Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Po pirmojo karto tai buvo it gurkšnis, it poreikis, būdas nusiraminti.

Sekdavosi geriau, kai jie pirma kur nors išeidavo. Jau tuomet pakeliui ji apkeisdavo vaidmenis.

Atsirasdavo Simonas, ir ji glausdavosi arčiau jo jiems lipant laiptais, o jis ją išrengdavo ir begarsiais judesiais padėdavo išskleisti sofą. Jis glostydavo jai krūtis, pilvą ir nekantraudamas tampydavo krūtų spenelius it geldamas. Tas, kuris žaidė su ja. Iš lėto, mėgaudamasis, lyg glostytų aksomą. Tas, kuris atsidūsta įeidamas ir pradėdamas judesius. Ji priėmė jį. Pažino jo ritmą, todėl galėdavo suskaičiuoti, kada jis įėjo, o kada tapo apsunkęs ir tylus.

Sykį jai viskas ėmė kristi iš rankų. Ji lankėsi ganykloje, kur paparčiai žali ir nuodingi. Jie ją nusitempė žemyn. Vėl pajuto stumtelėjimą. Skausmą. Pyktį. Pažeminimą. Ir vėl tapo Tora, sukiojosi aplinkui paklaikusiomis akimis ir stūmė jį šalin. Nes jo neatpažino.

Buvo panašiai kaip ir anksčiau. Jaunuolis sėdėjo ant lovos krašto palenkęs savo minkštą sprandą ir verkė. Iš nuoskaudos, kad buvo atstumtas be jokios priežasties. Nesuprato, kas dedasi šios pamišusios mergaitės galvelėje.

Vis dėlto ji suprato, kokią jėgą iš tiesų turinti. Ir pati sau ėmė priekaištauti. Vėl tapusi Rakele, apsikabino jį.

Užtruko, kol jis atsigavo. Tačiau kai ir vėl buvo joje, ji glostė jo galvą, leisdama prisiimti jam kaltę už tai, kas nutiko. Lyg norėdama pasakyti: žiūrėk, aš tave paguosiu.

Daugiau niekas tą vakarą jos nebejaudino.

Išskyrus vieną dalyką.

Ji visiškai valdė žmones.

31

Vis dėlto vieną dieną tai nutiko! Krištolinis šviestuvas nukrito nuo lubų viename iš kambarių, po kurį ji vaikščiojo. Kurtinamai sužvango dūžtantis stiklas ir pasklido šviesa.

Kai ji užėjo į kooperatyvo parduotuvę, prie prekystalio stovėjo Henrikas ir mokėjo už pakelį tabako!

Jam greičiausiai atrodė, kad ji žino, jog panorėjęs pasiimtų ją į laivą… Jis išsidavė žaibiškai… Greitai stumtelėjo langines, užsitempė kepurę ir dingo.

Taigi iš tiesų jo krovininis laivas buvo čia.

Ji nudrožė į savo butą ir iš spintos išsitraukė mėlyną it okeanas Rakelės paltą. Užsimovė aukštakulnius aulinukus.

Tuomet ji patraukė į prieplauką. Susirado krovininį laivą „Varg“ ir ėmė vaikštinėti pirmyn atgal palei iliuminatorius.

Galiausiai jis išėjo į denį. Virpėjo it šuo, įtraukęs galvą tarp pečių, ir puolė į antstatą.

Akimirką ji dar pastovėjo. Kol jo veidą it pilką baimės kaukę įžiūrėjo vienoje apvalioje angoje. Jis puolė nuo liuko, lyg būtų gavęs per galvą.

Tuomet ji lengvai apsisuko ratu, paltas išsiskleidė lyg burė. Krestelėjo raudonus garbiniuotus plaukus ir nuplaukė prieplaukos grindiniu. Ji nematė perkreipto, persigandusio vyriškio veido. Tačiau apie jį žinojo.

Jai toptelėjo mintis nueiti į uosto kontorą ir pasiteirauti, kur plauks krovininis laivas „Varg“. Tuomet ji galėtų praplaukti palei krantą mėlynu it okeanas paltu ir keletą minučių pavaikštinėti priešais iliuminatorių, kol jis ateitų ir ją pamatytų.

Juokas kaupėsi žemai gerklėje kaip būrys migruojančių paukščių, susiruošusių namo.

Vis dėlto jai būtų per brangu. Ir pamokas tektų praleisti. Bet mintis kaip ant kojos sušildyta vilnonė kojinė vis kirbėjo.

Ji tiek įsijautė į savąjį triumfą, kad nė neišgirdo šnopavimo ir sniego šiugždesio sau už nugaros. Kol ant jos kūno neužslinko nuo sandėlių šviesos krintantis jo šešėlis. Baisiai didelis. Stovėjo lyg prikniedyta prie priekinio denio. Dešinė koja kiek slystelėjo, kol surado tvirtą atramą.

Tuomet ant peties pajuto jo ranką. Sukaupė jėgas, norėdama atsisukti. Tačiau judesiai neklausė.

– Ko nori? – pasigirdo kimiai virš jos galvos.

Jis žengė dar porą žingsnių ir atsirado priešais ją tiesiog ant kelio.

Ji įsmeigė į jį akis. Visiškai nežinojo, ko tikėtis. Dėl Toros ji turėtų jo baisiausiai neapkęsti. Tačiau dabar jautėsi taip, lyg mėgintų pataikyti akmeniu į varną, esančią už kelių kilometrų.

Jis buvo blaivus ir atrodė apgailėtinai. Striukė atsagstyta.

– Ko iš manęs nori? – pakartojo ketindamas vėl suimti už peties.

Ji atstūmė jo ranką. Neįtikėtina, kad ji nepabijojo Henriko keršto.

– Aš tik valandėlę norėjau pasivaikščioti po prieplauką, – atsakė ji.

– Maniau, nori pasišnekėti su manim, kad tau reikia pinigų… Aš suglumau, kai pamačiau tave su Rakelės rūbais, kad iš pradžių net negalėjau susikaupti.

– Man iš tavęs gali reikėti pinigų?!

Ji galėjo nusikvatoti. Tačiau žodžiai iš šios burnos pasirodė tokie neįtikėtini.

– Na… Nežinau, kaip čia pasakius, bet… Aš dabar jau gerai uždirbu, ir jeigu tu neatsisakytum… Rakelė yra minėjusi, kad tau buvo nelengva… Ji pasakė prieš mirtį… Aš galėčiau padaryti tau paslaugą, jeigu jau pasitaikė tokia proga.

Jis vis užsikirsdavo toliau šnekėdamas apie gerus savo darbus.

Bet ji turėjo savąjį supratimą apie gyvenimą.

Tačiau ji susitelkė ir laukė. Tikėjosi išgirsti apie jo gerų darbų priežastį. Nes tai buvo panašu į Elizifos pasakojamas istorijas apie žmones, puolusius prieš Visagalį ant kelių ir atsivertusius.

Staiga jai toptelėjo, kad šis žmogus išties skirtingai elgdavęsis su Tora ir su Rakele. Jis visuomet jausdavęs Rakelei užslopintą pagarbą. Šitai buvo pastebėję visi, nors jis savo gyrimusi mėgino tai nuslėpti.

Ji susikišo rankas į palto kišenes ir žvelgė į jį su panieka.

– Ne, tvarkausi puikiai. Bet nusiųsk pinigų Ingridai. Jai jų reikia!

Ji norėjo praeiti. Jis buvo atkaklus. Sekė iš paskos. Aiškiai nebaigęs pokalbio.

– Girdėjau, kad tau… buvo prastai, Tora.

Balsas pradingo kūne. Ji jau nieko nebesuprato. Apie ką jis čia kalba?

– Nebenoriu ilgiau su tavimi šnekėtis, – tarė, pasiruošusi nueiti.

Bet jis prisiklijavo it vabzdys. Visiškai. Ji ilgiau nebepajėgė sekti jo minčių vingių. Jis kalbėjo apie tai, kad negalėjęs kažin ko užbaigti. Kad neapsikentęs daugybės dalykų. Kad palikęs Ingridą, išvykęs iš Salos, norėdamas įsitikinti, ar jis išties toks pabaisa, kokiu jį laikiusi Rakelė.

Balsai užkariavo jos galvą. Šnekėjo visi iš karto. Ji laikėsi nuošaly. Vis dėlto ją pasiekiančios jo ginamosios mikčiojančios kalbos nuotrupos tapo jai svetimos kalbos tekstu su daugybe žodžių, kurių reikšmės ji nebuvo išmokusi.

– Ar žinai, kas aš esu? – suriko jam.

Pagaliau po šito viskas nutilo.

Vėjas pliaukšėjo atsipalaidavusį gofruotą lakštą ant vienos pašiūrės stogo. Jis nuotaikingai blykčiojo, kol atitrūko nuo stogo dar per keletą centimetrų ir nuplasnojo į dangų. Mėnulis susivyniojo į sidabrinę foliją ir plaikstėsi palei fjordą.

– Rakelė man papasakojo… Žinau, nevalia prašyti, kad man atleistum, – kimiai pralemeno jis.

Ji stebeilijo.

Ant medinės tvoros tūnančios katės ūsai pasišiaušė, akys sužaibavo. Ji išsilenkė, pasiruošusi šuoliui.

– Ne, – užstaugė ji.

Ir puolė bėgti apledijusiu keliu.

Žmogysta su vėjastriuke buvo gavęs stiprų kruviną smūgį toje vietoje, kur niekas nemato. Jis keiksnojo skriaudą kaip įprastai. Smuklėje.

32

Žiema praeidavo planuojant ir sunkiai triūsiant. Tai vienintelis būdas šiauriečiams išgyventi. Su šviesos ir judesio ritualais. Sunkūs kūno ritmai drabužių kokone. Kad ir kas būtum. Šykšti malonios vietelės medžioklė. Akys puolančios į šviesą it kandys.

Mintys gulė sluoksniais tarsi pusnys ir tapo kliuviniais. Retsykiais prireikdavo sniego valytuvo. Jis pravalydavo kelią ir šis tapdavo švarus. Iki pat sustumdytų pusnių, aukščio sulig namu, kliudančių pėsčiajam patekti į nušluotus kelius.