Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ir jie smogė. Skundė, kad menkasis Jakobsenas politikuojąs su mokiniais. Negana to, jis nesirūpinąs religiniu švietimu, nors keletą valandų per savaitę privalėtų. Pasklido kalbos, kad pamokų metu jis garsiai skaitąs „Daktarą Živagą“.

Tą rytą, kai rektorius ketino pasirodyti jaunojo Jakobseno pamokoje, kaip tik ryto naujienose pranešta, kad Borisui Pasternakui už „Daktarą Živagą“ skirta Nobelio premija. Ir kad Sovietų Sąjunga kritikuoja Švedijos Akademiją už priešišką politinį veiksmą. Už šaltojo karo aštrinimą skiriant Nobelio premiją Pasternakui. „Daktarą Živagą“ sovietai traktuoja kaip piktą kūrinį, persisunkusį neapykanta socializmui.

Taigi rektorius neteko cenzūros galimybės. Jam įsiskaudo galva, nes niekaip negalėjo suvokti, ar vienas mokytojas, garsiai pamokų metu skaitantis kūrinį, kurį sovietai draudžia, gali būti pavojingas politikai. Arba komunistas? Atgrasus žodis.

Jis troško pasišnekėti su jaunuoju Jakobsenu per pertrauką.

Tačiau rektorius buvo pakviestas į pamoką. Kaip tik būsianti skaitoma ištrauka iš premijuotos knygos, pasakęs jaunasis Jakobsenas. Rektorius paspaudęs ranką ir padėkojęs. Ką gi jam liko daryti?

Buvo spalio pabaiga, pirmadienis, pirmoji pamoka, o ji kaip tik grįžusi iš Salos tiesiai į susitikimą su rektoriumi ir Boriso Pasternako „Daktaru Živagu“. Ji sėdėjo Breilano pagrindinės mokyklos laikinos auditorijos suole ir žinojo, kad jau baigta su tuo, kas vertė jos rankas prakaituoti, slėpti jas nertinio rankovėse, įbesti akis į suolo užraktą ir galvoti, kad rektorius čia tik tam, kad ją areštuotų.

Žalias vilnonis Rakelės sijonas su raukinukais gludo palei šlaunis kaip kokonas, teikdamas pasitikėjimo.

Plaukus buvo susišukavusi aukštyn nuo veido, tačiau nusprendusi, kad jie turi būti palaidi iš nugaros. Ji buvo tikra, kad jie spokso į ją.

Ji leido jiems dėbsoti. Mąstė apie Borisą Pasternaką. „Žodis pavojingas“, citavo Jakobsenas, reikšmingai žvelgdamas į rektorių.

Ji ir anksčiau tai žinojo. Visuomet rinkdavosi žodžius, tačiau netardavo. Dabar turėjo ir Rakelės žodžius. Privalėjo jais pasirūpinti, juos įsidėmėti, išmokti vartoti. Žodžiuose jėga.

Ji pakėlė ranką. Ramiai. Juto Rakelės balsą ties ausimi, kilstelėjo vieną lūpų kamputį, kiek pašaipiai, įžūlokai. Klestelėjo plaukus ir žiūrėdama į norvegų kalbos mokytoją tarė:

– Verčiau jau skaitykim „Daktarą Živagą“, užuot šnekėję, kaip ten atrodo sovietams!

Jaunasis Jakobsenas žvelgė sumišęs. Jis entuziastingai linktelėjo Torai, kad ji pradėtų.

Iš pradžių Toros balsas buvo sausokas ir neišmankštintas, tačiau vėliau pasigirdo šilumos ir gyvybės atspalviai. Kaip upelis vasaros saulutėje, čiurlenantis apšilusiu paviršiumi, o požeminės srovės yra tokios pat temperatūros kaip ir gruntinis vanduo bei švytinčios metalinės smėlio dalelės ant dugno. Saulė dažnai atsispindėdavo vandens paviršiuje ir blykčiodavo dugne. Variu? Geležimi? Smulkučiai užmiršti lobiai. Visuomet drėgni, visuomet spindintys ramiame vandens, plaukiančio prošal, judesy. Nuolat plaukiančiame pro šalį.

Ji pati save susikūrė. Numačiusi, kuo turėtų būti. Tereikėjo tik apsispręsti, išsirinkti, išdrįsti. Leisti žodžiams šviesti kaip aukso dulkėms vandenyje.

„Žmonės gimę tam, kad gyventų, o ne tam, kad ruoštų save gyvenimui. O pats gyvenimas, gyvenimo fenomenas, dovana gyventi – toks be galo rimtas dalykas“, skaitė ji.

Klasė įdėmiai klausėsi ir leido žodžiams lėtai grimzti.

Mergaitė iš Salos neturėjo įspūdingo balso. Jis gyveno juose. Lyg balzamas suerzintam, nervingam būdui, pasiruošusiam išmokti taisykles, eiles, teoremas. Jie leido žodžiams ramiai srūti jų galvomis, pasiliekant laiko įsisąmoninti nekalant. Rinkti be slapto motyvo godžiai pažymių medžioklei.

Jaunasis Jakobsenas buvo patenkintas. Rektorius nuginkluotas. Tai šaunus atsitiktinumas, kad mergaitė iš Salos pasirodė būtent šiandien. Ji visiškai suaugusi, nors jis ir nebuvo jos matęs. Ruduo prabėgęs greitai. O ji turinti daug atsigriebti, šioji Tora. Ilgai jos nebuvę. Mirtis. Jakobsenas buvo gavęs žinutę.

Jis jos nenutraukė prašydamas, kad toliau skaitytų kitas, kaip būdavo paprastai. Ji buvo nusprendusi išdrįsti pasakyti, kad žodžius ji rinkosi knygoje.

Ar išties žmonės gimę tam, kad gyventų? Priešais save ji matė pamėlusį paukštelio jauniklį batų dėželėje. Jis negyveno. O gal gyveno? Joje? Akimirką ji giliai įkvėpė, pasigirdo pauzė. Ir vėl skaitė toliau.

29

Suaugusi liepsnelė tupėjo lange. Ji lesė trupinėlius, lyg jie būtų jos. Ji žinojo, kieno jie. Tarytum visą žiemą būtų troškusi sugrįžti. Tora sėdėjo prie savo knygų, užduočių ir girdėjo jos keliamą triukšmą. Tačiau nemėgino jos pasikviesti vidun kaip tuomet, kai tebekraujavo, drovėjosi ir baiminosi. Tąsyk buvo kitaip.

Ji pasikabino drabužius, kuriuos buvo pasiėmusi iš spintos Bekejorete. Suaugusios moters drabužius. Minkštos plonos vilnos nertinius. Klostuotus sijonus pailgintu liemeniu. Aukščiausios kokybės odinius batus. Viskas jai tiko. Ji padėjo į šalį džinsines kelnes ir platų megztinį nė negalvodama, kad šitaip turėtų rengtis moksleivė.

Ji apsivilko žieminį paltą, atsivežtą iš Bekejoreto. Lapės apykakle, su odinėmis pirštinėmis. Išmokusi naujų judesių ir manierų. Žodžiai vilkint šiais naujais drabužiais įgavę jėgos. Vis dar naujais? Juk jie nauji tik čia, Breilane. Su šiais drabužiais ji įgijusi daugiau pasitikėjimo. Ne kažin kuo jie skiriasi nuo naujų. Juk beveik nedėvėti. Pirkti vienoje ar kitoje Oslo parduotuvėje ankstyvą rudenį.

Ji pajuto, kaip ją vėl apninka senasis skausmas, žiaurus jausmas likti vienai ir sunkiai sirgti. Bet juk tai tik senas vaiduoklis. Jos kūnas sveikutėlis! Užsidegusi ji įniko į knygas. Norėjo atsigriebti už tai, ką praradusi. Išmokti naujų dalykų. Vis daugiau sužinoti. Stipriau gilintis. Visuomet būti pirma kitų.

Vieną dieną iš mokyklos ėjo su Jonu. Nedažnai jį matydavo. Beveik primiršusi. Kurį laiką jis buvo dingęs iš jos minčių.

Dabar jis stovėjo prie mokyklos vartelių ir degėsi cigaretę. Rankos drebėjo, lyg šaltų. Tačiau tai jos netrikdė. Ji netgi pripažino, kad tai gražu. Menkas dūmų stulpelis nuo raudonų žarijų. Laiba ranka. Du nervingi pirštai, laikantys baltą popieriaus suktinukę.

Ar turėtų laiko su juo susitikti?

Taip, ji turinti laiko su juo susitikti.

Jis stabtelėjo.

– Kur susitiksim? – tepaklausė ji, perimdama mokyklinį krepšį į kitą ranką.

Jis paėmė iš jos krepšį. Nešė lengvai, toje pačioje rankoje kaip ir savąjį. Laisva ranka įsikišo cigarečių pakelį į kelnių kišenę ir it tirdamas apkabino ją per pečius.

Jaunuolio ranka.

Raumeninga, tačiau laiba.

Jauna, nepatyrusi.

Simono ranka buvo sunki nuo raumenų ir turtinga patirties.

Visur aplinkui stipriai sukaustė šaltis ir privertė sniego. Dienos šviesa krito gana taupiai, nors buvo pats vidurdienis.

– Girdėjau, po rudens atostogų buvai laidotuvėse. Artimo?

Ji išsitiesė. Užsimovė pirštines ir pažvelgė sau per petį. Nenusisuko į šalį. Visiškai ne. Tik metė žvilgsnį atgal.

Rakelės kuždesys į ausį! Išsilaisvinęs iš kiauto. Springstantis iš juoko, apie ką kartais žmonės sumano paklausti.

Sniego kristalėlis ištirpo ant akies tinklainės.

– Taip, – atsakė ji.

– Kieno?

– Savo, – tarė ir nusišypsojo.

Jonas spoksojo į ją. Skersakiuodamas. Skeptiškai. Nejaugi ji gali šaipytis iš tokių rimtų dalykų?