Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

– O pinigai? Tau jų atsiunčia?

– Taip, neseniai. Du kartus. Keletą šimtų kronų!

Nuskambėjo kaip džiaugsmingas Elizifos giesmės priedainis, šaltai pamanė ji.

– Ar tau užteko pinigų, gautų iš manęs? – pasiteiravo Ingrida, lyg tęsdama temą.

Tora pasijuto bjauriai. Lyg būtų atkandusi Ingridos rankos gabalėlį ir stengtųsi jį nuryti.

– Paruošiau tau kamaraitę, eikš, pasižiūrėk.

Ingrida energingai nuskubėjo grindimis.

Tai pamačius ją apėmė sielvartas. Kaip visa tai pavėluota. Vis dėlto ji įėjo į kambarėlį.

Lova. Prie sienelės. Paprasta mažytė senovinė lovelė su aukštais lovagaliais. Aliejumi impregnuota pušis. Švietė jai tokia pat spalva kaip ir lašai, kurie tekėdavo pro žuvų taukų statines virykloje. Kvapas tebetvyrojo ore, nors buvo švaru ir tvarkinga. Lubose kabojo girliandos. Tebebuvo likusi ir šviesi keturkampė dėmė, kur kabojęs angeliuko paveikslėlis. Sykį jis buvęs išmestas pro langą ir dingo už ūkinių pastatų. Arba danguje?

Ant stalo prie lango gulėjo išlyginta servetėlė su išsiuvinėtais elfais. Su kadagio šakelėmis stiklinėje. Vienas elfas ant stiklinės – su kojos defektu, todėl turi į ką nors remtis, kad išsilaikytų. Lyg maldaująs užsakyti dar kartą, kai Ingrida žurnale rinkosi nebalintą drobę. Prekė taip gyvai atrodžiusi žvilgančiame kataloge. O kai ją gavo, pasirodė esanti šalta ir blanki.

Įkyrus nervingas žaliojo muilo kvapas tvyrojo aplinkui visą tą laiką. Ingrida išsitiesė, jos akys tarytum klausė. Maldavo. Nesulaukusi atsakymo, nudelbė akis žemyn.

– Aš gyvensiu Bekejorete, – galiausiai ištarė.

– Bekejorete?

– Taip.

– Bet… Henrikas namo negrįžo. Jis toli. Simonas ateis pas mus Kalėdų vakarą. Pamatysi, kaip ateis. Juk ne tiek daug savųjų ir turi.

– Tu galėsi ateiti pas mus Kalėdų vakarą. Į Bekejoretą. Jei norėsi, galėsi pernakvoti viršuje.

Ingrida spoksojo. Sausomis ir budriomis akimis. Artėjančiomis į ją iš juodų plaukų. Permatomu veidu. Kaip oru.

– Nemanau, kad Simonas ruoštųsi Kalėdoms.

– Aš ketinu ruoštis Kalėdoms!

Žodžiai it smūgis vadelėmis, kai Einaras ragindavo kunigo kumelę traukti greičiau. Kaip tik tiek, kiek reikia.

– Tora, tu…

– Nekankink manęs! Girdi?

– Nekankinti tavęs? Juk tu mano vaikas.

– Ne! Nusibodo tavo trukdymas!

Nurėžta kaip nesuteptomis avių žirklėmis tamsiuose ūkinio namelio koridoriuose rudenį. Džirkšt, džirkšt.

– Ir kas gi tada tu esi, jei galiu paklausti?

Ingrida įsisprendė rankomis į šonus. Buvo aukštesnė už stovinčiąją šalia.

– Esu pati savimi! Esu niekieno!

Balsas nepasiekė jos ir neperspėjo. Kvailė. Mintys skuba gerokai į priekį.

Ingrida plačiai išsproginusi akis. Vyzdžiai lyg angliukai. Riedantys į ją. Tampantys rieduliais, galinčiais ją užgauti.

– Tu mane gąsdini, mergaite.

Balsas. Galvoje.

„Žinok, kalbi per šiurkščiai. Pasakyk, kad pajuokavai.“

Ją apėmė pasibaisėtinas šleikštulys.

– Daugiau apie tai negalvok, – sumurmėjo panosėje ir nusekė paskui Ingridą į virtuvę.

Pasiėmė stiklinę ir įsipylė vandens. Gėrė lėtai ir godžiai. Neskubėdama priėjo Ingrida.

– Ar žinai, kas tu tokia, Ingrida? – paklausė statydama stiklinę ant suolo.

Ingridos veido išraiška nepasikeitė Torai pavadinus ją vardu, o ne mama. Tik žiūrėjo. Tarytumei tyrinėdama. Smalsiai. Lyg žvelgtų į neteisingai susiūtą siuvinį, tabaluojantį palei siuvamąją mašiną.

– Taip, Tora, manau, kad žinau.

– Ir kas gi?

– Esu tavo motina ir noriu, kad atvykusi iš Breilano per Kalėdas gyventumei čia, namie.

– Niekas negali būti motina. Nesvarbu, kam kuo būti, – suniurnėjo vėl paimdama stiklinę. Išgėrė.

– Mėginau rūpintis…

– Henriku?

– Ir juo taip pat.

– Tai esi jo motina?

– Aš už jo ištekėjusi.

Čiaupas varvėjo. Niekas nepakeitė tarpinės.

Ingrida atsuko nugarą ir tyliai nurinko puodelius, iš kurių abidvi gėrė kavą. Lėkštelę po lėkštelės. Puodelį po puodelio. Puodelius ant lėkštelių. Mažąjį stiklinį padėkliuką, naudojamą stalui papuošti. Su pipiriniais sausainėliais. Ką tik iškeptais. Kvapas dar įsigėręs į sienas. Visų praėjusių Kalėdų kvapas, kai nebūdavo nieko gera. Nes jis paruošdavo vienokią ar kitokią staigmeną.

Dabar jo nėra. Ar ko išsigandęs?

Taip įsiskaudo galva, kaip anuomet, kai buvo maža ir trenkėsi pakaušiu į ledą.

Klijuotė nauja. Raudonai ir baltai languota. Stengėsi atrodyti linksma. Tiesėsi į ją savo spalvomis: „Pažvelk, argi aš ne glotni? Ne graži? Be daugybės įpjovų? Esu nupirkta tam, kad Kalėdų šventės būtų mielesnės.“

– Tu negali būti motina, jei pati su savimi nesusitvarkai.

– Sėskis, Tora!

Jos atsisėdo. Klijuotė prisitraukė artyn tik jos dilbius. Troško ją prilaikyti. Panika atslinko prie jos iš už nugaros. Ji buvo dar tokia mažytė. Ji – Tora. Susigūždavusi Henriko mušama.

Tuomet ji buvo maža? Ir Henrikas mušė? Bet Henriko kumščiui ji, matyt, ne per maža! Dėl šito tai ji neabejojanti!

– Aš nežinau, ar papuolu tarp tų, kurie šį tą tau reiškia. Dabar esu tik paprastas žmogus. Daugiausia besirūpinanti šia diena. Taigi nėra apie ką nė šnekėti. Nepadariau visko, kas iš tiesų buvo reikalinga. Toli gražu. Bet maniau, kad tu geriau suprasi užaugusi. Ir suvoksi… Kad lankiusi mokyklą ir šio to išmokusi, neapsisuksi ir nebėgsi šalin vos mane pamačiusi. Tu tokia pasikeitusi. Tokia arogantiška. Aš nežinau, ar tave beatpažįstu…

Balsas mirė. Radijo teatro balsas, kurį vienas gali įjungti, o kitas – išjungti.

Ingrida ištiesė ant stalo mažas raudonas darbininkės rankas. Mėlynos kraujagyslės tvirtai jas laikė. Rankų paviršius buvo nualintas namų ruošos darbų prieš Kalėdas. Nagai sulig oda. Lyg su plėvele ant pirštų galiukų. Rožiniai. Siauri riešų apvalumai. Gražios it įskilę kolonos rankos. Vis dar stiprios. Vėsios, pridėjus prie kaktos ir matuojant temperatūrą.

„Kitame gyvenime“, – sušnibždėjo balsas jai į ausį. Taip garsiai, jog ji net persigando, kad neišgirstų Ingrida.

„Nekaltink Ingridos dėl visko, ką mes žinom. Jai ir taip užtenka. Stengiasi kaip tik įmanydama. Ar nematai, kokia ji perregima? Kokia vieniša?“

„Taip, bet aš nenoriu ja rūpintis. Ji pamiršo mane dėl jo! Niekada manęs nematydavo! Kodėl tuomet aš?..“

„Apie tai negalvok. Pasitrauk į šalį. Leisk man su ja pasikalbėt. Juk ji mano sesuo. Mes drauge žaisdavome. Dabar pasislink. Leisk mane.“

„Bet ji neleidžia man lankyti mokyklos. Kuo nors tapti!“

„Viską ji tau leidžia, tik baiminasi, kad ją paliksi. Leisk gi dabar mane!“

– Neturėtum manyti, kad esu arogantiška. Kad nevertinu, jog siunti man pinigų. Kad nenoriu apie tave žinoti… Mieloji, taip yra tik todėl, kad aš nenusakomai noriu į Bekejoretą Kalėdoms. Juk ir tu galėtum ten eiti?

– Bet ar kalbėjaisi su Simonu? Ar jis apie tai žino? – susitaikiusi paklausė Ingrida.

– Simonas žino, kur aš turėčiau būti.

– Taip, taip, daugiau su tavimi nebesiginčysiu, – pasakė pavargusi Ingrida.

Žemai kieme ji grįžtelėjo. Ir pamatė moters siluetą lange.

35

Pora vienišų spingsulių pašnibždėjo jai, kad Bekejorete nuo seno gyveno žmonės. Ant prieangio sienos žibėjo stiklinis, panašios į lašą formos gaubtas. Jis spalvino pilkus cementinius laiptus malonia ne itin gausia šviesa, tik menkai parodančia žmonėms laiptelius iki prieangio durų. Jos buvo senovinės, baltai dažytos, su varine rankena. Medžio plokštės raštas dailus, su langų skirtukais viršutinėje durų dalyje. Verandos laipteliai neapšviesti. Rėčkutės, stovinčios ant žemiausio laiptelio, apsnigtos ir žemėtos, su vasarinių gėlių likučiais, vaizdas tuo pat metu tarytum trenkė jai per galvą ir į pilvą. Sniegas gailiaširdingai užklojo negyvus gėlių stiebelius. Verandos durys skendėjo tamsoje. Laipteliai nepurvini. Taigi, jis įeidavo tik per prieangį.