Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Šeimos Berlyne adresas buvo parašytas didžiosiomis raidėmis, užpildžiusiomis dvi eilutes dalykiškame laiške.

Skaitydamas laišką Simonas kaito. Jis žvilgčiojo į Ingridą, dviem didelėmis šakutėmis iš garuojančio puodo traukiančią sūdytą mėsą ir mėginančią įdėti į gražią lėkštę.

Kambaryje Tora kažko kuitėsi.

Jis permetė kūno svorį ant kitos kojos, akimis slysdamas nuotrauka, tačiau nesijuto pakankamai tvirtai, todėl atsisėdo.

Ir šiandien jam prireikė pagalvoti: „Jei tik tu, Rakele, būtumei čia! Ir visu tuo pasirūpintumei!“

Laibi berniukų balsai radijuje tolygiai plaukė giedant „Tyli naktis“.

Simonas atsikrenkštė. Ir dar kartą atsikrenkštė, kad Ingrida nustebtų ir pažvelgtų į jį.

– Judvi gavot laišką iš Sielų Gelbėjimo Armijos!

Šitokia neaiškia užuomina jis suteikė joms galimybę kiek atitolinti naujieną, o tai, jo manymu, buvo svarbu.

Jiedvi priėjo prie stalo. Pirmiausia Tora, mat jai buvo lengviau padėti į šalį tai, ką laikė rankose. Iš paskos, nenoriai, – Ingrida, šluoste braukdama sultinį nuo savo raudonų darbininkės rankų.

Lėtai, nepratarusi nė žodžio, Ingrida perskaitė laišką. Tada paeiliui kruopščiai apžiūrėjo nuotraukas. Ilgiausiai rankose išlaikė vyriškio vardu Vilhelmas fotografiją. Staiga prisiminė, kad inde aušta mėsa. Padėjusi nuotrauką ant stalo, nuėjo tiesiai prie viryklės. Iškart nepataikė į laisvą puodo kraštą įdėti mėsos. Bet štai rudas mėsos gabalas su rausvomis dėmelėmis galiausiai atsidūrė puode, pasiųsdamas jos rankoms karšto sultinio purslus. Jos veido išraiška nesikeitė.

Virpančiomis rankomis Tora laikė popieriaus lapą. Iš pradžių žodžiai liejosi kaip per miglą. Ant stalo krašto gulinčios fotografijos atrodė netikros. Gal ji tebesapnuoja?

Niekas nieko nesakė. Kodėl jie nieko nesakė?

Simonas tvarkėsi kambaryje.

– Ingrida, mes ten nuvyksim! – uždususi tarė Tora.

– Ne! Pas svetimą vyriškį ir jo šeimą? Kas iš to? Aš net nesuprantu jų šnekos.

Tora pasijuto mažytė. Ji mėgino atverti erdvę viršum savęs. Sienos ėmė artėti, o paskutinę akimirką nutolo laukais, todėl plūstelėjo šaltis.

– Mes parašysim jiems, Ingrida!

– Ne!

Simonas sugrįžo iš kambario. Jis nenorėjo apsimesti negirdėjęs jų pokalbio.

– Tegu Tora parašo jiems, jeigu nori, – įsitikinęs tarė Simonas.

Jis palietė Torą ranka. Tačiau ji tarsi nekreipė dėmesio.

Jis apstulbo ir pyktelėjo. Nesuprantančios, kokią puikią kalėdinę dovaną jiedviem paruošusi Rakelė. Net nenorinčios jos priimti!

– Rakelės ketinimai buvo gražūs, – žemu balsu sumurmėjo jis.

– Taip, – ištarė Ingrida ir ėmė dar energingiau minkyti roputkošę.

– Tora tikrai gali parašyti, jeigu tik nori, – pakartojo jis, žvelgdamas į Torą.

Tačiau niekas nieko jam neatsakė.

Tora surinko kalėdinius atvirukus į krūvelę ir pasidėjo prie savęs. Tada sulankstė Sielų Gelbėjimo Armijos laišką ir įdėjo į voką su nuotraukomis. Ant voko buvo užrašytas Rakelės vardas, todėl nunešė jį į Rakelės sekreterą.

Tora dailiai išdėliojo ant stalo puošmenas iš bufeto.

Ji judėjo paveiksle, apie kurį svajojo daugybę kartų. Penkiašakė žvakidė ant staltiesės su Hardangerio raštais. Siuvinėtos servetėlės, kuriomis niekas taip ir neišdrįso šluostytis, todėl jos iki šiol tebegulėjo sidabriniuose žieduose. Nedidelis medelis priešais langą. Virtuvėje garuojančios mėsos kvapas. Geltonas nelygus roputkošės paviršius dubenyje su aukso juostelėmis. Sidabro įrankiai ir taurės, prisigėrę šiltų garų ir šiek tiek apsidrumstę. Migdolinės bulvytės, auksinės ir apsilaupiusios kaip nuplikyti didieji riešutų branduoliai bulvių puode. Pasakiškas ir stiprus smilkalų kvapas virtuvės aukšte.

Apie tai ji greičiausiai ir bus svajojusi visados. Apie Kalėdas Bekejorete.

Tačiau tuomet ji ir vėl tebuvo tik Tora.

Iš pradžių Ingrida vaikštinėjo tai šen, tai ten. Tada Simonas užsiminė, kad ji turėtų atsisėsti. Jie negalį pradėti valgyti be jos. Ingrida klusniai sėdo ant senos, plunksnų prikimštos virtuvės kėdės. Šioji lyg girgžtelėjo, nors Ingrida sėdosi atsargiai ir lengvai it musė.

Pažvelgus į Ingridą, Torą apniko piktavalė mintis juoktis, dainuoti, pasakoti nešvankias istorijas ir aiškinti nepadoraus elgesio normas, kurių išmokusi žvejų kaimelyje iš vaikėzų, šlitinėjančių po krantinę. Ji užsimanė sudarkyti Ingridos veidą žodžiais, judesiais. Daryti viską, ko iš jos tikimasi, priešingai. Tačiau negalėjo. Tuomet iš virtuvės spintelės būtų išgriuvusi pipirinių sausainėlių armija ir ją sunaikinusi. Matė save gulinčią ant grindų lyg gniutulą. Subyrėsiantį ir pavirsiantį į dulkes kam nors prisilietus.

Ji užsimanė perbraukti ranka Ingridai per skruostą. Todėl, kad jos gyvenimas toks nelaimingas.

Vis dėlto Ingrida gamino maistą ir buvo bebaigianti Kalėdų vakaro ruošą. Ji buvo tapusi Mergele Marija iš Elizifos paveikslo virš komodos. Ji laikė juos visus patogiai ir patikimai apsikabinusi. Tačiau visą laiką jos žvilgsnis buvo nukreiptas vidun, lyg būtų ką pamačiusi, tačiau nepanorusi dalintis su kitais. Ir kūdikėlis be rankos, kad ji nenorėtų patikėti, jog laiko savo glėby kažką gyva.

Ingridos kūdikėlis Jėzus… nuo kurio vieni rūpesčiai ir užraudusios akys, todėl jai tenka laikyti jį glėbyje, kad nereikėtų į jį žiūrėti. Apie ką ji mąstė, šioji Ingrida? Ar apie tą, kuris plaukioja po jūrą krovininiu laivu, o gal sėdi knaipėje galva parimęs į stalą? Jis irgi jos kūdikėlis Jėzus.

Po vakarienės Simonas pasiėmė Bibliją. Kalėdų evangeliją perskaitė jaunuolio balsu. Tokiu virpančiu, kuris lyg ima keistis, ir kunigas tai nugirsta. Jis nesižvalgė. Nesutiko jų žvilgsnių. Veidas nupilkęs it pelenai. Simonui užgriuvo viskas.

Rakelės čia nebuvo.

Jeigu tik ji skaitytų iš savo užrašų knygelės. Jeigu tik priverstų juos ją pamatyti. Vienintelį kartą. Kodėl jie jos nemato? Ar ji juos išgąsdintų pasirodžiusi?

Jie buvo besiruošią gerti kavą. Apžiūrėti dovanas. Tuomet kažkas stipriai pabeldė į virtuvės duris. Vieną sykį. Tarsi būtų nubildėjęs sniego kastuvas.

Simonas pakilo ir nuėjo į virtuvę. Ingrida sunerimo. Rankomis grabaliojo suknelės diržą. Katė raitė aplink save uodegą ir pastatė ausis. Sergėdama.

Ji pati nežinojo, ko laukianti įžengiant. Greičiausiai jau pagal besigrabinėjančias Ingridos rankas ji numanė, ką pamatysianti.

Viskas griuvo. Baltos švieselės penkių šakų žvakidėje porą sykių subliksėjo Simonui praveriant prieangio duris.

Jie užsisklendė. Visi keturi. Vieni nuo kitų.

Jis buvo švarus ir tvarkingas. Nusiskutęs. Nauja eilute. Akys didelės ir nesaugios. Nužvelgiančios vieną paskui kitą. Neskubėdamos. Lyg tik dabar jam būtų skirtas laikas pažvelgti jiems tiesiai į akis.

– Tu! – nustebo Ingrida, keldamasi nuo kėdės.

– Užeik, – negarsiai pratarė Simonas.

– Tu – kūdikėlis Jėzus, – šiepdamasi vyriškiui prie durų sumurmėjo Tora.

Visi nuščiuvo. Katė nusižiovavo. Laikrodis kambaryje mušė aštuonias.

– Sėskis ir švęsk kartu su mumis likusią šventės dalį, – tarė Simonas, imdamas iš svečio taip pat naują storą skrandą.

Staiga Henrikas pasijuto, lyg kambarys jam būtų pasiuntęs bučinį. Turintys laivus galėję vykti aplankyti savo mylimųjų, dirbančių Dalo ūkyje. Jis neketinęs keliauti į Bekejoretą. Būtų buvę liūdna neturėti jokių planų. Jis dėstė ramiai ir smulkiai.

Torai girdėjosi lyg iš po žemių. Iš pradžių ji pamanė, kad tai jų balsai bus ją nuolat kankinę. Tačiau taip būti negalėjo. Ji pastebėjo, kaip kruta burna, veido raumenys, rankos. Ypač atkreipė dėmesį į Simono rankas po itin švariais baltais marškiniais. Jo išvargusį veidą. Sykį jai pasirodė, kad ji jam šūktelėjo. Tačiau ji žvilgtelėjo į jų veidus ir atrodė, lyg jie niekada negirdėję jos šūksnio. Jie buvo tokie tolimi tarsi mėnuo viršum tvarto stogo.