Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Tarp dužaus Rakelės paauksuotų kavos puodelių dzingsėjimo, tekšių kremo, mušamų valandų – jai atrodė, kad dabar vasara. O ji sėdi ant kalvelės Vėteno šlaite ir gėrisi uogautojais, besiplūkiančiais aukštyn išsidriekusiuose uogienojuose ir jos nematančiais. Ji sėdi atsiskyrusi ir nematoma, girdi jų pokalbių nuotrupas. Jaučiasi beveik saugi.

Henrikui neparuošę jokių dovanų. Simonas atnešė ypatingą cigarą ir padavė lyg pleistrą ant žaizdos. Pasiūlė jam ir mėsos. Tačiau Henrikas pasitenkino kava ir pyragėliais.

Simonas norėjo, kad Tora išdalintų visiems kalėdines dovanėles. Tačiau jam paprašius ji nė nepakėlė akių. Nieko neatsakė. Jis pats išdalino ryšulėlius. Suvokė, jog per Kalėdas jis turi viską atlikti ypač gerai.

Nuo Simono Tora gavo raudonojo vyno spalvos kelioninį radijo imtuvą „Kurér“. Ingrida nepatenkinta pareiškė, kad tai per didelė dovana. Tora įsijungė jį nė nepadėkojusi. Pasigirdo gergždžiantys balsai, todėl ji kaipmat jį užsuko.

– Ar nepadėkosi? – paklausė Ingrida beveik supykusi.

– Ačiū!

Tora susigėdo. Grabaliojosi Simono rankos ir nebežinojo, ką daryti toliau.

– Nėra už ką, – atsakė Simonas. Tačiau bent jau tikėjosi apkabinimo ir džiugios veido išraiškos.

Ingrida išvyniojo vyriškio vardu Vilhelmas fotografiją iš popieriaus su bugienių ornamentais aplink, tačiau nebuvo tam pasiruošusi. Manė, kad šiai dienai jau pakaks fotografijų ir panašių dalykų. Ji mėgino ją paslėpti, tačiau vyrai ištempė kaklus ir norėjo pamatyti, ką ji gavusi.

– Kas čia? – paklausė Henrikas, prisidegdamas cigarą.

Eglutė blykčiojo mažomis švieselėmis, vadinamomis „Luma“, o Ingrida išraudo kaip vėžys.

Galiausiai Tora susikaupė. Pasilenkė prie Ingridos, paėmė iš jos nuotrauką ir iškėlė prieš kitus.

– Tai Toros tėvas! – pasakė triumfuodama.

Simonas troško, kad šis vakaras pasibaigtų.

– Iš kur gavai? – įsitempęs teiravosi Henrikas.

– Iš dangaus, – krizeno Tora.

– Nešnekėk nesąmonių, Tora, – griežtai subarė Ingrida, vyniodama nuotrauką.

Tora juto, kad būtų galėjusi apversti stalą. Išdaužyti langus. Būtų galėjusi prieš bet ką užsimoti sugniaužtu kumščiu.

– Ši nuotrauka gulėjo pas mane, paskui atidaviau Torai, – aiškino Ingrida, žvelgdama gilyn į kambarį. – O dabar ji man vėl ją sugrąžino didesnę, tiesa?

Nė kiek nesutrikusi, Ingrida loštelėjo kėdėje ir laukė.

Laukė ir Simonas.

Tačiau Henrikas netarė nė žodžio. Simonas mąstė, ar tai ne dėl tos priežasties, jog jis Bekejorete. O gal vis dėlto yra tiesos tose žmonių šnekose, kad jis tapo itin religingas nuo tada, kai Rakelė išslydo iš jo rankos.

Simonas manė, kad blogiausia jau praeity, bet Tora staiga žvilgtelėjo į Ingridą ir kerštaudama paklausė:

– Ar nepadėkosi?

Jam norėjosi juoktis iš tos greitos mergaitės pasakytos replikos. Tačiau normalus juokas Bekejorete greičiausiai nebeskambės.

Ingrida metė žvilgsnį į Torą, o šioji – į motiną. Savotiškas karas.

– Labai ačiū! – pagaliau išlemeno Ingrida.

Tąkart Tora ėmė juoktis triukšmingai ir piktai.

Pokalbis nesiklostė, o šviesos prigeso. Netrukus Ingridai reikėsią viską išmazgoti. Tada jie išeisią. Jau vėlu, sakė Ingrida.

Simonas užsiminė, kad nėra reikalo eiti į šaltus Šimtabučio kambarius, kai Bekejorete galėtų apsistoti visa armija.

Staiga Torai užgniaužė kvapą. Tačiau ji ramiai sėdėjo kėdėje. Viskas bus gerai.

Tačiau Simonas su Ingrida užlipo ant aukšto įjungti šildytuvų ir ieškoti patalynės.

Jos akys užkliuvo už jų nugarų, kol jie dingo koridoriuje. Sėdėjo apsunkusi lyg švininė, leisdama jiems persigalvoti. Tačiau jie uždarė duris.

Tuomet ji suprato turinti tik pati save. Rakelė esanti kitur. Ji apvilta. Balsų čia jau nebėra.

Jis buvo čia!

Ji pakilo nuo kėdės, nuėjo į koridorių ir taip šūktelėjo viršum laiptų, kad garsas net atsikartojo visame sename jaukiame name:

– Jie čia nemiegos. Jie eis į savo namus! Klausykis, Simonai!

Iš pradžių Simonas apsimetė manąs, kad Tora šiurkščiai juokauja. Tačiau Ingrida stovėjo tarpdury nei gyva, nei mirusi ir vis aiškino, kad jai reikią skubintis namo. Kuo labiau Ingrida laikėsi savo, tuo piktesnis darėsi Simonas.

– Nesuprantu, kodėl tu tokia pasiutusi, Tora? – nuolankiai teiravosi nupilkusios jo lūpos.

Tačiau Tora šaukė vėl ir vėl, kol balsas pavirto švokštimu gerklėje:

– Jie turi eiti! Nenoriu, kad jie čia miegotų!

Ji puiki futbolo sirgalė žaižaruojančiomis akimis ir putotais lūpų kampučiais, kurios riksmas nulemia pergalę.

Tuomet Simonas pakėlė ranką ir sudavė jai per veidą.

Žalvarinėje žvakidėje ugnelės tebežibėjo. Bet nebeilgam.

Ingrida atrodė taip, lyg seniai būtų gavusi pylos. Ji jau nebe Mergelė Marija.

Henrikas pasijuto aiškiai įžeistas. Jis visą vakarą gražiai elgėsi, nedalyvavo sumaištyje.

Galiausiai Simonas apsivilko avikailio puskailiniais ir užsidėjo ausinę kepurę, pasiruošęs vežti juos namo.

41

Kažkaip prabėgo Kalėdų šventės. Rakelė daugiau nebegrįžo, o balsai čia pasigirsdavo tik tuomet, kai ji būdavo viena. Ji pasiėmė antklodę į kambarėlį palėpėje, kad Simonui nereikėtų būti šalia jos. Ji stengdavosi būti kuo tylesnė ir nekristi į akis. Ji vis rašė savo užrašų knygelėje.

Kartą, žvelgdamas į ją pagyvenusio žmogaus žvilgsniu, Simonas pasiteiravo, kodėl šitaip elgusis Kalėdų vakarą.

– Tokie svečiai tik kelia rūpesčių.

Jis išsižiojęs spoksojo į ją. Tačiau nesiliovė klausinėjęs.

– Ką jie tau padarė? Kodėl tu tokia?

– Nieko. Šiaip sau.

– Kažkas juk turėję įvykti. Ar tai Henriko tu negali pakęsti?

– Abu labu tokiu, – tarė ji ir išdūmė iš kambario, kad daugiau nebereikėtų atsakinėti.

– Aš tavęs nebeatpažįstu, – šūktelėjo jai pavymui.

– Žinau, – vos girdimai atsakė ji.

Atvykusi Solė. Raudona suknele ir nauju paltu.

Tora su ja vaikštinėjo. Solė buvo įpratusi eiti pasivaikščioti, pati pasakojo. Šitaip elgiesi, kai gyveni mieste. Torai tai buvo tarsi ekskursija – klausytis Solės pasakojimų apie jos sutiktus žmones ir šventes, kuriose ji lankiusis.

Solės balsas sklido aplink Torą – švelniai ir saugiai. Buvusi Osle ir žiūrėjusi filmą „Vėjo nublokšti“. Torai reikėję pamatyti Klarką Geiblą! Jis gražuolis! Ir Vivjeną Li! Vaidinusią gražią damą, visuomet priverčiančią žmones daryti taip, kaip norinti ji! Solei atrodė, kad ji bloga. Iš tiesų bloga ! Tačiau ji – pagrindinė filmo veikėja. Keista, manė ji, nes pagrindiniai herojai visuomet geri.

Pasivaikščiojimai su Sole ir jos pasakojimai padėjo Torai įgauti pasitikėjimo.

Vis dėlto pati jautėsi taip, lyg žodžiai, kuriuos ketindavo ištarti, nuvysdavo jos lūpose.

Nei balsai, nei pipirinių sausainėlių armija jos netrikdė, kol Solė buvo su ja.

Elizifa Solės garbei buvo papuošusi mažytę retomis šakelėmis eglutę. Kažkas nauja. Mat Elizifa prieš daugelį metų išsiaiškino, kad kalėdinė eglutė – tai stabmeldystė ir velnio darbas. Ir vis dėlto ji stovėjo kampe ant išklerusio stalelio. Kietai sulankstytas laikraščio puslapis buvo pakištas po viena stalelio koja.

Girlianda apdriskusi. O žvaigždės ant viršūnės niekas nematęs jau nuo pirmosios Kalėdų dienos. Vis dėlto buvo gražu. Vienijo šeimą ir surado savo vietą. Nesipriešino būti jungiamąja grandimi su stabmeldyste. Atrodė, jog jai patiko šis vaidmuo.