Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Šioje šeimoje visi vienas kito nemėgo, ir niekas nesistengė nė pirštelio pajudinti, kad vieni nuo kitų nenutoltų.

Jai neatrodė, kad kada nors mažieji rūpinsis savo tėvais. Jų balsai – it nesuteptų kranų girgždesys audroje. Pilni saugaus išdidumo kalbėdami su tėvu ir prieštaringo paklusnumo kalbėdami su motina.

Jai nereikėjo baimintis, kad pasirodys nevisavertė.

Ji atsilošė, sėdėdama ant dėmėtos kėdės, ir nuobodžiaudama abejingai vartė žodyną.

Jautėsi lyg sėdėtų bažnyčioje ir galvotų visiškai apie kitką, tuo tarpu maldos ir giesmės apgaubė ją ratu it dulkių debesis, o vargonai griaudėjo, atsikartodami jos mintyse.

Sutemus Jonas lydėjo ją namo, o šviesos nuo namų užsipuolė juos savo kabančiomis užuolaidomis, gėlių vazonais, žibintais ir įvairiais mažmožiais. Ji pajuto nenumaldomą norą visiems, gyvenantiems už išblizgintų stiklų, nuplėšti kaukes. Ištempti juos į gatvę vienais apatiniais. Žiūrėti, kaip jie mušasi, kivirčijasi ir vieni kitų neapkenčia. Kokie jie užsisklendę savyje, nepratariantys nė žodžio, kad išlaisvintų kitą. Linksmintis stebint, kad jie lemti vienas kitam kaip prie vartų stulpelių pririšti šunys su ėdalo dubenėliais šalia.

Ji kai ką išsiaiškino. Kad ne vien Tora drebėdama stovėjusi šaltyje. Kai kam tiesiai prieš akis nukarę varvekliai.

Nuo to pasijuto geriau.

Vadinasi, ir Ingrida – paprastas žmogus?

Ji nusprendė, kad Ingrida nei blogesnė, nei geresnė už daugelį kitų.

Kambaryje ji leido Jonui čiupinėti jos mažas krūtis. Tačiau negalėjo jo įsileisti vidun. Netrukus išgirdo jį dusliais žingsniais leidžiantis žemyn. Kaip pritrenktą ruonį, savo plaukmenimis besitaškantį seklumoje. Pliaukšt, pliaukšt.

Tora dėl to nesijaudino. Jai nerūpėjo. Jis turėjo įsikalti į galvą, kad ne visuomet reikia guostis, jei tavo šeima prasta.

Todėl ji išsitraukė knygas ir ėmė glostyti baltus aštrius lapus. Pasilinksminsianti prie pamokų. Visuomet viską žinanti geriausiai.

34

Pūga prasidėjo tarp Vėteno ir Skareto. Iki pat prieplaukos. Kvepėjo druska ir graudžia rauda.

Ji stovėjo pasirėmusi turėklų ir žvelgė į tolį. Šimtabutis tolumoje prie Neseto jau nebe baltas. Ji aiškiai matė jį priešais sniegu užklotą lauką. Namas stovėjo sau it pilkoka siena. Galėjo išgąsdinti visus jį mačiusius. Stogo šiferis ir sienų spalva susilieję į vieną, o aptrupėjusių kaminų dūmai darėsi glitūs ir bjaurūs.

Dangus už jų žiemiškai baltas ir purus lyg išskalbta paklodė, o sniego debesys piltuvo pavidalu pakibę viršum senų apgriuvusių priekrantės įmonių. Vyrai bandė užtempti lyną į vietą. Nuo šalčio jų nagai pavirto milžiniškais gniaužtais.

Keliai pilni judančių taškelių. Žmonės – skruzdėliukai, ropojantys kalniukais iš Otaro krautuvės su nešuliais ir pieno bidonais.

Apie žmones ji negalėjo galvoti lygiai taip, kaip būdama Breilane. Dabar jie arčiau jos.

Jie ir joje, ir ant jos. Ji nepajėgė niekinti jų vargano gyvenimo. Per daug žinojo apie save. Ir suprato, kad gerokai svarbiau žinoti, kas ji čia, Saloje. Ilgai ji nebus. Tik tiek, kad Ingrida neliktų viena Kalėdų vakarą.

Ingrida skambino. Rašė. Maldavo. Ir tik gavusi laišką ir sužinojusi, kad Henrikas Kalėdoms negrįš, apsisprendė vykti į Salą.

Turėjo padaryti Ingridai paslaugą. Tačiau jautėsi pavargusi nuo visų jai padarytų paslaugų. Troško išsilaisvinti. Išsivaduoti. Juk netampysi kito ant kupros visą laiką.

Niekas nežinojo, kad ji atvyksta šiandien.

Pirmiausia ji pastebėjo Simono nugarą ir sprandą, nors jo net nebuvo prieplaukoje. Jis stovėjo pusiau atsisukęs į ją. Šypsojosi. Ranką atrėmęs į automobilio dureles. Geltoni dažai suteikė rankai keistą spindesį. Tarytum ji nebūtų buvusi kūnu ir krauju. Lyg ne žmogaus.

Ingrida telefonu buvo užsiminusi, kad iš Simono telikęs šešėlis. Bet Simonas negali tapti šešėliu. Jis juk Simonas. Kai atvyko pas ją į Breilaną, dešine ranka pasirėmė į automobilio dureles ir šypsojosi. Kiek palinkęs, kirpčiukai pakibę virš veido, o skruostuose ryškėjo raukšlės.

Sykį ji buvo girdėjusi Simono balsą telefono ragelyje. Žemą ir tolimą. Draugišką, lyg pats nė nesuprastų, apie ką šnekąs.

– Kaip tu, mano mergaite? – paklausęs jis.

Lyg nežinotų, kaip ji laikosi?

Ir tuomet pasakęs, kad reiksią išpjauti visas avis. Tada ji paprašiusi baigti šnekėti nesąmones. Nevalia išpjauti visų avių vien dėl to, kad ji lankanti mokyklą Breilane. O argi jis ne vyras, nepajėgs prižiūrėti avių? Taigi, nesą prasmės apie tai nė kalbėti. Jie susitvarkysią. Juolab dabar, sudėję naujas grindis ir visa kita!

Kitame laido gale nuščiuvę, tad jai tekę paklausti, ar jis dar ten.

Jis atsikrenkštęs ir nukreipęs kalbą kitur. Šnekėjęs su ja taip, lyg ji būtų dar vaikas.

Kažkas joje pratrūkę, todėl jai teksią eiti į šiukšlyną dar kartą.

Anksčiau ji nemėgino skambinti į Bekejoretą. Tik nusiųsdavo jam laiškelį, kai labiausiai jo reikėdavo. Tada jis dar buvo savimi.

Sykį, kai Rigmura riktelėjo, ji apsimetė, kad jos nėra namuose.

Ji buvo tam pasiruošusi, vis dėlto širdis daužėsi it senas variklis. Žmonės įžūliai spoksojo. Lyg ji būtų vaiduoklis. Arba nepažįstamoji.

Tai jos negąsdino. Tik norėjosi juos įpratinti, kad ir vėl ji čia. Jie privalo tai ištverti.

Krepšį su drabužiais ir dovanomis ji paliko pas Otarą. Jis išpūtė akis, ji taip pat. Atsargiai pasiteiravo, kada jinai jį atsiims.

Ji atsakė, kad jo pasiimti atvyks Simonas. Lyg būtų prasmė teirautis. Ji pastatė krepšį ant prekystalio.

Ant prekystalio buvo peilių įbrėžimų, cheminio pieštuko ir dar dievai žino kokios žymės. Už ausies kyšojo pieštukas, o ant kaktos žymus apskritas skrybėlės įspaustas ratas, mat jis buvęs prieplaukoje, atnešęs žmonai silkių ir neturėjęs kada susišukuoti.

Ji turėtų šypsotis. Pasaulis čia nurimęs. Tik jos galvoje intensyvus vyksmas. Keista tėkmė. Vienas ar kitas tvinksnis iš nežinia kur. Ir nežinia kaip su tuo tvarkytis.

Otaro krautuvėlėje palei lubas buvo prikabinėta įvairiausių blykčiojančių daiktų. Metalinių kibirų, prikaistuvių, samčių. Įvairaus dydžio dildės sukabintos ant žiedo, kuris perkištas per gana didelę skylę kiekviename iš instrumentų. Ji prisiminė, kad stovėjusi po jomis daugelį sykių ir domėjusis, ar tiesa, kad kiekviena dildė turi savus matmenis, savitą šiurkštumą, aprašytą žurnale, ir didžiulę skylę, skirtą kabinti. Jai atrodė, kad šiuos idiotiškus dalykus svarbu įsiminti. Jai net įsisopo galva, nes niekaip nesisekė įsiminti visų.

Otaras jau seniai įsigijęs naujovišką vitriną. Tačiau dabar, kai Solė išvykusi, nespėdavo jos susitvarkyti. Todėl dažniausiai daiktai išgulėdavo vitrinoje tol, kol kas nors juos nupirkdavo. Tuščia nupirktos prekės vieta badydavo praeiviams akis. Čia būdavo pilna negyvų musių, be pykčio palikusių savo žymes. Nuolatos gulė dulkės. Jis nesurado nė vieno, kuris būtų mokėjęs taip kruopščiai viską išvalyti, kaip Elizifos vyresnėlė. Nebesurado nė vienos, su kuria pasigrabaliotų ant kopėčių. Jos būdavo baikščios ir neprieinamos kaip šarkų jaunikliai. Kabliukas nutrūkdavo, kai tik vargšas pagalvodavo, kad laikas traukti meškerę.

Otaras ilgėjosi Solės.

Tora šitai suvokė paklaususi, ar jis žinąs, kad Solė atvykstanti liepos mėnesį. Ir jo veidą išmušė raudonom dėmėm.

Solė jai buvo pripasakojusi apie Otarą dar tada, kai vasarą jos degindavosi ant plokščių akmeninių uolų. Tačiau neaišku, ar papasakojusi viską. Gali būti, kad kai ką ir nutylėjusi.