Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Baigė laišką daugybe visokiausių padėkų, kad daviau gyvybės ženklą, ir: „Švelniausi jausmai Tau Karališkajame mieste nuo brolio Johano“.

Karnos pilvas nebuvo mokslinės tezės. Jis vis tiek be paliovos ėdė man smegenis. Porą kartų sukau į Kranto skersgatvį, bet pusiaukelėj pakeisdavau kursą.

Pastebėjau tai prieš rytinę vizitaciją ligoninėje. Jis sviedė savo paltą iš dviejų metrų ir sugebėjo jį užkabinti ant vagio sienoje. Kažkas įvykę.

Ana grįžo namo.

— Ji pasidarė velniškai gera anglų kalbos vertėja, — kažkodėl gyrėsi jis.

— Na, tada dėl jos turi imtis diplomatijos, — pasakiau.

Džiaugsmas jo akyse užgeso. Jis nuslinko šalin ir nieko

daugiau nebesakė.

Kai laboratorijoje gavome bendrą užduotį, nepakenčiamai priartėjome vienas prie kito. Šviesa viduje vedė iš proto. Patalpa man visada primindavo alchemikus, kurie norėjo gauti aukso. Kurie parsiduodavo velniui, kad tai sugebėtų.

— Aš ne iš blogos valios, — nedrąsiai tariau.

— Pavargau nuo tavęs, — pareiškė jis.

— Atleisk!

— Maniau, kad tau jau praėjo, — tarė Akselis.

— Aš irgi maniau, — sumelavau.

— Jeigu ne, viskas nueis niekais.

— Aš tik šiek tiek pavydžiu, — pasakiau. — Tu toks velniškai... toks garantuotas!

Jis tai pripažino!

— Eime šįvakar kur nors paūžti! — draugiškai pasiūlė.

— Juk ji sugrįžo?

— Na, pakankamai užsiėmusi saviškiais, — pasakė jis.

Toliau bandėme gauti auksą Frederiko klinikoje.

Vakare nuėjome į dainininkės užeigą. Akselis mėgdavo prisiploti prie scenos. Ir šypsodavosi. Taip, tarsi ji dainuotų jam vienam.

— O ji trumpu sijonu, — pasakė jis gerai nusiteikęs, kai įgriuvome vidun.

— Ar paprašyti ją apsirengti ką nors kita? — išsišiepiau.

— Nebūk toks žiaurus šeštadienio vakarą, ji gražiai dainuoja, — tarė jis.

Mus tirštai apgaubė tabako dūmai. Ji stovėjo ant nedidelės pakylos, išnirusi iš tirščiausio debesų sluoksnio tiek, jog galėjome matyti judančias lūpas. Išsiderinęs pianinas su apgailėtina vyriškos lyties žmogysta prie jo buvo pramogos dalis. Kažkoks ponas su lornetu ir katiliuku pamanė, kad Akselis nori nuvilioti nuo jo dainininkę, įsiuto ir vidury dainos ėmė purkštauti.

— Užsičiaupk, senuk! — pasakė Akselis, patenkintas dėmesiu.

Kai vyriškis neatlyžo ir pabandė jj nustumti nuo pakylos krašto, dovanojau jam savo cigarą ir trūktelėjau Akseliui už rankos.

— Atsisėsk! — pasakiau.

— O kam?

— Tu erzini tą poną.

Jėga pasodinau jj. Bet jis buvo gerai nusiteikęs. Ypač todėl, kad dainininkė ilgai ir meiliai į jį pažiūrėjo.

— Užtrauk Biogo dainą! Padainuok apie Kopenhagą! — šūkavo jis ir siuntė jai oro bučinius.

Ponas su katiliuku buvo akivaizdžiai nepatenkintas.

Ji pasilenkė į priekį ir pažvelgė į Akselį, tada davė ženklą muzikantui, ir tas pradėjo kitą melodiją. Akselis gavo, ko norėjo. Ji jam dainavo:

Nė vienas miestas nesutraukia tiek muzikos, linksmybių ir juokų!

Iš Tivolio kasvakar plaukia maži ir dideli pulku.

Teatrų tuoj mieste nesuskaitysi.

O dainininkių tiek kiek čia, tikriausiai nesuklysiu, nebuvo nė pačiam Babilone.

Paskui Akselis ėmė šaukti, kad ji padainuotų apie meilę. To jam nereikėjo daryti. Ponas su katiliuku pasikvietė į pagalbą draugą. Spragtelėdamas pirštais pašaukė stambų neaiškios veislės šunį, gulėjusį po stalu. Šuo buvo didelis ir grėsmingas. Ypač kai puolė iš pastalės ir iššiepė dantis.

Akselis pasidavė. Jis turi stebėtiną sugebėjimą pasiduoti paskutinę akimirką. Tačiau jo nuotaika sugedo, tad prireikė daug alaus.

14 skyrius

Beldimas galvoje. Buvau statinė, j kurią beldžia. Iš vidaus ir iš išorės tuo pat metu. Statinė su ryškiu cinko skoniu. Prasižiojau. Sausa! Atsimerkiau. Negalėjau aiškiai matyti. Trumpą valandėlę laukiau bandydamas susigaudyti bildančioje statinėje.

Tada supratau, jog kažkas įsibrovė į vidų. Netvirti greiti žingsniai, šnopavimas ir mutuojančiu paauglio balsu ištartas mano vardas, koridoriuje cypsi šeimininkė.

Atplėšęs akis pirmiausia pastebėjau, jog guliu veidu į porą ne visai švarių pėdų. Suprantama, jos buvo ne mano. Akselis tysojo ant nugaros ir kvailai spoksojo į berniuką tarpduryje. Mudu su Akseliu sukritome miegoti suglaudę pėdas. Tik per miegus, man to nejaučiant, jis pavirto į šoną.

— Buvau užėjęs anksčiau. Tavęs čia nebuvo, — išlemeno berniukas, mosikuodamas rankomis.

Per Akselį bandžiau išlipti iš lovos. Užtrukau. Kaip ne viena rimta gyvenimo situacija, ši taip pat buvo visiškai idiotiška.

— Aš dėl Karnos! Paskubėk! Ji plyšta!

Akselis buvo sekluma.

— Aš dėl Karnos! — pakartojo berniukas.

Išsiropščiau iš lovos. Įkišau galvą į vandens kibirą, kad atsibusčiau, ir kartu atsigėriau. Dar gerai, kad galėjau nuryti, tad neužtroškau.

— Močiutė liepė pakviesti tave, kad nereiktų mokėti daktarui.

Šluostydamasis galvą susivokiau. Kelnės, marškiniai, švarkas. Daktaro lagaminėlis. Tikriausiai žinojau, ką tai žada. Nepamenu, kad būčiau berniuką ko nors klausęs.

Porą kartų buvome persimetę keliais žodžiais, kai lydėdavau Karną namo. Bet neprisiminiau, kuo jis vardu.

Akselis skubėjo. Judesiai kaip įniršusio buliaus. Taip pat niurktelėjo galvą į vandens kibirą. Nusipurtė purslus. Skubantis jūros vėplys.

— Ir aš einu, — pareiškė.

Nebuvo ko sakyti.

Turėjome būti gerokai pramigę, nes bėgant šešėliai geraširdiškai tapšnojo man per veidą. Pavasaris — tikras prakeikimas. Tai truko tik keletą minučių. Tačiau atrodė, tarsi būčiau perbėgęs visą gyvenimą. Visur mirguliavo. Kažkas man į galvą prikalė vinių.

Kai pasiekėme Kranto skersgatvį, tikėjausi dar lauke išgirsti Karnos riksmą. Tačiau visame kvartale dejavo tyla.

Du kartus buvau stebėjęs gimdymą. Vieną kartą, tiesa, kūdikis gimė negyvas. Gal ir geriau, nes motina buvo netekėjusi. Trys gimdymai laikomi gera pradžia. Įsikibau į šį posakį, tuo tarpu širdis bandė prasimušti kelią iš mano kūno.

— Ten, viduje, gausybė kraujo, — įspėjo berniukas, kai įlėkėme į kiemą.

Ji gulėjo rankom įsikirtusi į lovos groteles. Krumpliai buvo balti. Atrodė, kad jai rūpi tik viena: laikytis už savo lovos.

Naktiniai marškiniai anksčiau turėjo būti balti. Dabar tai buvo pilkas apvalkalas, užkeltas kone iki pažastų. Ant jo beveik nelikę sauso lopinėlio.

Kūnas išriestas lanku viršum čiužinio. Sąrėmių. Į mane kaltinamai žvelgė beviltiškai įsitempęs gimdos prieangis; močiutė, klūpojusi prie lovos, atsistojo ir sušuko:

— Padėkit jai! Padėkit!

Sutikau krauju pasruvusių Karnos akių žvilgsnį. Tačiau ji manęs nematė. Aš buvau niekas. Jos burna buvo pražiota. Mačiau, kad ji nori rėkti. Tačiau neišleido nė garso.

Mechaniškai dariau, ką buvau išmokęs. Akselis man tarsi asistavo. Buvome du apgailėtini mokinukai, bandantys praktiškai pritaikyti išmoktą pamoką.

Kūdikis gulėjo atbulai. Net neįsivaizdavau, ar jis gyvas! Nemanau, jog būčiau apie tai galvojęs. Turėjau jį iš ten ištraukti, kol jis nesuplėšė Karnos.

— Šilto vandens! — liepė Akselis senutei.

— Šilto vandens čia yra jau valandų valandas, —verkė ji.

— Bėk į Frederiko kliniką ir paprašyk atsiųsti patyrusį gydytoją. Tai gyvybės klausimas! Dviejų gyvybių! — sušnabždėjo Akselis berniukui, ir šis šoko lauk. Buvo šlapias nuo prakaito. Jau spėjo prisilakstyti.