Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Ačiū, kad nenuleidai rankų ir aš turėjau atvažiuoti! — pasakė ji.

Ji tai pasakė! Aš girdėjau, kad ji tai pasakė!

Vėl upė. Viskas sukasi ratu. Ji taip pat. Nebe pirmos jaunystės moteris, plaukianti upe su savo žodžiais. Bandanti išlikti ori, nors žino, kad tai beviltiška.

Tikriausiai buvome vieni kavinėje. Kelneris balta šiurkščia prijuoste sukiojosi aplinkui duodamas suprasti, kad jis norėtų, jog mes išeitume. Išsigandau, kad tas žmogus nesugadintų visko, mums kažką sakydamas, tad ėmiau graibytis po kišenes ieškodamas, kuo sumokėti.

Ji buvo greitesnė. Iš rankinuko ištraukė popierinį pinigą.

Pažvelgiau į paveikslą ant sienos. Burlaivis tamsiuose rėmuose. Įsivaizduok, jog kai viskas pasibaigs, kai upė ir mus, ir mūsų žodžius nuneš į jūrą, vis tiek prieš save matysi burlaivį „Kanalo“ kavinėje. Darydamas ką nors kita. Tarkim, atsiversdamas knygą.

Gatvėje ji įsikibo man į ranką ir linksmai pasakė:

— Tu gerokai ūgtelėjai!

— O tu, ko gera, šiek tiek susitraukei, — atšoviau kiek galėdamas žvaliau.

Tai padėjo. Ėjome tiriamai šypsodamiesi vienas kitam. Saulė buvo neišnykstanti. Ji maudė Pilies salą, bažnyčių bokštus ir aukščiausius stogus vakaruose. Raudonas plytas pavertė auksu. Tarp namų leidosi plonytės šviesos, dulkių ir šešėlių sienos. Sluoksnis po sluoksnio.

— Tokiu metų laiku saulė Reinsnese nenusileidžia, — pasakė ji.

— Taip.

— Gerai butų šiek tiek druskingo juros vėjo ir nakties saulės, — nerūpestingai kalbėjo ji toliau. Pernelyg nerūpestingai.

Žinojau, apie ką kalbama.

Ji sustabdė pro šalį važiuojantį vežimaitį.

— Turiu pasiimti iš stoties daiktus, o paskui susirasti nakvynę.

Dabar ji buvo kaip senais laikais. Praktiška, netuščiažodžiaujanti ir energinga.

— Mums reikia prie jūros! Tu juk nusimanai? — pasakė ji.

— Žiūrint ko tu nori ir kiek gali mokėti.

— Vieta turi kvepėti muilu ir jūra, turėti švarių rankšluosčių ir dvi lovas.

— Dvi?

— Dvi! — nusprendė ji. — Tu jau didelis.

— Ar mes turime už ką važiuoti į užmiestį? — paklausiau. Bet pats girdėjau, kaip karštai paklausiau.

Ji jau derėjosi su vežiku. Turėjome paimti jos bagažą, užvažiuoti į Plačiąją gatvę pasiimti būtiniausių daiktų. Ji greit išsiaiškino vietą ir kainą. Vežikas kaip tik žinojo tai, ko mums reikia. Jis turėjo brolį, nuomojantį žvejo trobelę į šiaurę nuo Klampenborgo.

— Galime važiuoti traukiniu, — pasiūliau.

Ji atsisuko į mane. Lygiai tokia, kokią prisiminiau. Reinsneso Dina.

— Negarbinga! Pirma išgauti iš pardavėjo, kur prekė, paskui nusukti jam pelną. Be to, neturiu noro trintis keliais su nepažįstamais arba būti užkabinta matronos, bandančios surasti vietą savo kraustuliams ir šuneliui. Kurį laiką noriu susilaikyti nuo kelionių traukiniu.

Kai atvažiavome į Plačiąją gatvę, vidun ėjau vienas. Ponia Frederiksen prakaituota nosimi atsiprašinėdama išpuolė į koridorių. Ji taip norėjusi pakviesti mano mamą ir mane vakarienės.

— ...bet, nelaimė, susirgo mano sesuo ir turiu vykti į Roskildę jos aplankyti. Ta kelionė — tikras košmaras, ir...

Ji nenutilo ir tada, kai pabandžiau paaiškinti, kad mes jau pavalgę ir porai dienų išvykstame į užmiestį.

Tada ėmė rėžti pamokslą apie durų rakinimą, gaisrus ir naktipuodžius.

Kol ji tarškė tarpduryje, į jūreivišką krepšį įsimečiau keletą drabužių ir porą knygų. Staiga mano žvilgsnis kliudė violončelę už lovos. Pagriebiau ją ir pilnomis rankomis puoliau pro ponią Frederiksen.

— Raktai! — priminė ji. O po akimirkos ėmė šauktis Dievo. Tai buvo taip reta, jog sustojau.

— Kas nors ne taip?

— Ne, ne, tik tas jaunuolis, su kuriuo bendraujate, buvo čia ir jūsų teiravosi.

— Akselis? Aukštas, vešliais šviesiais plaukais?

— Taip, taip, Akselis. Prašė pasakyti, kad dar kartą užeis.

Šįvakar.

Iš pradžių maniau, kad jis nieko nežino apie Aną ir mane. Bet paskui toptelėjo, jog kaip tik šitai ir žino. Sustojau kaip įbestas su violončele vienoje rankoje ir jūreivio maišeliu kitoje.

— Kaip jis atrodė? — paklausiau.

— O, kaip visada. Dailiai apsitaisęs ir...

— Tariu galvoje, ar buvo piktas, ir panašiai?

— Nieko nepastebėjau, — nustebo ji.

Akseliui būdinga slėpti savo negandas, pamaniau. Dabar galėjau nors ir skradžiai žemės prasmegti. Arba pulti į jūrą.

Pranėręs pro ponią Frederiksen, nubėgau laiptais žemyn.

— O raktas? — išgirdau už nugaros.

— Taip! Geros kelionės! — surikau jai atgal.

— Ką pasakyti draugui, kai ateis? — sušuko ji.

Stabtelėjau. Ir pabandžiau greitai sumesti.

— Kad išvažiavau į šiaurę, į Klampenborgą su mama! Tik pasakykit, kad mano mama čia!

Tiesa geriausia. Vargu ar jis veršis į svečius ir trėkš mane prie sienos žinodamas, kad ten yra Dina.

Ji nieko nepasakė, jog atsitempiau violončelę.

Kai išvažiavome iš miesto ir riedėjome pajūriu, tarė:

— Būtų puiku, jei galėtum imti ir įsikurti čia. Vien jūra ką reiškia.

— Kopenhagoje?

— Danijoje. Kažkuo ši šalis ypatinga. Kalba. Viskuo.

— Taip, — tariau.

Vežiko nugara buvo patamsėjusi nuo prakaito. Jis tyliai niūniavo. Pastebėjau, jog jis pakeldavo botagą taip, kad šešėlis šokinėtų ant arklio galvos. Bet nemušė.

Važiavome tarp didžiulių medžių. Šešėliai pavertė juos vėsiais, žaliais pasakiškais žvėrimis. Jiems priklausė dangus.

Tiek daug norėjau paklausti. Bet nežinojau, nuo ko pradėti.

— Kada pradėjai kalbėti vokiškai? Turiu galvoje, kalbėti vokiškai taip, kad žmonės suprastų?

Ji pamąstė.

— Kažkas pasikeitė, kai kartą pabudau ir prisiminiau sapnavusi vokiškai... o šalia buvo žmogus, su kuriuo galėjau pasikalbėti. Tada supratau, jog niekada neturėjau su kuo pasišnekėti... apie tai, ką mąstau. Nenorvegiškai.

Tais žodžiais ji nušlavė nuo lentos visus mano pėstininkus. Nedrįsau nė pajudėti.

— Ne vien dėl kalbos... Juk yra taip, kad žmonės beveik niekada nesusitinka. Tada negali ir kalbėtis. Šiandien, manau, mes susitikome, Benjaminai.

Ji sėdėjo ir žiūrėjo į savo rankas.

— Aš labai bijojau tave sutikti. O dabar viskas taip nuostabu... Tavo daniškas akcentas vos girdimas. Turint galvoje, kad čia praleidai tiek metų, tai visai nedaug. Toks jausmas, tarsi su visomis mintimis būčiau grįžus name, berniuk.

Ji tai pasakė! Tai ji sėdėjo šalia ir taip kalbėjo! Ne vien aš įsivaizdavau, kad ji tai sakė. Pajutau norą atsistoti vežimaityje ir garsiai nusijuokti. Bet tiktai pasakiau:

— Ar savo gyvenime esi mačiusi tiek didelių medžių, Dina?

— O, taip! Bet visada gražu pažiūrėti...

Kai važiavome po medžiais, jos veidu lėkė šešėliai.

Ir staiga einu su Karna per lietų. Einu su Karna ir prisimenu Diną — Anderso nuotaką mūrinėje bažnyčioje. Lapiją, metančią šešėlius ant jos veido. Laikas išnyko. Viskas susipynė: Dinos sutuoktuvės. Karna varvančiais nuo lietaus plaukais ir blakstienomis. Dina vežimaityje šalia manęs su saulės mirgesiu ant veido.

Žinojau, kad nors apie tai ir negalvoju, niekada nepamiršiu. Niekada nepavyks sužinoti, kodėl šie vaizdai susiję. Kodėl kartu prisiminiau būtent tuos vaizdus.

— Ar tu mylėjai Andersą? — paklausiau be jokios įžangos.

Ji kiek padelsė.

— Aš vis dar jį tebemyliu. Betgi žinai... Tarp mūsų tiek daug visko įsiterpė.

— Rusas?

Ji linktelėjo.

— Ir tu, Benjaminai! Andersas buvo tavo. Tu jį turėjai.