Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Bachas! — paaiškindama sušuko.

Skambėjo netobulai ir kapotai. Bet ji pradėdavo iš naujo. Šniokšdama kaip uždarytas žvėris.

Nusiprausiau sūriu vandeniu ir apsirengiau lauke už sienos. Visą laiką girdėjau violončelę. Ramus ir sušilęs įėjau vidun kepti lašinių. Pripjausčiau plonai ir tankiai sudėjau į keptuvę. Pro atviras duris ėjo Sumai.

Grodama ji sekė mane akimis. Sėdėjo už violončelės basomis kojomis ir vienmarškinė. Kai tylėdami pavalgėme, ji vėl ėmė groti. Vis dar neapsirengusi.

Į pavakarę turėjau padėti jai aprišti kairės rankos pirštų galus. Jie buvo be odos.

— Reikėjo pasiimti lagaminėlį. Tepalo, — pasakiau.

Ji nusišypsojo.

— Užgis, — trumpai atsakė.

Tarsi tai būtų buvęs sutartas žodis arba galbūt bijodamas vėl ją prarasti prie violončelės, be jokios įžangos pasakiau:

— Yra ir kita.

— Kita?

— Jos vardas Ana.

— Šit kaip, — tepasakė žiūrėdama į tvarsčius.

Tikras idiotas. Bet nieko nepadarysi. Viskas turėjo kaip nors išeiti į dienos šviesą.

— Yra taip, kad... Velniai rautų, kokia makalynė!

Bandžiau nusijuokti. Juokas negalėjo pakenkti.

— Ir dabar Ana nebenori tavęs matyti, nes tapai tėvas, — švelniai tarė ji, lyg kalbėtų berniukui, pavogusiam saldainį.

— Ana susižadėjusi su Akseliu.

— Kas tas Akselis?

— Tas, kuris ryja žalius kiaušinius... pasakojau... Vienintelis mano draugas.

Tikėjausi, kad ji ims juoktis. Būtų visai tikę. Bet ji nesijuokė. Ji tarė:

— Benjaminas veltui laiko neleidžia!

Būčiau galėjęs sulįsti po grindimis, kur tamsu ir gera.

— Ana? Kas ji per žmogus?

Įkliuvau į spąstus ir noriai papasakojau apie pietus profesoriaus namuose ir kad Ana buvusi Londone.

Dina linktelėjo ir vėl paskelbė man matą:

— Juk tai puiki partija!

Pats sau turėjau dėkoti.

— Svarbu ne tai! — sušukau. — Viešpatie, Dina!

— Tuos, kurie daug turi, mylėti lengva. Aš žinau! — sausai pasakė ji.

— Dina!

— Ką jis sako? Akselis?

— Gali įsivaizduoti. Jis tikriausiai mane...

Neįstengiau švaistytis detalėmis. Ji ir neatrodė labai susidomėjusi. Nereikėjo nieko sakyti. Neturėjau pasidaryti sentimentalus vien todėl, kad pamačiau motiną. Užslaptinau tai, kas įvyko Akselio kambaryje. Arba kad Akselis norėjo gauti pinigų kelionei į Berlyną.

Galiausiai vis tiek pasidarė taip nyku, jog tiesiai paklausiau:

— Apie ką galvoji?

Ji pasmaukė skudurėlius ant pirštų. Visus iš eilės. Pynė juos. Tarsi tai būtų gyvybės ar mirties klausimas.

— Kaip tik tokie dalykai vyrams garbės nedaro, — atvirai pasakė ji.

Šiaip ar taip, atviras ėjimas.

— Ką ji sako, Ana? — po valandėlės paklausė ji.

— Nežinau.

— Galbūt tau reikia paklausti? Gal ji tavęs nori.

— Ką man daryti? Juk negaliu nušauti Akselio!

Kai sutikau jos žvilgsnį, supratau, ką pasakęs.

— Ne, galbūt Ana nušaus Akselį už tave, — tarė ji.

— Arba mane...

— Arba tave, — pritarė ji.

Sukrutėjo. Jos kelis palietė manąjį. Atsitiesiau norėdamas pasitraukti.

— Ar neįsivaizduoji gyvenimo be Anos? — paklausė ji.

— Kartais taip atrodo. Bet Akselis taip pat...

Ji linktelėjo.

— Blogiausia galbūt tai, ko jau nebegali pakeisti. Karna. Ją turi nešiotis.

Aš vėl gavau matą. O ji dar nebuvo davusi nė vieno patarimo.

Dienos ir naktys susiliejo. Paskui prisimindavau tik pokalbių, vaizdų ir garsų nuotrupas. Jos pynėsi ir dengėsi, aiškino vienos kitas.

Kai ėjome pakrante, ji uostinėjo ir dūsavo. Kartais pasilenkdavo ir ką nors pakeldavo. Kriauklelę, lentos nuolaužą, nuvytusią žolę, butelio šukę. Mes nedaug kalbėjome. Aš galvojau apie Karną.

Kai išalkome, nuėjome į šeimininko užeigą ir valgydami kasdieniškai šnekučiavomės apie tai, ką matėme aplinkui. Staiga paklausiau:

— Iš ko tu gyveni?

Ji sukramtė kąsnį ir nurijo. Kai prabilo, atrodė, jog kalba pati sau.

— Viskas susiklostė neblogai. Skaičiuoju geriau nei daugelis. Tai mane išgelbėjo. Žmonėms reikia tokių kaip mes, galinčių sutvarkyti skaičius. Taip jie jaučiasi saugūs.

Ji papasakojo smulkmenų iš savo gyvenimo. Apie namą, kuriame gyvena. Spalvoto stiklo langus švininiais apvadais, kuriuos įstatydino erkeryje. Kaip išimtininkų trobos stiklinėje verandoje, pamaniau.

Ji kalbėjo apie vyrą, kuriam priklauso šis namas. Matanti jį retkarčiais. Jis supirkinėjąs žemės sklypus, braižąs ir skaičiuojąs. Statąs. Ne tik Vokietijoje. Gabus. Turįs užsakymų Prancūzijoje. Ji keletą metų dirbusi su jo skaičiais ir dalį užmokesčio gavusi akcijomis. Jie suprantą vienas kitą. Žiną, ko galima tikėtis. Kartu keliaują.

— Tu su juo važiavai į Paryžių? — paklausiau.

Tada ji nusišypsojo.

— Taip. Taigi tiki, kad aš iš tiesų buvau išvažiavusi?

— Turbūt tikiu.

— Puiku! Vadinasi, pajudėjome į priekį.

Valandėlę valgėme nieko nekalbėdami. Tada paklausiau:

— Taigi tau gerai sekasi?

— Gerai?

— Nevargsti?

— Ne, nevargstu!

Kai mes vėl parėjome į valčių pašiūrę, aš paklausiau:

— Ar būtum ištekėjusi už to, kuris stato namus, jei nebūtų Anderso?

— Ne, — tvirtai atsakė ji. — Tai ir yra gerai tokiame dvokiančiame žmonių knibždėlyne kaip Berlynas. Nereikia galvoti, ar probstas ir Dievas prieš tave. Esi vienas — su Dievu.

Ji paaiškino tiksliai. Tačiau aš per anksti apsidžiaugiau. Nes staiga išgirdau:

— Ar būtum vedęs Karną, jei nebūtų mirusi?

Tie prakeikti netikėti ėjimai!

Papurčiau galvą. Kai kas atsistojo į vietą.

Užėjo lietus. Dideli, sunkūs lašai į šiaudinį stogą ir langą.

Tada ji papasakojo apie trobelninkų ūkelį Helėje. Buvau ir anksčiau girdėjęs, kad ji ten lankėsi. Bet maniau, jog buvo kalbama apie trumpą viešnagę. Lygiai kaip Olinė nesileido į šnekas apie tai, kad aš taip gėdingai gimiau vasaros tvarte, Reinsnese niekada nebuvo viešinamas Dinos gyvenimas Helėje. Netgi Tomas nekalbėdavo apie Helę, nors buvo iš ten kilęs.

— Kaip Tomas atsirado Reinsnese? — paklausiau.

— Tomas atsirado Reinsnese, nes aš jį pasikviečiau, — atsakė ji.

Akimirką atrodė, kad apie tai papasakos. Tačiau nutylėjo. Nuolatos minėdavo Lorchą. Norėtų žinoti, kur jo kapas. Miręs čia, Kopenhagoje.

— Jis mane kai ko išmokė, — pasakė ji.

— Galbūt mes galime surasti kapą, jei dar pabūsi Kopenhagoje.

Ji nusišypsojo ir kumštelėjo man.

— Benjaminai...

Tiršta jūros migla paslėpė pasaulį.

Prieš pusryčius Dina apžiūrėjo pirštų galus ir ėmė griežti. Kartais garsiai susijuokdavo ir nusivaipydavo. Kai kada imdavo niūniuoti arba giedoti senąsias Peterio Daso psalmes. Aš beveik visą laiką gulėjau ant lovos ir žvelgiau į save.

Staiga psalmės viduryje ji padėjo stryką.

— Pakaks! — tarė.

Aš neatsakiau.

— Alkanas?

— O, taip.

— Tada reikia ko nors imtis.

— Čia?

— Ne. Užeigoje.

Pavalgę išėjome pasivaikščioti pakrante ir leidome putoms ir druskingam vandeniui skalauti basas kojas. Vėl išlindo saulė. Dina pasikėlė sijonus ir šalių pasirišo apie liemenį. Vis tiek šlapi padurkai plaikstėsi jai aplink blauzdas.

— Ar sapnavau? Ar tu sakei? Kad buvai ten, kai gimė vaikas? — paklausė ji, atsukusi man nugarą.

— Taip, aš buvau ten, kai Karna...

— Kai gimė vaikas?

— Aš priėmiau ją.

— Tai bent vyriškas darbas, — sumurmėjo ji.