Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus

Ne, jie nesiginčijo su jaunuoju Jakobsenu, nors jis buvo tik pavaduojantis mokytojas.

Kai vėl suskambo skambutis, mergaitei iš Salos buvo suteikta pertrauka. Jos užteks.

Kitą pertrauką jiems teko rinktis, ar tvarkyti knygas, ar sužinoti rimtus dalykus, pavyzdžiui, kad įtampa Berlyne pasiekusi kulminaciją. Vakarų pajėgos greičiausiai atvykusios užimti miestą. Kad ir kiek tai kainuotų! Rinkimai Vakarų Berlyne tapę laisvės pergale. Teisingumas. Teisybė! Triuškinamas komunizmo pralaimėjimas! Vilis Brantas išrinktas burmistru.

Tokios naujienos formavo įsitikinimus.

Jie susirinkdavo krūvas rašinių, nudremžtų žemėlapių ir girgždančiais batais pasileisdavo link durų.

Koridoriai. Pilki ir skersvėjų pučiami. Su aukštais langais vienoje pusėje ir durų eile kitoje. Ir kojomis. Purvinomis jaunomis kojelėmis. Nenoriai ieškančiomis reikiamų durų. Neras jų – lydės nesėkmė.

Viršuje dunksojo pilkšvai melsvos lubos, kurios atrodė kiek nuleistos žemyn, nes viršutinė sienos dalis – tos pačios spalvos. Vienas ar kitas dažytojas buvo mokęsis pas dailininką, kaip dažant pažeminti lubas, kad jos suteiktų jaukumo ir intymumo.

O sienos! Pilnos skausmo, neapykantos, spyrių ir įbrėžimų. Retsykiais gali užsimanyti užpulti kalėjimą, kai niekas nemato, būdamas tikras, kad taip nepaklūsti mokytojui. Gali nešiotis kišeninį peilį, jei tik jį turi. Tykoti kampe ir smeigti į sieną su šešiasluoksniu dažu. Aklai. Nemačiomis.

Vėliau, praeidamas pro šalį, gali pamatyti tą ar kitą kartą paliktą žymę. Kiekvienas gali mėgautis vaipydamasis ir apspjaudamas pilkutėlę Breilano pagrindinės mokyklos sieną. Svajoti apie laisvę! Šitai nepadės. Tai tas pat, kaip nusispjauti Ramiajame vandenyne.

O plačių, dvigubų durų trenksmas tarsi prievartavo juos nuo pat pradžių. Suriesdamas juos kartu, gūždamas galvas žemyn tarp menčių, raukdamas krūvon jų veidų bei rankų odą ir paversdamas melsvoka, panašia į bažnyčioje per Kalėdas degančia žvake.

O per pačius šalčius įsižiebdavo vienas ar kitas juoko ir paniekos lauželis. Pilkiems sargybiniams, kontrolieriams, ilganosiams, tikrintojams, galintiems šiltai ir saugiai sėdėti mokytojų kambaryje ir rūkyti. Tačiau po megztiniais, bjauriai trenkiančiais nervingu prakaitu, ritmingai ir nemačia plaka jaunos širdys. Dunkt, dunkt, dunkt! Lyg nepaklusnios mašinos.

Mergaitė iš Salos nestoviniuodavo koridoriuje, jei nebūdavo pertraukos. Aukštos šaltos lubos ją veikė raminamai. Vienintelis svarbus dalykas – rasti reikiamas duris, tikslų apibrėžimą, tinkamą žodį, gerą knygą, teisingą sprendimą.

Ji nejuto neapykantos, tūnančios įpjovose ant sienų. Jai užteko savos.

Kai kiti it kaliniai vaikštinėdavo aplinkui, ji ištiesdavo nugarą ir jausdavosi saugi. Kuo daugiau ji stebėjo kitus, kokie jie prislopinti, kaip bijodavę išgirsti savąjį vardą, pamatyti savo parašytus darbus, išgirsti savo balsą, sakantį taisykles, teoremas ar deklamuojantį eilėraščius, tuo buvo saugesnė.

Būdavo, ji užklausia mokytojų apie tai, ko neranda knygose. Lyg norėtų gauti daugiau mokslo žinių, nei diena iš dienos sekti temas vadovėlyje. Sėdėdavo nejudri, blyškiu veidu ir melsvai žaliomis it emalio akimis, sučiaupusi lūpas, ir mąstydavo – pralaimėjo ar mėgins išsisukti.

Jie blefuodavo, o ji būdavo pasiruošusi po keletą klausimų, į kuriuos atsakyti reikėdavo gerokai daugiau žinių. Tas žaidimas jai teikdavo didelį džiaugsmą. Tačiau stengdavosi neperlenkti lazdos. Rinko atsakymus vieną po kito, nors ir suprasdama, kad jie neteisingi.

O širdis juokėsi. Rakelė kvatojo atvira krūtine ir mažytėmis blyksinčiomis akimis. Be garso, be menkiausios raukšlelės. Rakelė ramiai sunerdavo rankas arba žaisdavo su savo plaukais. Jos maža rožės pavidalo burna prasiverdavo, lyg padėdama ausims geriau įsisavinti žinias.

Jos galva tapo sandėliu. Ji tiek daug joje perkratė. Išmetė. Surado naujų spintų ir stalčiukų tam, kas bus dedama, saugoma, naudojama, statoma. Atsitikdavo taip, kad ji užmiršdavo, kas esanti. Tačiau mokykloje ji būdavo Rakelės kūnu su Rakelės drabužiais ir jos užtikrintomis žiniomis, kas esanti.

Kūno elgesys susijęs su tuo, kokius drabužius ji apsivilkusi. Mokinė su džinsais ir storu nertiniu jai įkyrėjusi. Kažin kas, ko ji nemėgsta, persismelkę jai po oda. Tarsi atsiduoda skausmu. Prakaitu ir ankštu kambarėliu. Bekejoreto drabužiai šauniai atskleidžia jos kūną. Turintys savus kvapus. Net ir išskalbti. Pavasario, levandų ir kvepalų kvapus. Pyragaičių. Ir svetimą: tebedvelkiantį Rakelės kvapą!

Taip jau buvo, kad ji vaikščiojo labiausiai išsipusčiusi. Todėl iš kitų mergaičių sulaukusi pastabų, kad ji dabita ir per anksti subrendusi.

Tuomet dar plačiau ant nugaros pasiskleisdavo jos kaštoniniai plaukai. O atsakymo į tai lūpos nepasiųsdavo, jis sustingdavo žvilgsnyje, siunčiamame joms.

Sykį ji buvo klasėje kartu su kitomis mergaitėmis. Su Ane nuėjo į kavinę. Ne itin daug naudos. Pastebėjo, kad mergaitės savitai ir saugiai šliejasi prie jos. Kaip mažieji vaikai prie Solės. Klegantys, apsisnarglėję. Sukritę vienas šalia kito kaip bulvytės kibire lietingą spalio dieną.

Akimirką ji jų klausėsi, tiesiogiai nesiveldama į pokalbį, o vėliau pakilo iš šviesos rato prie kavos staliuko ir ėmė šokti savajame pasaulėlyje.

Čia vyravo kitokie kvapai, silpnesnė šviesa, jaudinantys nutikimai. Lyg eitumei iš kambario į kambarį dideliame name, pilyje, o gal miške – ten, kur niekados nebuvai. Ir visą tą laiką justum kutenančią, trapią palaimą. Tarytum svyruotumei aukštai ant ištempto lyno arba ilgai plauktum, kol būtum tikras, jog pamatei žemę.

Skirtumas tarp anksčiau ir dabar tik toks, kad ji pati ištempusi lyną, pabuvojusi tamsiame kambaryje su krištoliniais sietynais, netinkamai pritvirtintais, atstirusiais nuo lubų. Jie bet kada galėjo nukristi ir ją sutraiškyti. Ji girdėjo dužų garsą, kai prizmės viena su kita susidurdavo, čia lauždamos šviesą į daleles, čia susiliedamos, kad net sunku sužiūrėti. Daugiau tai jos nebejaudino. Baimindamasi, kad šitai įvyks, ji po jomis nestovėdavo.

Ji vadovavo.

Juto šilumą nuo patalynės, nuo kilimėlio prie skalbinių, kai stovėjo nuoga ir prausėsi. Šiluma nuo radiatoriaus po langu siuntė jaukumą papilvėn ir į kojas, kai ji sėdėjo prie rašomojo stalo ir skaitė.

Blyški šiluma vakarais nuo lango susirangydavo prie jos it katinas Bekejorete. Priglusdavo tarsi švytintis juodas kailis.

Ji valdė šilumą.

Kartkartėmis Rakelei tekdavo brukte brukti knygas. Bet pagaliau viskas pasitaisė. Romanus ir apsakymus, kurių Rakelė nenorėjo skaityti, jai teksią paimti vėliau, kai apie tai mokysis. Turėsianti nusileisti.

Vadovėliai buvo patys svarbiausi. Ir todėl, kad ji Breilane, toli nuo Simono ir avių.

Ji pabusdavo naktį, jausdama plačią jo krūtinę prie veido odos. Papilvėje jusdavo trokštamą palaimingą spaudimą. Uosdavo jo plaukus ir odą.

Tais vakarais, kai ateidavo Jonas, ji visuomet jį laiku išprašydavo. Kai šviesos užgesdavo ir ateidavo Simonas, Jonas būdavo išėjęs. Šitaip ji žaidė savo dvigubą žaidimą. Nenorėjo sau to atsakyti. Su Jonu būdavo smagu pasikalbėti apie daugelį dalykų. Jis matęs daugybę filmų, pažinojo mokytojus. Dabar turėjo laikyti baigiamuosius egzaminus.

Ji labai rūpinosi vieną priimti prie sienos, o kitą – už jos. Lygiai taip, kaip ji stengdavosi savitai persirengti, kai po gimnastikos pamokos su kitomis mergaitėmis būdavo duše. Ištempti kūną ir laisvai bei patogiai įslysti į drabužius. Išdidžiai rodyti savo naująjį kūną, nes jis jos.

Jonas išleisdavo savo kišenpinigius higienos reikmenims. Pasisotindavo kaip alkanas šuo, ilgai išbuvęs šaltyje lauke, tačiau pagaliau sulaukęs savo ėdesio.