Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Solė nusprendė, kad jiedvi su Tora vyks į Breilaną švęsti Naujųjų metų. Ji kovojo su Elizifos protestais, ašaromis bei prakeiksmais ir pareiškė, kad Breilanas – pakeliui į Oslą ir kad esą puiku pradėti nuo jo. Be kita ko, kambariuose dabar ankšta, kai yra eglutė ir visa kita. Ji visiems paglostė skruostus ir juokdamasi įspėjo neverkti dėl jos, nes ji esanti visais jais labai patenkinta. Tora niekuomet nesiliovė stebėtis, kaip greitai Solė susitvarko su viskuo būtent taip, kaip nori.

Ingrida pripažino neatmenanti Kalėdų vakaro, kad skubiai įėjusi Tora nepasakytų, jog turinti važiuoti.

Ji atrodė beveik patenkinta, paėmusi ją už rankos ir palinkėjusi geros kelionės.

Henriko nėra, bet ji perduosianti jos linkėjimus ir jam.

Tora stengėsi užrakinti žodžius viduje. Tik stipriai suspaudė paduotą ranką. Reikėjo gerai ją spustelėti, nes nieko kita ir nebeliko.

– Gali parašyti į Berlyną, jei nori, – taikstydamasi pratarė Ingrida, be jokios įžangos ar pabaigos.

Tora suspaudė delną, pakibusį tarp jų ore.

Simonas nuvežė jas į prieplauką ir jam palengvėjo. Jis buvo pražilęs ir kumptelėjęs.

Rakelė nesirodė. Jos neatpažįsta ir su savais drabužiais. Toros kūnas labai puikiai jiems tinkąs.

– Taigi, štai ir viskas, – kalbėjo Solė, sėdėdama maršrutiniame kelte, tolstančiame nuo fjordo. – Dabar galėsi eiti į šokius. Niekas Breilane neprisimins, kad Rakelė mirusi! Dideliuose miestuose ne taip rūpinamasi gedulu.

Ji ištarė tai su palengvėjimo atodūsiu, lyg būtų pavykę uždaryti ir užrakinti lagaminą.

Toros lūpa atvipo. Žodžiai neįtikėtini, tačiau malonūs. Tądien gana stipriai bangavo. Žiema pasiglemžė jūrą, o dienų kaip nebūta.

Ji buvo užmiršusi Joną. Kol Solė jai priminė, kad ji turi jam paskambinti ir pasikviesti pasilinksminti. Gal jis turįs gražuolį draugą?

Ji paprašė leisti paskambinti iš koridoriuje stovinčio Bergų telefono ir surinko numerį. Jono mama pakėlė ragelį ir buvo šaltoka it drabužis, nuimtas nuo pakabos ir akivaizdžiai prisigėręs nakties drėgmės.

Jonas nepaprastai laimingas, kad ji atvykusi. Kiek mažiau patenkintas, kai išgirdo, jog atvykusi su drauge. Tačiau šokiai bus.

Jis susitiko su jomis kavinėje, apsivilkęs išlygintomis kelnėmis, apsikirpęs „polkute“. Tora vėl suprato jį iki tam tikro laipsnio, tačiau jis nebuvo itin arti. Negalėjo su juo šnekėtis. Įsikibti į jį. Ir vis dėlto tai darė.

Jie šoko. Tačiau ji visą laiką jautė nuovargį ir jūrligę. Galiausiai gurkštelėjo iš stiklo, nežinodama, kas viduje. Ji sušilo ir apsunko jo rankose, nebegalėjo aiškiai jo matyti. Nuo to viskas tik pagerėjo. Per pertrauką gavo pilną taurę.

Solė greitai susirado su kuo šokti. Tiksliau sakant, leido sau susirasti. Sukiojosi toje vietoje, kur matė geidžiamą kavalierių. Paprastos lanksčios taisyklės, pagal kurias žaidžia tik Solė.

Raketos skriejo į dangų, visi vieni su kitais glebėsčiavosi ir linkėjo laimingų Naujųjų metų, o valandos joms tekėjo it sirupas – lipnus ir per saldus. Tuomet prie Toros priėjo Solė ir pašnibždėjo eisianti pas naujai sutiktąjį į namus, todėl tegu jos nelaukia.

Tora tarsi nuliūdo kaip tuomet, kai buvo maža, o Solė jau ėmė darytis per didelė su ja žaisti. Torai norėjosi protestuoti, tačiau suprato, kad jei jau Solė ką nusprendusi, geriau nusileisti.

Ar jai būtų linksmiau pareiti į butą kartu su Sole? Prunkščiant lipti laiptais aukštyn nuo šokių dar įkaitusiu kūnu? Sėlinant kaip anais laikais, kai jiedvi turėdavo paslapčių, sėdėdavo Šimtabučio išvietėje ir šnibždėdavosi, kol kas nors ateidavo ir imdavo belstis. Tačiau Solė turėjo kitų reikalų. Lygiai kaip ir Rakelė. Ėmė ir pradingo.

– Ateik į prieplauką, kai plauks maršrutinis keltas, tuomet ir atsisveikinsim, – sušnibždėjo Solė.

Tora linktelėjo. Jai sukosi galva. Durys atviros į tyrą, žybčiojantį pasaulį. Viena kita pavėlavusi raketa perskrosdavo dangų ir barstydavo netikras žvaigždes.

Ji ištuštino savo stiklą ir manė kažką pasakiusi.

Ji gulėjo naktinės lemputės apšviesta. Šviesa aštri lyg pas dantų gydytoją. Jis skubinosi ją nurengti. Galiausiai nuoga ji gulėjo lovoje, o virš jos ryškiai švietė Šiaurės pašvaistė. Jis stovėdamas nusiplėšė nuo savęs drabužius ir Šiaurės pašvaistės nutviekstas atėjo pas ją. Tačiau ji jo neatpažino. Aplinkui grėsmingai bangavo, o kambario vėsa smelkėsi jai į poras.

Jo didelės tamsios akys mėgino ją pažadinti. Tačiau ji tik gulėjo tyli ir žiūrėjo į jį. Į jį visą. Lyg būtų norėjusi pasilikti kiekvieno judesio žymę.

Kai jo rankos norėjo ją atitirpdyti, ji tapo po juo gulinčiu šiurkščiu akmeniu.

Jis vis mėgino įeiti į ją. Tačiau joje nebuvo jokių angų. Nes ji – Tora. Jis nieko nesurado. Atsisėdęs ant lovos kampučio prisidegė cigaretę ir norėjo su ja pasišnekėti. Tačiau ji nieko neatsakė, ko buvo paklausta, nes nepajėgė suvokti, ką jis sako. Galiausiai jis nukirto:

– Tu girta!

Ir štai kas nutiko: jai paaiškėjo, kad ji – tai Henrikas. Kad Henrikas sėdi stiklo šukėse ant Šimtabučio grindų ir verkia, nes visas susipjaustęs. Mat Henrikas ir ji – vienas ir tas pats žmogus.

42

Pabudusi kaipmat suvokė, kad kažkas jai miegančiai nudyręs odą. Buvo sunku pajudinti galvą. Kūnas sudrėko. Ji buvo nenusakomai ištroškusi.

Ji neprisiminė, kad Jonas būtų išėjęs. Užtat atsiminė, kad užmiršusi iš Salos pasiimti radijo imtuvą. Vyno raudonio kelioninį imtuvą „Kurér“ su keturiais dramblio kaulo mygtukais ir gaubliu, fiksuojančiu paiešką. Skleidžiamą nuostabų garsą, kurio negalėjo išgirsti, nes į Bekejoretą atėjęs jis. Greičiausiai todėl ir iškritę jai iš galvos! Ir dvi eilutes su Berlyno adresu taip pat. Išgėrusi pilną stiklinę vandens, kaip tik ir pasigedo abiejų dalykų.

Ji nebūtų įsijungusi radijo. Ne, taptų perdėm triukšminga. Ji tik pastatytų imtuvą ant stalo ir uždėtų ant jo ranką.

Kai keleivinis keltas išvyko iš prieplaukos pirmąją Naujųjų metų dieną, kaip tik grojo Breilano mokyklos raudonai mėlynų uniformų orkestras. Išsiderinęs ir nuogas garsas sklido viršum migloto fjordo. Tarsi aimana.

Šone prie pat trapo Solė šnekėjosi su vienu suaugusiu vaikinu. Jai būtų buvę sunku nuo jo atsitraukti, todėl Tora prie jos nepriėjo.

Solė pati ją užmiršusi taip, kaip Tora – radijo imtuvą. Neturint piktų kėslų. Kartais taip atsitinka, jog kažkas turi pamiršti.

Ir Rakelė ją pamiršusi. Ką gi čia bepakeisi.

Tačiau Solė akimis ieškojo Toros. Buvo nelengva ją pastebėti, kai šitokią dieną prieplaukoje tiek žmonių. Ji dar kartą savo atsitiktiniam draugui padovanojo drėgną bučinį ir užlipo į laivą. Iš kelionės į pietus tikisi daug. Vis kalbėsis su žmonėmis kelte, plaukiančiame pietų kryptimi iki Trondheimo ir traukinyje į Oslą. Naktis visuomet nauja. Kaip žaisminga naujametė raketa, leidusi jai užmiršti niūrią ir nemalonią kasdienybę. Apie kurią Torai nebuvo pasakojusi. Kuri turėtų būti laidojama iškart po to, kai praeina. Ji stovėjo denyje ir žiūrėjo į Torą tol, kol žemę apsiautė pūga.

Tora ketino paskambinti Jonui, tačiau juto, kad jis nutolęs nuo jos keliais šviesmečiais. Vis labiau tolo. Tarytum pasirinkęs kelionę keltu palei fjordą. Daugiau joje nebėra angų. Visiškai jokių. Su Rakelės drabužiais ji niekas. Jai jau beveik norėjosi, kad ateitų pipirinių sausainėlių armija, tuomet ji išsigąstų ir jaustųsi gyva. Tačiau jie nesirodė. Jie privertę Simoną jai trinktelėti, kad ji suvoktų, kokia esanti nereikšminga. Simoną, kuris niekam nėra trenkęs.