Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laimės sūnus: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laimės sūnus»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

H. Wassmo (g. 1924) yra viena iš skaitomiausių autorių ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje. Romane „Laimės sūnus“ rašytoja tęsia pasakojimą apie „Dinos knygos“ herojus. Pagrindinis knygos veikėjas – Dinos sūnus Benjaminas Grenelvas, kurio gyvenimas paženklintas baisios paslapties.

Laimės sūnus — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laimės sūnus», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Nemanau,'kad įstengiau atsakyti.

— Suprantama, — karčiai tarė ji. — Jie to nedaro. Ir kai motina miršta... tėvai eilėje nestovi. Ne, tikrai ne.

— Ką aš galiu padaryti? — kaip mokėdamas mandagiau paklausė gydytojas.

Ji pakėlė galvą ir pažvelgė į mane. Panieka buvo tokia akivaizdi, jog susigūžiau.

— Ar turi pinigų? — paklausė ji.

— Nedaug.

— Likau skolinga už laidotuves. Reikalai prasti... Vargšė Karna...

— Kiek mes skolingi? — trumpai paklausiau.

Močiutė klusniai atsakė.

— Paprašyk atsiųsti sąskaitą, — tariau.

— Padarys ir neprašomi.

— Na, taip. Bet tegu atsiunčia sąskaitą gydytojui Benjaminui Grenelvui pas našlę Plačiojoje gatvėje.

Tada ryšulėlis lovoje vėl pravirko. Vadinasi, neužduso.

— Ką jam darai? Kai verkia? — paklausiau.

Močiutė atsiduso, vėl išsišnypštė ir nušliuravo prie užuolaidos, kur stovėjo Karnos lova.

— Duodu jai vandens su cukrumi ir skiesto pieno. Bet netinka.

Ji atsinešė ryšulėlį prie stalo ir įdėjo man į rankas. Jis pakrutėjo. Šiluma nuo jo pasklido rankomis iki pat gerklės.

— Turime surasti ką nors, kas jos norės, — pasakė močiutė nuo krosnies. Ji kažką šildė puodelyje. — Nebuvau manufaktūros skalbykloje nuo tada, kai Karna... Nebeišeina ilgiau gyventi be šilingo duonai ir pienui, mes skolingi už dvi savaites, — pridūrė ji.

— Aš gausiu šiek tiek pinigų, — pasakiau spoksodamas į mažą piktą veidą ryšulėlyje.

Prie prakaituotos galvutės buvo prilipusios juodos pjautuvo formos garbanėlės. Ryšulėlis rangėsi kaip ungurys, raukėsi ir leido garsus. Sulig kiekvienu riksmu išsižiodavo kaip strazdžiukas. Iš pradžių atrodė, kad tik įkvepia, ir tiek. Paskui įsižeidęs visas raukšlėtas veidelis sudrebėdavo ir garsas pasklisdavo su gąsdinančiu niršuliu.

— Verkia, — nedrąsiai pratariau.

— Kūdikis gražus ir sveikas, — tarė močiutė. — Dėl to bėdos nėra. Bet ji nepakenčia maisto. Jis per daug sunkus. Būtų gerai, jei pažinočiau ką nors, kas galėtų ją keletą savaičių pažindyti...

Tada ji pravirko.

— Galbūt rastume kurioje iš ligoninių, — paguodė gydytojas. — Aš sužinosiu.

Vadovavimą mano gyvenimui perėmė gydytojas. Liepė man žemintis ir elgetauti, kad gaučiau motinos pieno močiutės ryšulėliui. Apėjau Frederiko ir komunos ligoninių akušeres. Prašiau ir maldavau. Po lašą rinkau išmaldą. Pateikdavau širdį veriančią istoriją apie močiutę su kūdikiu ir mirusią gimdyvę. Galiausiai ir slaugytojai, ir akušerės istoriją išmoko taip gerai, jog man užtekdavo paduoti buteliuką.

Kiekvieną dieną močiutė mane klausinėjo, ar nesutikęs ko nors, kam reikėtų sveikos mergaitės. O aš susigėdęs atsakydavau, kad nieko neradau.

Tuo laiku Akselį matydavau tik budėdamas ligoninėje. Tačiau vieną vakarą grįžęs namo radau jį miegantį mano lovoje.

Nusprendžiau, jog nuo šiol išeidamas rakinsiu duris.

— Ką čia veiki? — paklausiau.

— Miegu, — atsakė jis ir dėbtelėjo į mane.

Nusimečiau švarką ir priėjau prie stalo šalia lango. Jis sekė

mane akimis. Tada išsitiesė, atsisėdo ir pradėjo ieškoti batų palovėje.

Kadangi rado tik vieną, liko sėdėti su juo rankoje. Palinkęs į priekį. Negalėjau matyti jo veido.

— Ko nori? — paklausiau.

— Kodėl tu manęs šaliniesi?

— Aš tavęs nesišalinu.

— Ne? Kodėl niekada nematau tavęs įprastose vietose? Kodėl tavęs niekada nebūna namie? Kodėl nebeateini pas mane? Ar kas nors nutiko tavo nelemtai sąžinei? Mes buvome kartu prie vargšės Karnos. Tai buvo ne mano kaltė, velniai griebtų...

— Nutilk!

— Ne, nenutilsiu. Apie tai turime pakalbėti.

— Nėra apie ką kalbėti. Jos juk nebėra...

— Aš nenoriu kalbėti apie Karną. Beje, nežinojau, kad ji tau buvo tokia svarbi. Tu tai gerai slėpei!

Nežinau, ar dėl to, ką jis pasakė, ar dėl to, kaip tai pasakė, skėliau jam antausį. Idiotiškas poelgis. Jis kilstelėjo man už liemenės ir laikė tol, kol nurimau. Liemenė plyšo. Dar visai neseniai turėjo šilkinę nugarą ir dailų dirželį su sagtele. Kai po kojomis vėl pajutau grindis, nusivilkau liemenę ir įsistebeilijau į ją.

Akselis stovėjo vidury kambario nusvarinęs rankas.

— Nereikia manęs erzinti, — pasakė.

— Tas tavo nelemtas cinizmas...

— Manyčiau, kad jo išmokau iš tavęs.

— Štai kaip! — tepasakiau.

— Gal turi kur alaus? — paklausė jis.

— Ne, dieną jis čia baisiai sušyla.

— Gal galime kur nors nueiti išgerti po bokalą?

— Ne, aš ką tik grįžau. Man reikia pamiegoti.

— Tu miegojai mažiausiai keturiolika dienų.

— Ne, netiesa, — pasakiau abejingu balsu ir atsiguliau ant lovos. Buvo matyti, kur gulėta Akselio.

Jis atsiduso ir atsisėdo ant kėdės prie darbo stalo. Šonu į mane.

Pasidarė labai tylu. Užsimerkiau tikėdamasis, kad jis išeis. Staiga, tarsi kalbėdamas pats su savimi, jis pasakė:

— Ana manęs nenori.

Net užmerktomis akimis galėjai matyti, kad šešėliai kertėje už lovos mėlyni! Pro langą nudardėjo vežimas. Kanopos kaukšėjo į grindinį. Dina! Dina jojo paplūdimiu. Dundėjo. Silpnų griausmų serija man į ausį. Mano kūnas tysojo ant lovos. Pats kaip riešutas tūnojau Akselio galvoje. Ten dar kartą išgirdau jo žodžius. Jie pakibo ore. Virpėdami laukė, kad priimčiau.

Nurijau juos nekramtęs.

— Tai ko ji nori? — išgirdau save klausiant.

— To nesiteiravau, bet tai jokia paslaptis.

— Ne?

— Ne. Ji man pasakojo, kad judu... Kad tu... Kad ji permiegojo su tavimi!

Pakėliau galvą, bandydamas ramiai kvėpuoti.

— Ji sakė... Ana sakė... — išlemenau. Bet neįstengiau nei ko nors paneigti, nei patvirtinti. Pernelyg neįtikima. Moterys nesako tokių dalykų! Net Sesilija nebūtų galėjusi pasakyti, jei tai nebūtų tiesa. Ana? Ne!

— Velniai rautų! — sumurmėjau po kurio laiko.

Jis atsigręžė ir pažvelgė į mane. Buvau jam šuns mėšlas žuvų turguje.

— Kelias tau dar reikia sutrypti, kol pasisotinsi? — sušniokštė jis. — Nežinojau, kad tu toks veidmainis, toks niekingas, toks bjaurus kiaulė!

— Ne, — tariau. Ir visą laiką galvojau, ką pasakė Ana. Galvojau ir galvojau. Kol man išsprūdo: — Kam ji tai pasakė?

Jis įtūžęs spoksojo į mane.

— Matyt, sąžiningesnė nei tu!

Stojo mirtina tyla. Tada jis pratrūko:

— Tik žiūrėk, kad ji nemirtų gimdydama, kol nenusivesi jos pas pastorių. Tai būtų bjaurus dalykas! Prakeikta, niekinga norvegiška žiurke!

Išklausiau gulomis. Jį galima suprasti. Akselis. Mielasis Akselis! Mielasis, brangusis Akselis!

— Netiesa, — leptelėjau.

— Gal aš ir perdėjau, bet tai netoli tiesos, — iškošė jis pro dantis.

— Turiu galvoje Aną. Netiesa. Aš su ja negulėjau. Niekada. Aš...

Jis žiūrėjo į mane lediniu žvilgsniu.

— Bandai išsisukti? Nori apšaukti Aną melage, kad išsaugotum mano draugystę? Tu nori visko. Vienu šūviu nušauti du zuikius. Esi blogesnis, nei galėjau numanyti. Turėčiau pritrėkšti tave prie sienos šitame niekingame...

— Turi tikėti manimi! Tai netiesa.

Jis priėjo prie lovos. Pakankamai grėsmingai, kad atsisės- čiau. Nužvelgė mane. Nuo galvos iki kojų ir nuo kojų iki galvos! Įsispitrėjo į akis. Maniau, kad dabar jis mane prigriebs. Ką gi. Vadinasi, galas.

— O ką, tavo manymu, ji norėjo laimėti taip šlykščiai man meluodama? — kimiai suurzgė jis, manevruodamas savo korpusu artyn.

Jaučiausi nekaip. Jo takelažas pakibo virš manęs. Milžiniški stiebai. Burės nebuvo gerai pririštos. Bet kada galėjo smogti man tiesiai į veidą.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laimės sūnus»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laimės sūnus» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Laimės sūnus»

Обсуждение, отзывы о книге «Laimės sūnus» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x