Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Ji nusišypsojo palaiminga veido išraiška. Tarsi būtų kalbama apie jos ir mano paslaptį.

— Ką aš girdžiu! — pasakiau kuo ironiškiau.

— Daktarui nereikia riesti nosies. Po tiekos metų aš pasidariau kaip motina. O dabar, kai tamsta greit išvažiuosi ir viskas...

Buvo tinkama proga palinkėti gero vakaro ir išeiti.

Į pasimatymą atėjau pirmas ir išsirinkau stalą prie lango vien tam, kad matyčiau ją ateinant. Ji atrodė svetima. Gal dėl drabužių iš Londono. Veido gerai neįžvelgiau. Langas buvo per daug apdulkėjęs.

Ji tiriamai apžvelgė patalpą. Atsistojau pasisveikinti. Neįstengiau aiškiai matyti. Juslėmis suvokiau tik šviesius apdarus su jos kūnu viduje. Jie, matyt, buvo labai elegantiški. Neperkrauti nėriniais, raukinukais ir segtukais, kaip buvo madinga. Gal dėl to atrodė vyresnė?

Kai priėjo arčiau, man pasirodė, jog ji tuoj tuoj pravirks. Įbedžiau žvilgsnį jai virš galvos, į angelus, nutapytus ant sienos. Neką gelbėjo. Palmės ant pjedestalų, kėdės ir stalai — viskas ėmė suktis ratu. Padaviau jai ranką. Tačiau tai nesuteikė tvirtumo. Tik trikdė. Taip, tarsi kas nors smilga kutentų tau pasmakrę, kai guli paslikas žolėje užmerktomis akimis.

Galėjai sau sakyti, jog Karna mirusi. Ji to nematė.

Nesiteiravau Akselio. Ne tik todėl, kad jaučiau, jog ji to tikisi, greičiau dėl to, kad nesugebėjau išspausti nė žodžio. Viskas buvo ne taip, kaip turėjo būti, ir mane ėmė pykinti. Ne dėl jos kaltės. Akselis teisus. Nėra nė vieno dalyko, galinčio mesti kaltę ant Anos!

Tačiau ji pakvietė mane susitikti, norėdama kažką pasakyti. Ką nors svarbaus. Geriau nespėlioti. Tačiau tai neišteisino manęs Akselio akyse. Nei jos akyse.

Atitraukiau kėdę, ji atsisėdo. Veidas buvo šešėlyje po kyko kraštais. Vis tiek jutau jos žvilgsnį. Nukreiptą tiesiai į mane. Kiek vaikišką. Baimingą?

Atrodo pavargusi ir pablyškusi, svarstė gydytojas, kol sekiau, kaip kilsuoja krūtys jai kvėpuojant. Sutelkiau dėmesį į iškirptę. Paskendau keistame viršutinės lūpos linkyje. Kai ji porą kartų išsižiojo ir vėl užsičiaupė taip, jog ties lūpų kampučiais atsirado duobutės, pajutau, kad duobutės išplito man kirkšnyse. Nejučiomis ištiesiau ranką per stalą. Bet ji neatsakė tuo pačiu.

Kai atėjo kelneris ir paklausė, ko pageidausime, nė vienas nebuvom prataręs nė žodžio.

— Man prašom stiklinę sulčių! — pasakė ji ir iš lėto nusimovė pirštines.

Užsakiau dvi stiklines sulčių, ir kelneris išnyko.

— Matei mane ateinant? — pasakė ji ir mostelėjo galva lango link.

— Taip, mačiau tave ateinant.

Abu patylėjome.

— Aš turėjau susitikti tave vieną. Žinoma, tai nėra...

— Taip?

Jos burna atsivėrė norėdama kažką pasakyti. Tada užsidarė ir susiaurėjo. Jei prie lūpų kampučių nebūtų buvę tų dviejų duobelių, būčiau pamanęs, jog gailisi atėjusi.

— Pakalbėti apie judu su Akseliu, jam negirdint? — išsprūdo man.

— Ne. Ir taip! — aikštingai atsakė ji. Tarsi ką tik supratusi, jog taip ir yra.

Teatrališkai mostelėjau.

— Reikalas toks... Turiu kai ką prisipažinti. Ir kai ką tau prikišti.

— Pirma tegu bus priekaištas.

Širdis apmirė. Nenormalu. Prieš akimirką daužėsi taip, jog stelbė vežimų bildesį lauke.

— Tu atskleidei Akseliui mano planus. Aš pasipasakojau tau norėdama, kad būtum man alibi. O tu mane išdavei,

— Tai turėjo būti labai seniai?

— Tu papasakojai jam, kad ruošiuosi važiuoti į Londoną.

— Ar jis neturėjo to žinoti?

— Taip, bet jam turėjo būti skaudu išgirsti tai iš tavęs.

— Tai gal tau tada nereikėjo man sakyti?

— Nereikėjo, — sutiko ji aikštingu balsu.

— Maniau, esi laisvas žmogus.

— Koks vyrų naivumas! Nuo kada moterys pasidarė laisvos? Tėtis yra vienintelis iš man pažįstamų vyrų, kuris... jis kovoja už tai, kad moterys galėtų studijuoti... mediciną!

— Apgailestauju, — taikiai tariau.

— Apgailestauji?

— Ne dėl to, ką daro profesorius! Ne, ne! Kad pasakiau Akseliui!

Gurkštelėjau sulčių.

— Aš atsikeršijau, — tarė ji.

— Štai kaip?

— Pasakiau Akseliui, kad išvažiuoju į Londoną, nes savo noru leidausi suvedžiojama geriausio jo draugo, — išbėrė ji.

Tačiau viską supratau. Juk ir anksčiau žinojau. Bet nuostaba buvo tikra. Mane apstulbino tai, jog ji man tai pasakoja.

Ji vikriai pasilenkė prie stalo ir godžiai atsigėrė. Kykas pakrypo. Ant apvalaus pakaušio pūpsojo apvilkta saga. Atrodė idiotiškai, kai ji žiūri tiesiai į viršų. Kai Ana vėl atsitiesė, ant viršutinės lūpos liko raudonas dryžis. Tiesiai virš duobučių. Užsigeidžiau perbraukti jį smiliumi.

— Kam tu pasakei?

— Dėl dviejų priežasčių: kad atsikeršyčiau ir pasidaryčiau tokia neįmanoma, jog Akselis manęs nebenorėtų.

— Kodėl man pasakoji?

— Tau pravartu žinoti.

— Ar ne geriau būtų buvę pasakyti Akseliui, kad jo nemyli?

— Ne.

— Kodėl?

— Nes tai netiesa.

— Aha. Tu nenori už jo tekėti. Bet myli jį?

— Taip. Visi, kas pažįsta Akselį, jį myli. Tu juk taip pat?

— Yra šioks toks skirtumas.

Ji žaidė su kažkuo sau ant kelių. Su pirštinėmis?

— Ką manai apie mane? — vos girdimai paklausė ji.

Ką manau apie Aną? Kaip, po galais, turėjau jai paaiškinti, ką manau apie Aną?

— Na, aš manau, kad nesi...

— Kas nesu?

— Skirta man. Kad bus geriau, jei...

— Jei tu tiesiog... vėl išvažiuosi? Ir kad aš galėsiu būti pakankamai gera Akseliui?

Jos blakstienos metė tokius ilgus šešėlius. Kaktos linkis. Nosis. Duobutė po nosimi. Smakras. Aš apsunkau. Nuo geismo. Geismo ją turėti. Girdėti ją sakant kitus dalykus negu tai, ką ji dabar kalba. Kad nuogomis šlaunimis ir liaunomis rankomis suspaudusi mane, į lubas žiūrinčiu kyku ji kalbėtų aistringus žodžius.

Norėjau paklausti, ar negalėtume susirasti vietelės, kur ne tiek daug žmonių. Bet, žinoma, neišdrįsau. Ir staiga pasidarė per vėlu.

Abi plaštakas ji pasidėjo ant stalo delnais aukštyn, tarsi norėdama ką nors paimti. Tada, žiūrėdama tiesiai į mane, tyliai pasakė:

— Toji Karna? Kuri mirė gimdydama? Ką ji tau reiškė?

Jos akys. Ar buvau jas matęs anksčiau? Nuogos. Su virpančiu raumenėliu dešiniame kamputyje? Vyzdžiai. Tamsūs ir skvarbūs.

Už jos galvos stovėjo palmė. Augalo šešėlis jai ant skruosto ir peties supynė šakų raštą. Tarsi kažkas labai seniai būtų paleidęs j darbą nagus ir sužeidęs ją taip, kad liko tamsūs randai.

Nudelbiau akis į stalą.

— Nežinau, — sušnabždėjau, o varpa gėdingai nukaro.

— Tu lankei ją susitikinėdamas su manimi?

— Ne.

— Kodėl taip sakai, nors žinai, kad netiesa?

Varstėme vienas kitą žvilgsniais. Tačiau neįstengėme būti priešais. Pakėliau savo servetėlę ir pasilenkiau per stalą prie jos. Tada sudrėkinau ją seilėmis ir atsargiai nuvaliau nuo jos lūpų raudoną lanką.

Ji stipriai užsimerkė ir sėdėjo nejudėdama, kol baigiau. Tada atsilošė į kėdės atkaltę ir vėl įsmeigė į mane akis.

— Ar tau, susitikinėjančiam su viena ir su kita, atrodo keista, jog myliu Akselį, bet nenoriu visiems laikams susieti savo gyvenimo su juo ir jo šeima?

— Ne, nekeista, — pasakiau.

Gatve nulalėjo linksma kompanija. Turėjau malonią progą pabėgti nuo jos žvilgsnio ir pažvelgti pro langą. Trumpai. Juk reikėjo grįžti į erdvę, kurioje esi. Nors ir nežinojai, ką pasakyti.

Ji išgėrė sultis. Vėl atsirado raudonas dryžis. Bandžiau nusišypsoti, tačiau nepavyko.