant laiptų. Ji užmetė akis į mergaitę. Ir vėl sustabdė žvilgsnį. Jautėsi taip, lyg į ką nors spoksotų pro rakto skylutę.

Vešlūs raudoni plaukai išsidraikę žemiau pečių. Išėjusi iš veido, siaubingai išbalusi. Akys – žvelgiančios, bet nieko nematančios. Tuo pačiu pilku nertiniu, kuriuo vilkėjo namie per Kalėdas. Tačiau riebalų rinkių, apvalių formų, sveikos išvaizdos nelikę nė kvapo. Šitos žmogystos ji neapibūdintų niekaip kitaip, tik amžina nelaimėle.

Ir išties! Tai šioji bus parašiusi laišką Ingridai.

Rakelė daugiau jau nebelaukė, ką Tora pasakys, tik nusekė paskui ją laiptais aukštyn į kambarį. Stabtelėjo tarpdury. Tyli. Akimis perbėgo niūrius slegiančius tapetus, mažytę senamadišką lovą, tamsias užuolaidas, nuo gatvės įkyriai vidun pro aukštus aukso spalvos langus besiskverbiančią šviesą. Dėmę ant sienos, kur anksčiau kabojo paveikslas, klijuotę su akį rėžiančiomis gėlėmis. Senus didžiulius krėslus ir pliušinį kilimėlį po apskritu svetainės staleliu. Visų šių daiktų geriausi laikai praėję dar gerokai prieš Torai gimstant.

Rakelė koridoriuje pasikabino paltą, nusispyrė aulinukus, praeidama pro krosnį glustelėjo rankas.

– Čia gera ir šilta!– pasakė artindamasi prie gremėzdiško krėslo. Tora atsisėdo ant atokiausiai stovinčios kėdės prie rašomojo stalo.

Ant stalo pilna knygų. Matyt, bus ruošusi namų darbus. Ant lovos paskleista dešimt dvylika aplenktų bibliotekos knygų. Visos švarutėlės. Kuo tvarkingiausios.

– Tai tu tik skaitai ir skaitai, – tarė šypsodamasi ir, lyg norėdama pasigražinti, pirštais persibraukė plaukus.

Tora linktelėjo.

– Tu namuose viena? – domėjosi Rakelė.

– Taip. Ponia Karlsen Velykoms išvykusi pas giminaičius.

Pagaliau kambaryje pasigirdo balsas. Beveik tikras.

– O tu? Girdėjau, nenori namo?

– Tave mama atsiuntė?

– Ne, gink Dieve! Breilane turiu reikalų. Atvažiavau pati. Bet turėjau pamatyti ir tave.

Staiga Rakelė ryžosi. Sąžiningumas. Jo kaip tik ir trūksta šiai galvelei.

– Mačiau laišką, kurį rašei namo. Tu juk niekur nevyksi, į jokią trobelę, tiesa?

Tora spoksojo į Rakelę. Veidas, kūnas, tačiau labiausiai akys žaižaravo tokia išraiška, kaip skersti ruošiamo gyvulio, kurį buvo mačiusi. Rakelė nurijo seiles.

– Kas yra, Tora?

– Nieko! Tiesiog nenoriu. Brangu ir… Nori kavos?

Mergaitė tartum atsibudo iš savotiško transo. Ji staigiai pakilo iš vietos, porą kartų be tikslo perėjo ratais po kambarį. Nervingas, neramus šokis. Ieškant nedidelio kavinuko, stovinčio ant stalo šalia vadovėlių. Galiausiai Rakelė parodė jį pirštu. Ant Toros žandų atsirado po raudoną dėmę. Rakelė matė, kaip prakaitas išmuša jai kaktą ir viršum lūpos. Ji susilaikysianti, taigi Tora aprimsianti. Prisiminė tą epizodą, kai Ingridai pasakė, jog ši turinti palikti Henriką. Nėra reikalo žmonėms sakyti itin daug. Išties pernelyg sunku tam, kuris brandino mintį ir jos atsisakė.

Daugeliu atvejų Tora panaši į ją. Vis dėlto ji Ingridos dukra. Ingridos gėda. Rakelė niekados nėra buvusi kieno nors gėda.

Tora išėjo į koridorių atnešti kavai vandens. Rakelė atkreipė dėmesį, kad ji kalba išsisukinėdama. Ji matė, kad tai, kas visus vieną prie kito šlieja, mergaitei atsiverti nepadeda.

– Gal nusimato linksmybės, jei taip nenori namo Velykoms?

– Ne… Taip, tai yra…

Tora stovėjo nusigręžusi ir ilgai nepasisuko nuo plytelės. Netrukus po virduliu ėmė šnypšti. Stovėjo palinkusi virš jo ir negalėjo sustabdyti pro dangtelį su raudonu plastikiniu burbuliuku besiveržiančio vandens.

– Tora, nuvalyk virdulį. Mane erzina, kai ant karštos plytos šnypščia vanduo.

Tora staigiu judesiu ištempė kaklą ir susirado skudurą.

– Gerai, – pasakė ji jau gerokai po to, kai šitai sutvarkė.

Mergaitei žymiai blogiau, nei Rakelė maniusi.

– Dėl meilės liūdi, Tora?

Ji stengėsi paklausti kuo šilčiau ir jautriau, tačiau išgirdo pati, kaip nenuoširdžiai tai nuskambėjo.

– Ne.

– Papasakok man, kodėl nenori namo. Tai liks tik tarp mūsų.

– Ir niekieno daugiau?

– Niekieno. Tai žinos tik tavo mama ir aš. Na, dar Henrikas.

Drebulys prasidėjo tarytumei nuo sijono kraštelio. Perėjo per visą menką jos kūną. Iškart po oda išryškėjo mėlynos kaklo kraujagyslės. Burna prasižiojo, lūpų kamputis persikreipė. Tapo nebevaldomas. Mergaitė stovėjo pastirusiomis rankomis ir tirtėjo it epušės lapas.

Rakelė pakilo ir ją apglėbė. Megztinis drėgnas. Veidu sruvo prakaitas, o ji valėsi jį droviai, tarytum ašaras. Plaukai garbiniavosi ties šaknimis ir atrodė kaip ką tik išplauti.

– Kai ko laukiu…

– Ko tu lauki?

– To, kuriam reikia maisto. To, kas prarado savo vaiką.

– To, kas prarado… ką?

Spoksojo viena kitai į akis. Rakelė sumirksėjo pirma.

– Paukščiuko mama. Ji bet kada gali atskristi.

– Tora!

Kambarys ėmė plaukti prieš jas abidvi. Lėtai lėtai. Lubos su sienomis. Grindys. Jos abi – nelyginant teniso kamuoliukai Viešpaties visatoje. Rakelė kėlė ranką, tačiau niekas jos nepaėmė. Tora atkišo kumštį, bet niekas neprisilietė. Štai taip. Rakelė nurijo seiles, atsikvėpė ir įsakmiai tarė:

– Papasakok man apie tai! Viską!

– Ne. Tu jau turi išeiti.

Balsas maldaujantis. Kaip vilko, prišalusio uodegą.

– Niekur neisiu. Viską papasakok.

– Turi eiti!

– Ne!!!

Rakelė visiškai prarado savitvardą ir taip supurtė mergaitę, kad net lovą išjudino. Staigiai paleido, klestelėjo į lovą ir susigėdusi žvelgė į savo rankas. Sulenkusi kelius Tora pasislinko prie lovūgalio. Rankomis apglėbė šlaunis ir įkniaubė veidą.

Lėtai sūpavosi pirmyn atgal savu ritmu. Pirmyn ir atgal. Nuo krašto ligi krašto. Tartum laikrodis. Švytuoklė, stumianti pirmyn jiedvi skiriančias minutes.

– Atvesiu tau gydytoją, Tora, tu kaip nesava.