Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Nežinau, kaip parsigavau namo, nei ką mudu su Akseliu kalbėjome. Bet pamenu, kad, praėjus kelioms dienoms, jis man trenkė antausį. Dar pamenu, kad popieriniame maišelyje atnešė duonos ir vyno butelį.

— Kokia tada buvo diena? — paklausiau, kai jis pilstė vyną į taures.

— Ką turi galvoje?

— Kada ėjome į Kranto skersgatvį?..

Jis žemai pasilenkė, kad neprapiltų.

— Balandžio dvidešimt trečioji, — pagaliau ištarė.

— Štai kaip, — pasakiau nežiūrėdamas į jį.

Jis paliko mane ramybėje.

— Švento Jurgio diena, — sumurmėjau.

Bet tai tarsi nieko nereiškė.

Kiek vėliau Akselis tarė:

— Ligoninėje pranešiau, jog esi smarkiai persišaldęs. Tačiau ateisi pirmadienio rytą. Lygiai pusę aštuonių. Vizitacija. Operacija, kaip visada, nuo dešimtos iki vienuoliktos.

Aš maktelėjau galva. Prieš išeidamas jis ištuštino vyno butelį. Turėjo savų bėdų. Ana, pavyzdžiui.

Tą dieną, kai atėjo šeimininkė ir pareikalavo nuompinigių, suvokiau, jog dar ne galas. Pasaulis tebeturi man daug pretenzijų. Ji nebuvo maloni. Maniusi, kad sergu, bambėjo ji. Bet dabar supratusi, kad negalįs sumokėti nuomos, nes pragėręs visus savo pinigus. Dar kažką pašūkavo apie tai, jog pas mane esą dvokia. Kad aš neišpiląs kibiro. Kad turįs išsikraustyti.

Atskaičiavau jai keletą banknotų. Ji pauostinėjo kertes ir aiškiai grasindama pasitraukė prie durų.

— Ar turite vaikų, ponia? — paklausiau taip mandagiai, lyg niekada anksčiau nebūčiau jos matęs.

Ji išpūtė akis. Keista buvo matyti. Iš visiško jos apstulbimo supratau, kad ji nelinki man nieko bloga. Aš įsidrąsinau.

— Ar esate gimdžiusi?

— Nesuprantu...

— Ir aš ne, — pasakiau draugiškai.

— Niekingas... noriu įspėti, kad išsipiltumėt kibirą. Daktaras Grenelvas — tikras kiaulė! — siuto ji.

— Taip. Ir budelis! —tariau manydamas: „Gera tai sakyti“.

Ji įsmeigė į mane siaubo pilnas akis ir, sumurmėjusi kažką apie psichinę ligą, išnyko su trenksmu uždarydama duris.

Reikėjo nusišypsoti. Žmonėms turėtų būti taip pat natūralu verkti kaip šypsotis, pamaniau. Visas mano veidas buvo akmuo. Ką tik nugrimzdęs į gelmę.

Kadangi buvau atsikėlęs ir tebebuvo pakankamai šviesu, prisiminiau, kad norėjau nusiskusti. Išėjau į kiemą su pilnu kibiru ir tuščiu — vandeniui. Ištuštinau tą, dėl kurio šeimininkė mane išplūdo. Žinoma, ji teisi. Jis dvokė. Moterys dažnai esti teisios. Tik galėtų to nesakyti. Nebūtina. Juk ir taip aišku.

Stovėdamas prie vandens siurblio ir leisdamas vandenį į cinko kibirą, burnoje pajutau tą patį cinko skonį kaip ir tą rytą, kai mudu su Akseliu pažadino Karnos brolis. Ką jis tada pasakė?

— Aš dėl Karnos! — pasakė.

Pilnėjant kibirui, cinko skonis stiprėjo. Taip baisiai pylėsi. Užsukau čiaupą. Bet tai nepadėjo. Garsas liko. Vanduo vis liejosi ir liejosi.

Tik kai grįžau į savo kambarį ir uždaręs duris garsiai pasakiau: „Dabar mes nusiskusime“, garsas šiek tiek atslūgo. Padėjo žodis „mes“.

Prasižiojau. Leidau srūti orui. Įkvėpiau ir iškvėpiau lyg pirmą kartą. Nuėjau prie lango, atidariau. Pakartojau kvėpavimo pratimus. Kai ėmiau skustis, po trečio nesėkmingo brūkštelėjimo supratau, jog kažkas pasidarė akims. Nebemačiau, kur baigiasi oda ir prasideda barzda. Gydytojas šaltai nužvelgė mane veidrodyje. Nustatė diagnozę: persitempimas ir sutrikusi emocinė pusiausvyra. Ergo: regos sutrikimas.

Įdomu!

— Bet aš juk gulėjau ištisas dienas! Nuo ko galėjau pervargti? — pasišaipiau.

— Regos sutrikimas gali pasireikšti kiek vėliau. Jis tėra laikino pobūdžio, — įsižeidęs atrėžė gydytojas.

— O ką man dabar daryti? Vaikščioti pusiau nuskustais, supjaustytais žandais?

— Matysi, viskas pamažu ims gerėti, kai pabandysi suvokti tai, ko iki galo nesupranti, — pasakė gydytojas.

Akimirksniu pasijutau gerėliau.

Žinau, kad nesitikėjau būti sutiktas kaip didvyris. Tačiau taip pat nesitikėjau būti sutiktas kaip priešas.

Kai pabeldžiau, duris atidarė Karnos brolis. Žiūrėjo į mane niūrus ir nebylus. Iš vidaus girdėjosi keistas lūžus garsas. Tarsi kažkas treškintų kremzles. Vaiko verksmas.

— Pamaniau, gal galėčiau... — tariau nežinodamas, ką pasakyti.

Atėjo močiutė. Pervėrė mane žvilgsniu. Trumpai tarė:

— Laidotuvės buvo vakar.

Linktelėjau. Skruzdėlė pasiklydo ropodama siena aukštyn. Dabar plūkėsi bandydama įlįsti tarp durų staktos ir panelio. Keista. Skruzdėlė? Čia, mieste? Kuo ji minta?

— Tavo draugas atėjo! Su gėlėmis! — kaltinamai pasakė ji.

— Ten skruzdėlė, — draugiškai pasakiau.

Berniukas iškišo galvą pro durų tarpą. Stovėjo pražiota burna ir žiūrėjo tai į mane, tai į triūslią skruzdę. Moteris nusišluostė akis ir žengė porą žingsnelių artyn. Prisimerkusi pažvelgė į mane iš po vešlių baltų antakių.

— Nesuplėšyk skrybėlės, jos dar gali prireikti, — staiga pasakė ir įtraukė mane į vidų.

Manau, savotiškai pasikalbėjom. Nedaug ką pamenu. Rodos, ji paklausė, katras iš mudviejų Benjaminas, aš ar mano draugas.

— Aš. Mano draugo vardas Akselis.

— Tada tu esi vargšės mažylės tėvas, — nusiminusi tarė ji.

Nežinau, ar ką nors atsakiau. Žinau tik tiek, kad vaikas už

užuolaidos verkė. Kažkaip dusliai.

Galėjai įsivaizduoti, kad jis dūsta. Tai buvo geriausia. Karnos juk nebėr.

— Tikėjausi, kad tas kitas, — tiesiai pasakė ji.

Aš linktelėjau.

— Geresnis. Iš padoresnių žmonių. Jis yra šis tas. Atėjo su gėlėmis. Verkė prie kapo.

Vėl maktelėjau galva.

Kai senutė nuleido akis ir atsiduso, staiga pamačiau, kad jos tokia pat nosis kaip Karnos. Maža ir tiesi, dailiomis šnervėmis. Užėjo noras paliesti vieną šnervę.

Pakėliau ranką. Bet vėl ją nuleidau.

— Stipsim badu, — pasakė ji.

Tebežiūrėjau j jos nosies sparnelius.

— Turiu atiduoti kam nors kūdikį. Negaliu jos auginti. Aš sena. Berniuką taip pat reikia aprengti ir pavalgydinti. Jis negali tiek daug uždirbti. Kai Karnos nebėra... tai...

Ji pakėlė prie akių ranką.

Vaiko verksmas liovėsi. Pamaniau: „Dabar tikriausiai užduso“. Palutė arba antklodė ant kvėpavimo takų. Mėlynas veidas. Išžiota burna ir išsprogusios akys. Mažyčiai kumšteliai. Gydytojas žinojo. Buvo matęs negyvą gimusį.

— Ar žinai, kur galiu eiti su vargšele? — paklausė ji.

Papurčiau galvą.

Ji vėl abiem rankom užsidengė veidą. Aimanavo.

— Be reikalo užmūrijo langą prie Frederiko ligoninės durų. To, kuris buvo vargingiausiems... kurių niekas negalėjo auginti.

Buvau girdėjęs apie „stalčių“. Vienas langas prie akmeninio tiltelio vėl buvo užmūrytas. Ten senais laikais buvo galima padėti nepageidaujamą kūdikį, paskambinti varpeliu ir nubėgti. Ant varpelio buvo užrašyta: „Nelaimingų kūdikių gelbėjimas“.

— Ar galiu atsisėsti? — paklausiau ir klestelėjau ant medinės kėdės priešais stalą. Ten stovėjo dar dvi tokios pat.

Ji atsekė man iš paskos ir atsisėdo priešais. Išsipūtė nosį į skudurėlį, kurį išsitraukė iš rankovės. Plikų jos dilbių oda buvo blyški ir glebi. Susimetė į raukšles, kai ji padėjo rankas ant stalo ir ėmė vynioti skudurėlį apie du pirštus. Mane tai savotiškai sujaudino.

— Nieko neprisiprašiau, kad ateitų iš ligoninės, — be jausmo pasakė berniukas ir išėjo. Verčiau būtų pasilikęs. Oras kambaryje buvo toks sunkus. Senutės neviltis bjauriai dvokė.

— Tėvystės turbūt neprisiimsi? — po valandėlės kreipėsi ji į orą.