Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Mieste buvo dulkina ir trošku. Nuo Rytinės gatvės kampo priešais mane driekėsi Amagerio aikštė. Žmonės ir gyvuliai garavo nuo savo pačių karščio ir saulės. Šešėliai dar buvo trumpi. Kas galėjo, ieškojo pavėsio prie aukštų namų. Šalia žibinto stulpo stovėjo juodas žvilgantis pakinkytas arklys ir tingiai ėdė šieną iš abrakinės, kol vežikas snaudė po vežimaičio gaubtu.

Tą pačią akimirką, kai prisiminiau vaikščiojęs čia su Ana, aiškiai pamačiau, kaip ji išėjo iš siuvėjo. Bet ten buvo kita. Klaidindavo ji mane daug kartų. Jau norėdavau bėgti prie jos. Bet kiekvieną kartą suprasdavau apsipažinęs. Kartais pasprukdavau neišsiaiškinęs, ar tai tikrai ji. Tokiu būdu turėjau ją. Šiek tiek.

Pro šalį nudardėjo vandens vežimas, pildamas kaskadas ant gatvės berniūkščių, norinčių atsivėsinti.

Amagerio moterys sėdėjo už lentinių stalų, daržovių krūvų ir kambarinių gėlių. Kai kurios turėjo skėčius. Kitos, išpiltos prakaito, smaukė ant veido skareles. Dvokė latakai. Praeiviai užsidengdavo nosį, kai bjauriausius griovius reikėdavo pereiti lentomis.

Man einant per gatvę, pajudėjo omnibusas. Ant stogo sėdėjo būrelis vyrų su cilindrais. Tarsi išlietų. Be valios gyventi. O pro šalį už namų eilių plaukė debesys. Vežimo viduje sėdėjo moterys. Nejudėdamos. Lyg vaškinės. Bijodamos ištirpti kaitroje.

Ėjau Senąja kranto gatve žvalgydamasis į žuvų pardavėjas. Dažnai čia ateidavau. Galbūt traukė žuvų kvapas. Arba tai, jog kartais nenorėdavau sutikti pažįstamų.

Nuo Plačiosios gatvės iki Naujosios karaliaus aikštės smegenys paprastai praskaidrėdavo. Tačiau ne šiandien. Ant Kranto skersgatvio kampo turėjau įveikti nuvargusią sąžinę: aplankyti Karnos močiutę? Ar ne?

Aš nugalėjau.

Šalia Aukštojo tilto aikštės pro pat mane praėjo jauna tarnaitė su žvilgančia žuvimi pintinėje. Jaudinantis pigių kvepalų kvapas maišėsi su šviežio prakaito ir žuvies. Sušilusi ji atsilapojo švarkelį. Krūtys siūbavo po plona palaidinuke. Du pernokę vaisiai. Tikriausiai įsispoksojau į ją. Nes ji nuleido akis ir nuskubėjo prošal. Aš nekaltas, kad atsisukau. Papilvėje pasklido sunkis. Ir vienatvė.

Ėjau tarp žvejų trobelių ir klausiausi, kaip šūkčioja po skėčiais tvirtai sudėtos moterys. Priėjau artyn ir sutikau tiesius žvilgsnius, mačiau, kaip rudai įdegusius veidus suplėšo šypsena. Jų burnos žiojosi, o rankos graibstė dvokiančias slidžias prekes. Aptarnavusios pirkėją, sudžiūvusias gleives ir žuvų žvynus nusibraukdavo į pakulinę prijuostę.

Perėjau porą gatvelių. Palei pravirus langus su putniomis rankutėmis ir sustingusiomis pigiomis šypsenomis. Buvo jau pavakarys, skersgatviai atsidūrę šešėlyje. Kaip tik tokiu metu jos išeina.

— Dabar gali eiti pas baro mergšes! Dabar aš tokia kaip jos! — skambėjo po mano batų padais, kol, nuleidęs akis, praėjau pro šalį.

Kai pakeliui į namus laikraštyje pastebėjau datą, man pasidarė svarbu prisiminti, ką apie birželio septynioliktąją sako motušės Karenos kalendorius.

Prisiminiau tik grįžęs namo ir pamatęs, kad šeimininkė ant stalo buvo padėjusi laišką. Nuo Anderso. Atplėšdamas jį prisiminiau: birželio 17-oji. Botolfo mišios. „Žemę, kuri šiais metais ilsėjosi, dabar reikia išarti, nes visos šaknys atsipalaidavo ir lengvai išraunamos, o vėliau supus“.

Kambaryje buvo tvanku. Iš virtuvės skverbėsi aitrus keptų svogūnų tvaikas. Man jis kėlė greičiau šleikštulį nei alkį, nors visą dieną buvau nieko nevalgęs. Užmečiau švarką ant vagio prie durų ir išsinešiau laišką į kiemą.

Andersas atsiuntė ne tik laišką, bet ir nemažą pinigų sumą, nors nebuvau prašęs. Bus kuo pradžiuginti Karnos močiutę ir dar liks kelionei į namus pirmąja klase.

Jis pradėjo nuo atsargaus Reinsneso gyventojų aprašymo. Stinė ir Tomas. Vaikai. Hana pavasario pabaigoje tapusi našle ir su savo berniuku parsikrausčiusi namo.

Buvo visai neįmanoma įsivaizduoti Hanos, kaip našlės su vaiku. Akimirką mačiau ją prieš save. Maža tamsi figūra tvirtu žvilgsniu ir užsispyrusią išraiška. Tačiau vaizdas išnyko. Neįstengiau jo sulaikyti.

Jau seniai nebuvau jos prisiminęs.

Daugiausia Andersas rašė apie gerą silkių žūklę. Reinsneso laivams nepaprastai pasisekė. O apyvarta pasidariusi kur kas geresnė nei ankstesniais metais. Rinkos svyravimai ir spekuliantai sužlugdė daug laivų savininkų, bet ne jį, rašė jis stačia, kampuota rašysena.

Laiškuose jis niekada neminėjo žodžio „paskola“. Tai jis vadino būtinosiomis priemonėmis. Dabar tą „blogybę“ įveikęs.

Įsivaizdavau jį sėdintį krautuvės kontoroje su sena grublėta romo taurele įdaužtu kraštu.

Susižavėjęs jis rašė apie naująjį telegrafą Sandsėjuje. Telegrafas atėjęs ir į Tromsę. Stebuklas. Tiesiog burtai. Pasaulis pasidaręs toks mažas. Jis paragino mane nepagailėti pinigų ir pasiųsti telegramą apie savo grįžimą. Jam taip smagu gauti telegramas. Jei striuka su pinigais, galįs siųsti ir jo sąskaita. Pinigai nesvarbu. Čia, Šiaurėje, silkių Dievas nepagailėjęs nei ponui, nei vargšui. Prie Bjarkėjaus nusistovėjęs puikus oras, o prie Malangeno silkių buvę tiršta. Tereikėję nuplaukti jų susemti, nes jos nesiartino prie kranto.

Jis trumpai papasakojo, kad Stranstede įsigijęs pastogę ir nusamdęs žmonių silkėms sūdyti. Tuo verslu jis tikįs. Svarbu nepamesti galvos dėl gausaus laimikio. Žmonės džiaugėsi praturtėję, ir su jais pasidarę lengviau derėtis. Visi panūdę draustis nuo gaisro, kad pasirodytų ne prastesni už kitus. Reinsnese taip pat visi apsidraudę. Šiaip žmonėms ir gyvuliams einąsi gerai, visi sveiki.

Anderso laiškai buvo iš kito pasaulio. Skaitydamas juos visada jusdavai, jog kažką esi pamiršęs.

Kai kurios dienos nepanašios į jokias kitas.

Toji diena prasidėjo ne iškilmėmis klinikoje ir suvokimu, jog viskas baigėsi. Prasidėjo ne tada, kai Akselis su kitais išnyko už kampo, ir ne priverstine mintimi apie motušės Karenos kalendorių ir Anderso laišku.

Diena prasidėjo vėlyvą popietę. Už lentinės tvoros, skiriančios vandens siurblį nuo kačių ir šiukšlyno. Didelis gluosnis su tuo siurbliu buvo gailestinga oazė. Iš vamzdžio visą laiką sunkėsi vanduo. Varvėjo be perstojo. Tarsi slaptas šaltinis iš žemės gelmių.

Trys aukšti namai aplink kiemą buvo visokiausių priestatų ir mansardų griaučiai. Jie rėmėsi į kiemą, kad suteiktų būstą vis daugiau žmonių. Laiptai, lauko koridoriai ir erkeriai tokią dieną teikė malonią paūksmę. Visur linksmai plevėsavo kojinės ir sijonai, mesdami šešėlius ant raudonos mūrinės sienos. Gėlių dėžės bandė atrodyti idiliškai. Langai buvo atlapoti. O žmonių ir daiktų garsai liejosi į kakofoniją. Matyt, jos pavadinimas — gyvenimas.

Suolas, ant kurio sėdėjau, buvo pakankamai tvirtas. Vis tiek atrodė, kad svyruoju. Šešėliai, dviejų medžių vainikų virš manęs šlamesys. Keturi debesys, judantys danguje. Mirgėjo ir spaudė man akių vokus.

Kada ne kada sugirgždėdavo vartų vyriai. Iš savo vietos jų nemačiau. Tačiau netrukus virš lentinės tvoros išnirdavo viršugalvis. Jeigu žmogus būdavo tam tikro ūgio. Arba dėvėdavo skrybėlę.

Porą kartų užsnūdau ir man pasirodė, kad matau Aną. Šmėkštelėjančią. Šviesia šiaudine skrybėle minkštais kraštais. Saulė paryškino auksinę jos odą. Tai truko tik dešimtąją sekundės dalį. Kaip tada, kai lapija mesdavo neramius šešėlius ant vokų. Paskui likdavau vienas su blankiu vėju.

Anderso laišką skaičiau trečią kartą, kai pro vartelius vėl kažkas įėjo. Lengvais žingsniais. Netrukus pro pirmojo aukšto langą išgirdau garsų ponios Frederiksen balsą.