Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Ar atsimeni, kaip stovėjai priešais mane parke ir sakei, kad myli? — išbėrė ji.

Aš linktelėjau.

— Ar paskui nuėjai tiesiai pas ją?

— Ne.

— Kodėl?

— Ana!

— Ar visada taip esti, kad vyrai sako, jog myli vieną, bet eina pas kitą?

— Aš negaliu atsakyti už visus vyrus...

— Atsakyk už save.

Mano kraujas. Jis plūstelėjo į veidą. Mane apėmė nelemtas noras suduoti jai. Užgulti ir spausti tol, kol žodžiai sustos! Kol ji visai nutils mano glėbyje.

— Mūsų... mūsų santykiai nėra tokie aiškūs, — tariau.

— Paaiškink man, kaip tu mąstai.

— Tai nėra taip paprasta...

— Pradėk nuo ko nors.

Galima buvo įsivaizduoti, jog ja pasitiki. Papasakoti jai viską. Ir tai, ką pats nelabai supratau. O ką, jei išdrįsčiau? Dabar. Ar turiu ką prarasti?

— Visų pirma Akselis, — išgirdau save sakant.

— Tai mano reikalas.

— Mes draugai.

Ji žiūrėjo į mane prisimerkusi. Ar neatrodė velniškai vulgari? Nors ir profesoriaus duktė? Taip! Ana flirtavo su manimi. Šaudė akimis! Kurį laiką ji nieko daugiau nesakė. Mes tik žiūrėjome vienas į kitą. Man pasirodė, kad ji net neišgirdo žodžių „mes draugai“.

Tada ji nutraukė tylą ir sušnabždėjo:

— Ar pameni Perą Giuntą? Kreivį? Ar pameni Kreivį?

Nurijau seilę.

— Geriausiai pamenu Perą. Kam klausi?

— Tu sakai viena, o galvoji visai ką kita. Tau taip norisi, kad viskas vyktų sklandžiai. Ir galėtum pasprukti...

— Netiesa!

Iš tikrųjų galima buvo puoselėti mintį, kaip pabėgti. Pabėgti nuo Anos. Jos žodžių. Galėjai ilgesingai žvilgčioti į duris, kai kas nors jas atidarydavo ir išeidavo į gatvę.

— Ar visa, ką tu kalbėjai apie savo jausmus man, buvo tik tušti žodžiai...

— Ne! — pertraukiau aš.

— Tai papasakok, ko tu nori!

— Aš noriu, kad tau gerai būtų. Akseliui ir tau.

Ji pakartojo žodžius vien tik lūpomis, be garso. Akys pamažu tvino. Tada ji ėmė tempti ant plaštakų pirštines. Vėl ir vėl. Tais pačiais, beveik beviltiškais judesiais. Ėmiau skaičiuoti. Šeši. Septyni. Man dingtelėjo, kad tokių gudrybių griebdavausi vaikystėje, kai padėtis tapdavo grėsminga. Skaičiuodavau viską, kas tik įmanoma. Kad paskui sustočiau ties tam tikru skaičiumi ir būčiau išgelbėtas. Tačiau turėjau stengtis atitolinti pavojų.

Kai ji priėjo savo skaičių ir sustojo, aš tariau:

— Gyvenimas — tai ne tas pat, kaip skaityti knygas.

— Ne tas pat?

Ką galėjai atsakyti?

— Toji Karna? Jos vaikas? Jis gyvas, ar ne?

Ji viską žino! Turėjau suprasti iš jos veido jau tada, kai įėjo pro duris! Akselis jai papasakojo. Arba atspėjo, kai jis papasakojo apie Karną ir vaiką. Ką gi! O kas toliau? Ar dar kas nors gali būti blogiau?

— Jis gyvas, — tariau.

— Ir to neketinai man pasakoti. Nepaisant to, ką man sakei.

Pasidarė pernelyg bjauru. Ne tokia turėtų būti meilė. Šlykšti kvota kavinėje.

— Kam turėčiau tave varginti?

— Varginti?

Ji pamažu suposi ant kėdės. Staiga pajutau baisų pasibjaurėjimą. Savimi. Ir ja. Gerai tam, kas miega!

— Skaudžiausia... kai turi niekinti kitą, — išgirdau ją sakant iš kažkur aukštai. Tada supratau, kad ji eina durų link.

Pagaliau galėjau imtis ko nors konkretaus. Bėgti iš paskos. Kelneris mane ryžtingai sustabdė. Ir ne iškart supratau, kad jis nori pinigų už dvi stiklines sulčių. Suglumęs sugraibiau kišenėje monetas.

Kai išėjau į gatvę, ji stovėjo įsitvėrusi žibinto stulpo. Apkabinau ją negalvodamas, jog stovime pačiam centre ir piktiname žmones.

— Ana, ar gali man atleisti? — sušnabždėjau.

— Aš negaliu tau atleisti už tai, koks esi, — paprastai pasakė ji ir išsilaisvino.

Galėjai stebėtis, kad ji neverkė. Juk turėjo verkti.

Aklai pasukome Rytinės gatvės link.

Staiga suvokiau, jog štai tokios akimirkos įstringa į atmintį. Eiti greta Anos. Galbūt kada nors prisiminsiu: „Tą vakarą ėjau su Akselio Ana“.

Suprantama, apie tai buvo galima ir negalvoti. Tačiau niekada to nepamiršiu.

— Nežinau, kaip tau paaiškinti, kad suprastum, — tariau.

Ji nežiūrėjo į mane. Tik ėjo. Tiesiai.

— Aš suprantu. Tu pats nesupranti! Aš... aš... O tu vis dar nesupratai!

— Kad tu norėjai su manimi susitikti?

— Ir tai.

— Tu drąsi, Ana. Suprantu, kad Akselis nori tavęs.

Ji sustojo ir įsmeigė į mane akis. Tada pakėlė ranką ir sudavė man į veidą. Žmonės sustoję žiopsojo.

Negalėjau atitraukti akių nuo jos kyko. Ji taip pat jį užkliudė. Akimirką kykas pakrypo, paskui pakibo ant peties.

— O tu? — šaukė ji. — Ko tu nori?!

Bet ji vis dar neverkė.

Pridėjau ranką prie veido. Nieko daugiau negalėjau daryti. Klaida buvo neatitaisoma. Turėjau tik išlaukti.

Ir vėl galėjai trokšti papasakoti jai ką nors, kad ji viską atleistų. O Karnos juk nebėra. Tačiau kaip tai padaryti...

Ji nurimo, o aš padėjau susitvarkyti kyką. Jos prisilietimai degino. Tokiu būdu galėjau ją turėti šalia.

Nieko nebegalėjo būti blogiau, tad kai vėl pradėjome eiti, įsidrąsinau paimti jai už rankos. Jutau delne jos švarkelio rankovės audeklą.

Suprantama, turėjau žinoti, kad ji dar nebaigė.

— Ką darysi su kūdikiu? — paklausė nežiūrėdama mano pusėn. Jos balsas buvo plakiklis metaliniame inde.

— Aš?

— Taip, tu!

— Aš laksčiau pas miesto akušeres rinkdamas pieną, — tariau.

— Ar to gana?

— Dabar sekasi geriau...

Kaip tik tada ji pravirko. Tarsi būčiau blogai pasielgęs, kad nešiojau pieną.

Buvome prie Amagerio aikštės. Plačių stoginių šešėlyje stovėjo omnibusas ir trys arkliais kinkyti vežimaičiai. Daržovių pardavėja tebesnaudė perpietės po savo skėčiu. Veidą buvo užsidengusi senu laikraščiu. Jai iškvepiant, jis kaskart nepagarbiai suplevėsuodavo, o įkvepiant šliurptelėdamas prilipdavo jai prie veido. Visa ta scena labai patiko porai aplinkui besisukiojančių berniūkščių.

Užėjo noras iš ko nors pasijuokti. Kodėl mudu su Ana negalime juoktis? Pasilenkiau prie jos ir pabandžiau nusišypsoti. Bet ji į mane nežiūrėjo. Aš buvau tuščia vieta.

— Man reikia namo, — tarė ji.

— Kodėl?

— Iš tiesų mudu su Akseliu išėjome pasivaikščioti... Jis turi paimti mane prie „A Portos“ ir eiti pas mus vakarieniauti.

Galėjai manyti, jog ji pasinaudojo Akseliu! Kaip dorovės sargu, kad galėtų susitikti su manimi! Pajutau savotišką dusulį. Kažkas kažkur virto negyvu audiniu. Jį reikėjo išpjauti. Tai galima buvo pavadinti pavydu. Arba savotiška vienatve. Jei išvis esama kokio nors skirtumo.

— Tada tau reikia eiti... — sumurmėjau ir apsisukau palydėti jos atgal.

— Tu toks... — pasakė ji prismaugtu balsu, nebaigdama sakinio.

Neklausiau, ką ji norėjo pasakyti.

— Ar dar pamatysiu tave? — paklausiau.

Ji stabtelėjo ir išsišnypštė į mažytę nosinaitę. Staiga tapo viskam abejinga. Visiškai rami. Net nesimatė, kad būtų verkusi.

— Pats spręsk.

Neklausiau, ką ji turi galvoje. Laikas buvo netinkamas.

Rytinė gatvė tądien buvo begalinė. Nieko nesakiau. Tik laikiau jai pagarbiai už parankės. Kai pamačiau plačiais žingsniais į kavinę įsukant Akselį, paleidau ją ir sustojau.

— Ačiū, kad norėjai su manimi susitikti! — mandagiai pasakiau.

Ji padelsė, ištiesė ranką ir palietė man marškinių krūtinę. Žaibiškai. Tada apsisuko ir nuėjo.

— Būk palaiminta, Ana! — tyliai šūktelėjau pavymui.

Nežinau, ar ji mane išgirdo. Niekuo neparodė. Pribidzeno