Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Žiūrėk! — pasakė Akselis. — Tivolio fejerverkai!

— Taip, — kvailai atsakiau ir susigrūdau rankas į kišenes.

Žiūrėjome vienas į kitą, o lietus pliaupė ant grindinio

net tikšdamas.

— Turime susirasti pastogę. Kur artimiausia užeiga? — paklausė jis.

— Mums juk rytoj į operacinę, Akseli!

— Labai panašu į tave! Iš pradžių lauki iki nakties, kad susitiktum su manimi. Kai aš pagaliau esu čia, tu mirtinai pavargęs. O niekas dar net neprasidėjo. Kada važiuojame?

Jis mėgavosi pranašumu.

Tikriausiai atrodėme kažkoks keistas padaras, kai ėjome gatvėmis per lietų. Siamo dvyniai su atskiromis smegenimis, kurios vis tiek visais atžvilgiais susijusios.

Pirmoji smuklė buvo įtartina vietelė Naujojoje didikų gatvėje. Ten sugebėjome pamiršti visus nesutarimus ir imtis didelių planų. Dėl Dinos.

Pirmasis stikliukas degtinės nudegino vidurius primindamas, kad reiktų užvalgyti. Bet kadangi Akselis buvo pasisotinęs profesoriaus vakariene, teko apsieiti. Be to, Akselis tvirtino, kad tokiose vietose gali gauti tik dešros su arseniku.

Šiaip ar taip, sušilau. Šlapi paltai rūkėsi ir džiūvo ant vagio. Tabako dūmai ir balsai, sklindantys iš grubių veidų po lempomis, viską sutirštino. Rūpesčiai nukrito po stalu. Pamažu apėmė nevaržomas džiaugsmas. Abu. Po daugelio taurelių degtinės apgirtome. Akselis prieš kiekvieną rėždavo trumpą kalbą. Vis apie tai, kad jis esąs mamos numylėtinis. Ir kad jam tikrai pavyksią gauti paskolą. Kai praktika pasibaigsianti, mes keliausią į Berlyną.

Prašiau jį liautis kartojus tą patį, nes antraip dar pamanysiu, kad visa tai tėra girto paistalai. Jis atsakė man išsamia analize apie tai, kokią silpnybę jam jaučianti motina. Ne vien dėl jo žavingos išorės, bet ir dėl švelnios sielos. Kuri, kaip ji pati tvirtino, esanti jos pačios sielos dalelė.

Įveikiau nuovargį ir alkį. Buvau nuovokus Judas, sėdintis Jėzui prie kelių ir klausantis, kaip jis ruošiasi išganyti mus abu, padedamas savo ryšių su aukštesniosiomis jėgomis. Akselio atveju — su motinos pagalba.

Įtikinęs mane, kaip lengva sužavėti žmogų, turintį įgimtą ydą būti motina, jis ėmė kamantinėti mane apie Diną.

— Aš juk, velniai rautų, turiu ją atpažinti, jei sutikčiau, kai tavęs nebus šalia!

Iš pradžių svyravau, nes negalėjau papasakoti nieko, kas būtų susiję su išskirtine motinos meile, esančia jo akiratyje. Todėl pasirinkau kitus kelius. Mano istorija įtraukė mane patį. Galiausiai ir pats tai išgirdau. Pasakojau ne apie savo motiną. Tai buvo moteris. Dina. Apie kurią galvojau metų metais. Kuri įėjusi į kambarį pakeisdavo žmones. Ypač vyrus.

Išsamiai papasakojau Akseliui apie probstą, beveik visada į Reinsnesą atvykdavusį be žmonos. Apie Nylsą, pasikorusį dėl nelaimingos meilės. Ir Andersą, kurį ji paliko. Apie rusą, nusišovusį mums akyse, nes negalėjo jos gauti.

Kažkurioje vietoje peržengiau tam tikras ribas. Pats įtikėjau tuo, ką pasakoju. Spindinčios Akselio akys po lempa. Garsus erzelis prie stalų. Šiluma kūne. Jausmas, jog su Akseliu vėl draugai. Visa tai suteikė mano pasakojimui spalvų ir atspalvių.

Porą kartų Dina atėjo per kiemą su raukšle tarpuakyje ir akmeniniu veidu. Tačiau aš nustūmiau šį vaizdą šalin. Užsodinau ją ant Juodžio ir paleidau šuoliuoti laukais. Liepiau griežti jai Mocartą taip, jog imtų plaikstytis voratinkliai palubėje virš mūsų. O Akselis dūsauti. Leidau uždegti jai kalėdines žvakes. Pasilenkus prie penkiapirštės žvakidės. Taip arti, jog plaukai vos neužsidegė. Ir paleidau ją kaip šėtoną plaukti laivu per įlanką.

Nieko baisaus, kad neturėjau istorijų apie tai, kaip ji nepajėgė atsispirti Benjamino žavesiui. Nupiešiau ant žirgo, su avikailiu vietoj balno. Aprašiau ją žmonių sambūryje, kai į jūrą nuleidžiamos jektos. Arba kai ji sutinka iš Lofoteno grįžtančius žvejus. Papasakojau, kaip kadai plaukėme atvira jūra pirkti arklio.

Akselis klausėsi pamiršęs savo ironiškas pastabas. Jis leidosi įtraukiamas į savotišką svaigulį. Manau, abu pasijutom įsimylėję. Ne Aną. Diną!

Vieną kartą Akselis pasakė:

— Ar kalbi apie savo motiną? Ar apie tą, kurią svajoji sutikti?

— Mes abu ją sutiksime!

— Galbūt tokią man reikėtų turėti? — staiga tarė jis.

Vienu mauku išlenkiau stikliuką ir išsišiepiau:

— Ji tikrai neskolintų mums pinigų.

Jis pažiūrėjo j mane ir pliekė kumščiu j stalą. Gausiai užgėrėme.

— Atvažiuok į Reinsnesą, kai bus grįžusi namo! — svetingai pakviečiau.

— Su Ana?

Aš nesusvyravau:

— Su Ana!

Išsvirduliavome į naktį. Lietus liovėsi. Bet viskas garavo. Klaidžiojome didelio banginio aklojoje žarnoje. Kvepėjo ir dvokė.

Į mus švelniai žvelgė dujiniai žibintai. Gatvės buvo apytuštės. Tačiau duslūs garsai iš tolimos banginio virškinimo sistemos pasiekdavo mus kaip tamsios paslaptys. Siamo dvyniai. Bendros rankos ir kojos. Svyruojantys ir krizenantys, iki kelių apsitaškę purvu.

— Kur, po velniais, pasidėjo tas batų valytojas? Man trūks plyš reikia pagražinti savo stovus! — šūkavo Akselis stačioms namų sienoms.

— Cit, ateis policininkas ir uždarys, — įspėjau.

— Uždarys? — sušvebeldžiavo Akselis ir sustojo vidury latako. Per visą jo susivėlusią galvą nušvito palaimingas šypsnys. Tada sušnabždėjo taip garsiai, jog būtum išgirdęs ir kitoje gatvės pusėje: — Dabar pabelsime į langą Madam Pederio Madseno skersgatvyje!

Akimirksniu išsiblaiviau. Latako smarvė kaip basliu trenkė per smegenis. Auksinių istorijų valandos baigėsi. Maršo žingsniu artinosi šleikštulys. Svaigdamas ir pykstančia širdžia papurčiau galvą.

— Aš visai nusibaigęs... — pasakiau kiek galėdamas liūdniau.

Dar ilgai po to, kai išsiskyrėme, girdėjau Akselio švilpavimą. Kol ramsčiausi į namų sienas ir tvoras, mano pakaušyje dainavo:

— Atvažiuok į Reinsnesą su Ana! Su Ana... Su Ana...

Anos daina man.

17 skyrius

Po poros dienų grįžęs iš ligoninės, radau manęs laukiantį laišką. Spėjau, kad nuo Akselio. Tačiau buvo nuo jos. Ana! „Orinis pavidalas“ iš Kirkegoro raštų. Ji nenorėjo ateiti į mano būstą, bet pageidavo susitikti su manimi „A Portoje“ šalia Naujosios karaliaus aikštės tą pačią dieną, aštuonioliktą valandą. Jeigu aš nemanąs, jog svarbu ateiti, tada tiek to, rašė ji.

Susitikimo vieta manęs nesužavėjo. Snobiška užeiga su konditerija ponioms, į kurią žmonės eina pasirodyti. Bet vis šis tas. Kad nebijo būti pamatyta su manimi. Ji ne tik melavo Akseliui apie intymiausius dalykus, bet ir atitinkamai elgėsi.

Kai dar kartą perskaičiau laišką, man dingtelėjo, kad nemačiau jos visą amžinybę.

Buvo dar tik keturios valandos, o delnai man jau drėko. Galiu juk persirengti? Tai buvo išsigelbėjimas! Apsitaisiau kaip galėdamas geriau. Su tepalu nusivaliau batus. Kai baigiau, tebuvo vos penkios valandos.

Pasibeldžiau pas šeimininkę ir paklausiau, ar galėčiau jai kuo nors pasitarnauti. Kokį darbelį arba?..

Ji išpūtė akis, paskui veik draugiškai nusišypsojo.

— Tamsta netinkamai apsirengęs. Malonaus vakaro!

Ėmiau galvoti, kad, prieš atiduodama man, pati buvo įkišusi nosį į laišką. Jis buvo neantspauduotas. Mane tai suerzino. Tačiau nežinojau, ar dėl to, kad ji galbūt perskaitė laišką, ar kad tokia atlaidi. Šiaip ar taip, truputį užgautas pasakiau:

— Kibiras išpiltas!

— Tai bent! — sušuko ji. — O mergina, atnešusi laišką, sakė, kad jis nuo profesoriaus... kokia ten jo pavardė?..