Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Gal būtume galėję pasidalyti?

— Ar būtume?

— Ar dėl manęs už jo ištekėjai?

— Kam klausi?

— Pagaliau tu esi čia ir aš galiu klausti.

Ji pamąstė.

— Ne, — tvirtai pasakė. — Aš ištekėjau už jo dėl savęs! Bet galiu taip pasakyti: nebūčiau ištekėjusi už Anderso, jei nebūčiau mačiusi, kad jis gali kažką duoti tau. Ir Reinsnesui...

— Ar vėliau, kai buvai išvažiavusi, pagalvodavai... kaip jis jaučiasi?

Vežimaitis smarkiai susvyravo. Važiavome per šakas, gulinčias skersai kelio. Vežikas prilaikė arklį ir atsistojo jo nuraminti.

Ji atsisuko į mane laikydamasi už sėdynės.

— Aš žinau, Benjaminai, kad turėjai smerkti mane ir palaikyti Andersą. Kitaip ir būti negali.

Ką galėjau atsakyti? Po valandėlės ji pridūrė:

— Bet aš galvojau apie tai, kaip jis gyvena. Kiekvieną dieną. Aš kiekvieną dieną galvodavau, kaip jūs gyvenate.

21 skyrius

Mūsų išsinuomotas namelis, o iš tikrųjų — sena valčių pašiūrė, stovėjo prie pat kranto. Vienas kambarys su pačiais būtiniausiais patogumais. Prie sienų pritvirtintos lovos languotomis užuolaidomis. Stalas ir kėdės. Židinys. Vandenį semdavome iš statinės, kuri būdavo pripildoma vieną kartą per dieną. Seimininkas turėjo užeigą, o jo sūnus rankiniu vežimėliu atveždavo mums maisto.

Valandos susiliejo. Kartais laikas visai sustodavo. Jūra draugiškai žvelgė į mus. O mes ėjome vienas į kitą, veržliai kaip bangos, dūžtančios į šcherus namie. Užplūsdavo ir vėl atslūgdavo. Visu smarkumu. Kad atitrauktų ir mus atgal. Toli toli. Kiekvieną į savą gelmę.

Pirmą naktį ūžėme taip, tarsi būtume seni draugai. Daug kartų ji garsiai kvatojo. Jos juokas atrodė toks keistas. Paskui man dingtelėjo, jog neprisimenu jos juoko. Reinsnese Dina, matyt, nedažnai juokdavosi. Turėjau ją paklausti.

— Ne, ten juoktis nebuvo taip lengva.

— Ar visą laiką buvai nelaiminga?

Ji pažvelgė į mane. Išlygino staltiesę ir stumtelėjo taurę.

— Nelaiminga? Ne... ne visai taip. Bet reikėjo apie daug ką galvoti. Daug kuo rūpintis. O tu nebuvai suaugęs... Mudu juk nesijuokdavome iš tų pačių dalykų? Gal dėl to...

— Ir dėl ruso?

— Ir dėl ruso.

— Ar tau nemalonu, kad klausinėju?

— Galbūt geriausia, jei baigtum iki galo.

— Kaip tai?

— Tikriausiai mane daug kuo kaltini. Natūralu, kad klausi. Jei sugebėsiu tau atsakyti...

— Ar važiuosi dabar kartu į Reinsnesą?

— Ne.

— Kodėl?

— Mano gyvenimas nebe ten.

— O jeigu aš prisiimsiu kaltę, tada galėsi būti rami? Ar tada važiuosi?

— Ne! Ir tu neturi prisiimti kaltės! Pats supranti, sugalvojai tai tam, kad priverstum mane grįžti. Pats supranti, kad tai... kvaila auka.

Ji dar įpylė vyno. Taurės ir taip buvo puspilnės.

— Ar Andersas liks vienas visą likusį gyvenimą? — paklausiau vengdamas žodžio „auka“.

Ji be garso pastatė butelį ant stalo.

— Tu neturi prisiimti kitų gyvenimo! Manau, tavasis pakankamai sudėtingas! — trumpai atsakė išvengdama Anderso vardo.

Ji vėl pakreipė pokalbį nepavojinga linkme. Klausinėjo apie studentišką gyvenimą. Aš kalbėjau. Ir skubiai gėriau vyną. Smulkiai papasakojau apie Akselį. Kai kada ji įterpdavo trumpų klausimėlių, bet daugiausia klausėsi. Ir šypsojo.

Pasijutau saugus. Panorau pakalbėti apie Aną. Tačiau nepaminėjau jos. Dar ne.

Įpusėjus nakčiai, sušukau jai, nors tebesėdėjome vienas priešais kitą:

— Pagrok, Dina! Pagrok!

Ji papurtė galvą. Tačiau vis dar šypsojosi. Manau, kad jai ne mažiau kaip man reikėjo žaidimų.

Kitą dieną paskyrėme pažinčiai su pakrantėmis, vildamiesi, kad vaikščiodami išvysime iš kūno nerimą. Laukiau, kad ji parodytų man savo mintis. Tačiau dienos šviesa, matyt, užvėrė visas duris. Kai vakare, nusileidus saulei, ji atkimšo vyno butelį, aš vėl linktelėjau į kertę, kur buvau pastatęs violončelę.

— Kodėl turėjau parsivežti ją iš Berlyno? — paklausiau.

Dina atsisėdo ir sklidinas pripylė abi taures. Tada pakėlė

savąją prie lūpų ir gurkštelėjo.

— Matyt, man reikėjo dingsties pasimatyti su tavim, — netikėtai pasakė ji.

— Ar negalėjai tiesiog atvažiuoti? Taip kaip dabar?

— Aš delsiau...

— O violončelė?

— Norėjau, kad pasiimtum ją į Reinsnesą. Seniai ja nebegriežiu.

— Nebegrieži? Juk to ir važiavai mokytis.

Ji metė į mane greitą žvilgsnį.

— Taip, man patiko šitaip manyti. Pamažu supratau, kad ne taip turi būti. Man reikėjo klausyti ir žiūrėti.

— Ar negroji nuo tada, kai išvažiavai?

— Iš pradžių grojau. Susiradau tą žmogų, iš kurio atsiėmei violončelę. Jis aplygino aštriausius kampus. Ėmė neblogai sektis. Paskui kažkas įvyko... Jie dingo. Visi.

Išpūčiau akis.

— Kas?

— Jertrūda, Jakobas, Levas. Viskas pasibaigė. Jie nebenorėjo būti kartu.

Jos akys buvo nuogos.

— Ar supranti, Benjaminai? Nesupranti?

— Ne. Mirusieji tegu mums duoda ramybę!

— Mirusieji — tai mes, — paprastai atsakė ji.

— Ne! Nesakyk taip! — piktai sušukau.

— Niekaip kitaip to nepavadinsi. Kai mus palieka mirusieji... Tada reikia atgailauti. Todėl lioviausi griežti.

Į kambarį plūstelėjo ledinis šaltis. Nurijau seiles. Ji skvarbiai žiūrėjo į mane. Bet nebenorėjau būti jos pusėje. Prisiminiau šį tą, ką girdėjau būdamas vaikas. Žodžius, kurie buvo skirti ne mano ausims. Apie Dinos beprotystę. Apie jos naktinius pasisėdėjimus pavėsinėje. Kur ji laikiusi pamaldas šėtonui!

— Tu juokauji...— kvailai pasakiau.

Ji sėdėjo truputį palinkus į priekį. Lyg miegodama.

Tada prakalbo. Balsu, tarsi skaitytų iš knygos. Žodžiai gulė man ant veido kaip snaigės. It plunksnos prisilietimas prie odos ir akių. Jie tirpo ir garavo. Trapūs. Nebuvo nė minties, kad juos gali išlaikyti.

— Pabusdavau nuo riksmų. Jie buvo įsismelkę į galvą. Ėdė mintis. Ji neturėjo ramybės. Merdėjo visą laiką. Buvo apgailėtinas perskrostas avies pilvas. Viskas virto lauk. Maniau, kad ji numetė man iš dangaus sagutę. Tai buvo tik maža kriauklelė, rasta paplūdimy. Tačiau gražių, dangiškų spalvų. Ji buvo ir vienišas erelis, sukantis ratus virš namo stogo. Ji mane saugojo. Bet naktimis šaukdavo. Tarsi atiduodavo man savo klyksmą. Ką turėjau daryti? Negalėjau jo išstumti lauk. Jis įstrigdavo viduje. O lensmanas liepė nugriauti skalbyklą. Galbūt todėl neturėjau kur eiti. Kad galėčiau išsivaduoti. Skalbykla buvo išvežta į paplūdimį, o jos vietoj sužėlė brūzgynas. Tarsi nieko daugiau neturėtų būti. Kai atsikraustė Dagnė, ji išmetė mamą iš namų. Jos atvaizdą. Tokios, kokia buvo sveika. Išmetė jį. Tada mudvi persikėlėm į Reinsnesą, pas Jakobą. Kas beliko daryti? Lorchas turėjo grįžti į Kopenhagą. Negalėjau sau atleisti. Kad leidau jiems atimti iš manęs Lorchą. Būčiau galėjusi padegti namus, smeigti lensmanui peiliu, kad suprastų. Muzika, Benjaminai. Lorchas buvo muzika. Taigi jis tarsi liko su manimi. Turbūt muzika ir buvo esmė...

Ji nutilo. Jūra alsavo. Galingai ir ritmiškai.

— Tu anksčiau apie tai niekada nekalbėjai?

— Turbūt nustojau kalbėjusi tą dieną, kai jie ištempė mane ant sniego iš skalbyklos. Tą dieną, kai mirtinai nuplikiau Jertrūdą. Kai vėl atradau žodžius, nebebuvo apie ką kalbėti. Aplinkui zujo žmonės. Viskas buvo suardyta.

— Tai buvo nelaimingas atsitikimas! Ne tavo kaltė!

— Šiaip ar taip, įvyko!

Man pasidarė baisiai šalta. Ją vis dar tai slegia! Ją vis dar tai slegia!