Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Jis atsiduso, apgaubė ją rankomis aplink ir liūliavo. Pirmyn atgal. Lyg ji minkštos vilnos sruoga, apvyniota aplinkui jo riešus.

– Kodėl čia atvykai, Tora?

– Turėjau atvykti.

Balselis menkas kaip sudžiūvusio beržo lapelio šnarėjimas vėjyje.

– Ar Ingrida žino, kad tu čia? – pašnibždėjo jai į ausį.

– Taip, – sušnibždėjo jam atgal. Juto jo skruostą šalia.

– Ką ji sako dėl to, kad grįžusi iš Breilano vis tiek eini į Bekejoretą?

– Sako, kad neturėčiau.

– Tai ir neturėtum. Ji nori matyti tave namie.

– Aš namie.

– Taip, taip.

Vėl virš jų pasigirdo sienojaus aimana. Šiurkštaus stambaus žvėries, pagaliau pajutusio sklindančią šilumą, atodūsis.

– Kur tu buvai, Simonai? Aš laukiau taip… O tu vis negrįžai.

– Buvau įmonėj su savo popieriais. Sąskaitom. Nuo skaičių man įsiskausta galva.

– Galiu tau padėti.

– Tu lankai mokyklą ir turi tapti protinga kaip popiežius, – sušnibždėjo jis, norėdamas iš jos išsilaisvinti.

– Aš pabūsiu čia.

– Ne! Bet jau baisiai gražiai čia viską sutvarkei.

Jis išsišiepė kaip saulytė.

– Vis tiek galiu tau padėti.

– Pasisamdysiu vaikiną, kuris padės man tvarkytis su sąskaitomis. Jų tiek daug. Tie visi segtuvai kontoroj apačioj. Lentyna lūžta. Vienos šiukšlės ir galvos skausmas. Pavalgei?

– Taip.

– Ir man reikia užkąsti.

– Paskui… ateik ir atsigulk.

– Virtuvėj ant sofos yra antklodė. Paprastai miegu tenai.

Jis susitvardė dėl to, ką kaip tik dabar pasakė.

– Kur katė? – netikėtai paklausė ji.

– Dingo. Bandžiau ieškoti, bet…

– Tu tiek daug laiko praleidi ūkyje. Ji viena… Niekam nesinori būti vienam.

– Ne, – tepasakė jis. Paplekšnojo jai per pečius ir kėlėsi.

Ji leido jam stotis. Nuspręsta. Kaip tik dabar Simonas ir gali keltis.

Ji atleido jam už tai, kad nesuprato, kas ji.

Lygiai taip, kaip suvokė metų laikų neišvengiamybę.

Kambarys ją įsiautė. Ir šiluma, kurią pati sukūrė. Tai nepateisinama.

Simonas bruzdėjo virtuvėje. Garsai, kuriuos ji buvo girdėjusi anksčiau, lindo iš tamsos lyg maži šiltakraujai gyvūnai, velkantys uodegas iš paskos.

Naktį ją pažadino balsai. Nė vienas iš jų nebuvo Rakelės.

Ji nutipeno į virtuvę. Mėnulis, pakibęs ties langu, rodė jai, kad jis guli čia. Ant sofos. Žmogus po antklode. Visuomet užsisklendęs savyje ir savo vienatvėje.

Ji nuklojo antklodę į šalį, kad liktų vietos ir jai. Ir įsirangė pas jį. Slystelėjo prie jo arti arti. Gulėjo kaip pelytė, kol jis išsidavė nemiegąs ir ją apkabino.

– Ar tu vieniša, Tora? – pašnibždomis paklausė.

– Dabar ne, – sušnibždėjo ji.

– Juk tam esi jau per didelė, ar supranti?

– Ne.

– Gerai jau, gerai.

Ji žvelgė į mėnulį, plaukiantį pro virtuvės langą.

Paskui ir pati nuplaukė į vaizdus, kur Simonas tempia šieną, jo nugara nusėta prakiurusių žaizdų dryžiais nuo virvės ir aštrių, lendančių jam į mėsą, šiaudų.

Ji vaikštinėjo aplinkui, bet buvo neregima.

Ji mėgino jam padėti.

Tačiau jis jos nematė.

36

Aušra! Prasiskverbianti po antklode. Siaučianti pilve. Papilvėje. Kirbanti palei šlaunis. Išlendanti pro pėdas. Pirštus. Pasiskleidžianti viršum šiltos odos. Ją kaustanti.

Jos galva ilsėjosi ant kietos kaip akmuo pagalvės lopinėlio. Budri, bet akyse neraibuliavo. Ji pramerkė akis.

Jo ranka. Mieguistas ramus judesys po antklode privertė ją susigūžti į kamuoliuką. Visur aplinkui toks prišutęs deguto ir druskos, benzino ir odos kvapas.

Šviesūs ir aštrūs barzdos šeriai brūžino jai petį. Ji – stebintis jį didinamasis stiklas. Oda peršviečiama ir blyškoka aplink kiekvieną barzdos šerelį. Tai čia, tai ten poros išsiplėtusios, kitokios. Lyg kovotų dėl vietos. Nosis tiesi ir tvirta. Tarsi įspėjanti apie prisilietimą. Šviesios tankios blakstienos slėpė jį nuo jos. Švelniai gulėjo virš skruosto. Burna užčiaupta. Lyg pakrantės kontūrai rūke.

Rytmečio šviesa paišina ir nesveikuojanti.

Jos naktiniai marškiniai susibrukę aukštyn. Jo sunki ranka prispaudusi jos nuogą odą. Šiluma ją užplūdo nelyginant milžiniška geismų upė.

Jie plūduriavo jūroje. Jų kūnai susipynę, beribiai. Ji matė jo galvą – išsižiojusią, besijuokiančią – besisūpuodama ant vėsių bangų. Jie plaukė kur akys užmato – į vandenyną. Vėsa perėjo į šaltuką. Ledinės putojančios bangos juos vis persekiojo. Tuomet jie ištirpo vienas kitame ir vibruojančia juostele susiliejo su dangumi ir jūra. Ir ji pajuto, kaip juodu įtraukė sūkurys. Jėga, kurioje erdvės užteko visiems. O visa aplinkui tapo be ribų ir be aistros. Visur mirguliavo balkšva it pienas šviesa.

– Turi miegoti miegamajame, čia per ankšta, – sumurmėjo jis pro miegus.

– Galime eiti kartu, – liūdnai atsakė ji.

Jis pusiau atsisėdo, patalpos šaltis apėmė juos abu, mat nuslydo antklodė. Tuomet jis pasižiūrėjo į laikrodį ir nutarė keltis anksčiau.

– Bijai miegoti viena?

– Nežinau.

– Bet tu suaugusi, negali lyg niekur nieko miegoti su vyriškiu.

Jis ranka persibraukė veidą. Suvaržytu, mirtinai pavargusiu judesiu. Nusižiovavo.

37

– Šiandien privalai pareit namo.

Tarė apsisprendęs. Nežiūrėdamas į ją.

Jie pusryčiavo. Valgė sausą pirktinę duoną, užteptą tekšių uogiene. Rytinė kava aplink juos skleidė seniai pažįstamą saugumo jausmą. Krosnis ūžė. Priešais langą kabančio termometro stulpelis buvo nukritęs iki 15 laipsnių šalčio. Ne juokai. Šarmojo sugraduoti maži langeliai. Vidury tarp kiekvieno langelio skirtuko likę po mažą neužšalusį plotelį vaizdui regėti.

– Aš namie, – išpyškino užsispyrusi.

Jis staigiai pakėlė galvą. Įsmeigė akis. Susitvardė.

– Gerai. Namai ir čia. Turi eiti pas savo motiną ir miegoti ten.

– Veji mane? – sušnibždėjo ji.

Simonas užmetė žvilgsnį į apšarmojusius langus ir atsiduso.

– Klausyk, Tora! Eik pas savo motiną nakvoti, o čia gali būti dienomis. Ir bus ramu. Juk tai ne dėl to, kad aš nenorėčiau tavęs matyti.

– Ne, – švelniai tarė ji. – Tai ne todėl, kad nenorėtum manęs matyti. Aš pasiliksiu čia. Ir katė pareis. Viskas bus gerai. Kaip anksčiau.

Ji žvelgė į jo žydras akis, kol jo žvilgsnis ėmė trūkčioti ir nuslydo šalin.

– Ne, – kimiai sušvokštė jis. – Jau niekas nebebus taip, kaip buvo. Man jau čia niekas nebepadės. Šitai turiu įsikalti sau į galvą. Pats vienas. Ar nesupranti? Niekam nėra reikalo apgailestauti dėl Simono. Arba guosti. Nereikia!

Jis staigiai kėlėsi. Po krosnimi susiieškojo storus žieminius batus. Įgrūdo į juos kojas it kokius priešus. Tada apsivilko avikailio puskailiniais, užsidėjo ausinę kepurę ir dingo už durų.

Sudarkytas sapnas sekiojo ją po visus namus. Pagaliau jai toptelėjo, kad jis išvažiavo nepasirūpinęs avimis ir nepaprašęs jos jų pašerti. Ji apsirengė kasdienę striukę, kabojusią prieangyje, ir nuėjo į avidę.

Ji nebuvo pasiruošusi pamatyti to, ką pamatė. Apšarmojusias sienas, tuščius gardus su atvirais varteliais. Vibruojančius kampus jai žengiant grindimis. Silpnai ir liūdnai.

Jis išskerdęs avis!

Ji puolė iš vieno gardo į kitą. Vis dėlto jis tai padarė! Išpjovė ir sugriovė. Viską, ką ji turėjo. Katė pradingo. Jis išsikraustė iš miegamojo!

Ji išlėkė iš tvarto, paleidusi duris trenktis baisiu smūgiu, sudrebinusiu apšerkšnijusias sniego pusnis.