Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Lėkštelėje gulėjo raktas. Nukeliamas jis liūdnai skimbčiojo.

Raktelis nuo sekretero! Dabar ji prisiminė. Tuo pat metu balsas vis įkyriai kartojo, jog kalėdinės puošmenos – viršutiniame sekretero stalčiuje.

– Taip, taip, nurimk! – šūktelėjo supykusi.

Tuomet jie ėmė kalbėtis tarpusavyje, nekreipdami į ją dėmesio. Jie ilgai kalbėjosi apie dalykus, kurie sveiku protu nepaaiškinami. Tarškesys lyg blogai nustatytas radijo imtuvas.

Kol ji stovėjo ant kėdės – jos spietėsi! Rudos, lygios, nedrąsios! Pipirinių sausainių figūrėlės visoms Bekejoreto Kalėdoms! Šokinėjančios aukštyn žemyn ant svarstyklių lėkštelių. Plūstančios viršum spintelių.

Su baltu lipniu glajumi, tįstančiu aplink juos. Varvančiu ant suolo ir grindų. Kopiančiu kėdžių kojomis, jos blauzdomis ir šlaunimis. Po drabužiais. Ji juto, kaip brūžinasi oda. Visą laiką girdėjosi brūžinamas atgrasus garsas, lyg kas leistų krabui ropoti skardiniu kibiriuku. Greit jų jau bus iki kaklo. Milijonai.

Ir staiga ji suprato, kieno tai balsai.

Ji nyko stovėdama. Ir susmuko drabužiuose. Mėgino prašyti juos liautis. Negalėjo išleisti nė garso. Norėjo iškelti rankas, kad juos sugautų. Tačiau pajuto, kad jų pilna burnoje. Ausyse. Galvoje. Jie ėdė jos smegenis! Ir Simono dar nėra! Greit Kalėdos, o jie dar neturi eglutės! Ir paukšteliai tupi pasislėpę šermukšnyje ir laukia greit pasirodysiančios dienos šviesos. Tai vienas, tai kitas pakišę galvelę po sparneliu. Laukiantys savo jauniklio. Ji tai žino. Ir vis tik ji leidžiasi kankinama kažkokių bjaurių cukriniu glajumi aplietų pipirinių sausainių, likusių čia nuo buvusių prieš daugelį metų Kalėdų.

Vienas jų – su mažytėmis baltomis akutėmis ir dviem lašeliais glajaus, įsispitrijęs jai tiesiai į akis. Net skauda. Kepimo milteliai išspaudė ašaras.

– Kodėl čia atvykai? Tu netikra. Su tavim vienos nelaimės. Mums tavęs nereikia. Dar nepasiruošei Kalėdoms. Nepajudinta miltų dėžė. Nei kepimo milteliai. Cukraus pudra dar parduotuvėje. Kas tu? Net austi nesugebi. Nežinai, kas yra verpstė! Nepagalvojai, kad mums reikėtų naujų gyventojų ant spintelės! Mūsų tik keletas. Rakelė kepdavo kasmet. Jos nebėra!

– Paleisk mane!

– Kodėl gi? Jeigu aš atsiųsiu visus vaikinus, kad iš tavęs pasijuoktų, vakare tavęs čia nebebus. Che, che, che!

Piktos glajaus akys įsmigo į ją.

Tuomet ir vėl jie ėmė ja rėplioti. Ji aiškiai juto, kad jos galva pilna. Kad jie graužia ją iš vidaus.

– Ar jūs nematot, kas aš esu? – sušuko visa savo plaučių jėga ir nuvirto nuo taburetės.

Šitai nutiko pačiu laiku. Tarytumei pipirinių sausainėlių armija neturėtų jokios galios ant grindų. Ji stengėsi būti čia likusią dienos dalį. Porą sykių ji pamanė, kad reikėtų eiti į koridorių pasiimti batų ir palto. Tačiau nebūtų smagu sužinoti, kas slepiasi tamsiame kampe už prieangio durų.

Vogčiomis ji apžvelgė suolą, kur stovėjo svarstyklės. Mėlynai dažytos geležinės svarstyklės su nelygiais dubenimis. Senutėlės. Dar nuo tų laikų, kai sverdavo miltus ir cukrų.

Pipiriniai sausainėliai pasirengę kerštui. Nes nebuvo Rakelės. O jos nepripažino. Ji neką teišmananti.

– Rakele! – porą kartų ji šūktelėjo name. – Jie grįžta. Manęs suvalgyti. Jie ieško manęs, nori padaryti man galą! Girdi?

Tačiau Rakelė tylėjo. Kad ir kur buvusi. Tora jautėsi lyg sena oda Rakelės drabužiuose. Nežinojo, kaip ilgai ji ištvers.

Stengėsi prakalbinti sienas klausdama, kada jos paskutinįkart mačiusios Rakelę. Tačiau šios tylėjo. Tylėjo ir paveikslai. Visi indai ant suolo ir spintoje irgi laikė liežuvį už dantų.

Nuo suolo ji pastvėrė raktelį ir nutipeno į kambarį. Reikėjo paimti kalėdinius žaisliukus, kol armija jų neprisiminė. Turėjo būti protinga ir juos aplenkti.

Ji susirado rudą dėželę, kurioje jie ir turėję būti. Kurį laiką sėdėjo laikydama rankose girliandas ir angeliukus. Reikės parsinešti eglutę. Simonui ir jai.

Ji išdėliojo visas puošmenas ant valgomojo stalo ir glamonėjo jas akimis.

Tuomet mergaitiškas balsas ėmė nerimauti, jog jai reikią susitvarkyti savo popierius. Pasak jo, jau labai seniai ji netvarkiusi sekretero skyrelių.

Ji nusileido ir sugrubusiomis virpančiomis rankomis atkėlė dangtį.

39

Reikėsią įsigyti plūginį sniego valytuvą, mąstė Simonas, kai buvo priverstas pastatyti sunkvežimį pakalnėje. Vidury kelio suneštos didžiulės pusnys.

Visas namas įšvitęs. Vadinasi, vis dar tvarkosi. Jiedviem pavalgius, jis turėsiąs nuvežti ją pas Ingridą.

Jis prieangyje pasikabino drabužius ir įėjo vidun. Pirmąją metų menkę uždėjo ant spintelės. Ją kaipmat ir paruoš. Ir kepenėlių su ikrais. Juto, kaip nuo šios minties taisosi nuotaika. Jis atsargiai pravėrė virtuvės duris, norėdamas Torą nustebinti geromis naujienomis apie šviežią žuvį.

Rakelės sekreteras atviras. Žali vilnoniai Rakelės megztiniai ant aukštos apkrautos kėdės privertė jį sudrebėti.

Tora apsivertusi popieriais. Laiškais. Apmokėtomis sąskaitomis. Iškarpomis. Namų ūkio sąskaitomis.

Jis pamanė turėsiąs jai pasakyti, kad nepakenčiąs, kai ji rengiasi Rakelės drabužiais.

Tačiau nepasakė. Tik liaupsino už tai, kad surado raktelį. Ir kur jinai jį rado?

Suradusi? Jis neradęs. Ir pasidavęs. Ji mįslingai šypsojosi.

Jis atkėlė jos rankas nuo popierių. Jo šešėlis viską uždengė. Sunkiai užgulė virš jos. Jo pirštai tvirti ir sušalę. Veidas griežtas. Lyg būtų sučiupęs ją vagiliaujančią.

Jis nuleido dangtį ir užrakino. Akimirką palaikė raktelį rankoje, o tada lėtai įsikišo į kišenę.

Tuo pat metu visi balsai prapliupo juoktis, kad net namas drebėjo, o jos akys išsprogo.

Sekreteras! Čia viskas Rakelės. Jis niekuomet nėra jos įžeidęs savo noru čia patekti. Lyg žinodamas, kad kartą pamėginęs visko neteks. Jis suprato, kad tai itin subtilus, bet uždraustas vaisius. Kai kurie dokumentai, kažin kur esantis stalčiukas, kuriame galima saugoti paslaptis. Kol ji čia buvo, jis apie tai negalvojo. Mąstė paprastai: Rakelės sekreteras skirtas ne jam.

Jis nužvelgė mergaitę su Rakelės drabužiais prie sekretero. Lyg daugelį kartų patirtas jausmas-vaiduoklis. Jam grįžus namo, čia sėdi Rakelė. Grįžteli. Greitai. Nudžiunga jį pamačiusi.

Kai Rakelės nebeliko, jį keletą kartų buvo apnikusi mintis išnešti sekreterą į kiemą ir sudeginti. Stebėti, kaip liepsnos stulpas kyla į dangų. Degusis beržas. Jis jai nupirko jį pirmaisiais metais po vedybų. Liepsningas baldas. Pilnas Rakelės gyvenimo paslapčių.

Dabar čia įsiveržė Tora! Šitaip manyti buvo neteisinga, bet jis nieko negalėjo padaryti. Jis negalėjo jos atpažinti.

Ji buvo tokia žemiška, jo Rakelė. Nuolat užsiėmusi praktiškais dalykais. Sveikos nuovokos. Teisinga. Tačiau turėjo pilną sekreterą savų paslapčių. Kurias jam reikėtų apsaugoti.

Ant spintelės pasidėjęs lentelę Simonas pjaustė menkę. Milžiniškos pražiotos žiaunos. Vidus baltas. Iš jos tekėjęs kraujas. Greit užvirė vanduo. Simonas šliūkštelėjo saują rupios druskos. Tuomet sudėjo žuvies gabalus į puodą. Pirmiausia jie silpnai užpilko. Po kurio laiko vandeniu jau siuntė spindinčius perlamutro dryžius.

Tora susirado išblukusį maišelį su džiovintais laurų lapais. Porą atsargiai išsitraukė. Lėtai įmerkė juos į vandenį. Akimirksniu jie dingo tarp burbulų, vėl iškilo ir, vandeniui kunkuliuojant, atsigulė ant neramaus paviršiaus. Dabar tetrūksta trijų lašelių acto.

Ji sekiojo paskui jį it šunelis, nesusigaudantis, už ką gavęs pylos.