Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Akselis nedažnai apie ją prašnekdavo. Tačiau pasitaikydavo.

— Ketvirtadienį buvau pas Anos tėvus, — galėdavo pasakyti. Visai kasdieniškai.

— Štai kaip, — tarstelėdavau. Arba paklausdavau: — Ar valgyti gerai davė?

Tarpais paskaitinėdavau Kirkegoro „Slaptą meilės gyvenimą“. Tačiau jo tezės man niekaip nesiderino su beviltišku ilgesiu, kurį jis reiškė. Ar todėl, kad žinojau jį išsižadėjus meilės?

Moterys. Didelės atviros lyties žaizdos, kad ir kur jas matyčiau. Turėdavau jas šalia ir išdarinėdavau su jomis keisčiausius dalykus. Svajonėse. Bet bandžiau laikytis nuošaly nuo jų tikrovės. Niekada nežinojai, ką daryti, kad jos išnyktų, kai nebenori.

Bandžiau pašnekėti apie tai su Akseliu. Jo nuomonė buvo aiški:

— Esi nusivalkiojęs paleistuvis!

Aš, suprantama, nelikau skolingas. Man tai patiko.

— Tu, Akseli, po kelerių metų priklausysi kitai kategorijai, — pasakiau šypsodamasis. — Tiems, kurie su savimi tampo moterų kūnus, tačiau nesirūpina nei moterimis, nei svajonėmis. Nuo gero gyvenimo ir karjeros pilvas suapvalės. Mat būsi išmokęs racionaliai naudotis savo ir moters kūnu. Apetito ir sėklos tvirtovė. Jei po penkiolikos metų kas nors prabils tau apie meilę, imsi išsamiai pasakoti apie naujausius atradimus medicinos srityje. Arba duonos kainas. Vargšas moters kūnas, kurį turėsi prie savęs!

— Girdžiu pagiežą, brolau. Bet kur tavo geluonis? — tarė Akselis.

— Ar nepastebėjai, kad ištekėjusios moterys atrodo taip, tarsi nuolat ieškotų kažko, kas prapuolė kamaroje? Arba padaže? Tai kažkas skausminga...

— O ką pasakytum apie paties kandidato Grenelvo susidomėjimą moterų kūnais? — pertraukė jis išsišiepęs.

— Mano susidomėjimas moterimis tikriausiai nėra unikalus, — pasakiau aš, — tačiau mano nenoras gabenti jas su savimi kaip mantą, ko gera, yra retesnis reiškinys.

— Taip, ir šis nenoras buvo nuodugniai įrodytas prieš daugelį metų. Dar tada, kai Karna atvažiavo į Kopenhagą ieškotis tarnybos. Tačiau tai netrukdė tau ją lankyti, kai atrodydavo patogu, nors tuo metu jau merkdavai akį kitoms, — sausai tarė jis.

— Iš savų lauk blogiausio, — pasakiau norėdamas viską užbaigti. Turnyrą laimėjo jis.

— Taip, tiesa, — pasakė Akselis, kuris paprastai prisistatydavo kaip blogiausias pastoriaus sūnus Danijoje.

Būčiau galėjęs pasiteirauti apie Aną. Tik tam, kad paerzinčiau. Tačiau paklausė jis:

— Ar vis dar mataisi su Karna?

— Ji dirba, kai aš laisvas, ir miega, kai aš dirbu. O ką?

— Nieko, tik paklausiau.

— Ačiū už rūpestį! — atsakiau.

Žinoma, būčiau galėjęs pasakyti, kad jis neturi Anos monopolio. Bet kas iš to? Jis juk turi Anos monopolį.

Per Kūčias sutikau Karną.

Nuo tos rudens dienos, kai parlydėjau ją iš ligoninės, prabėgo daug laiko. Porą kartų mačiau ją iš tolo. Tačiau nebuvau aplankyti.

Operacinė buvo paversta koplyčia ir išpuošta eglišakėmis. Už tribūnos stovėjo kalėdinė eglė su degančiomis žvakutėmis. Praktiškumas ir per Kalėdas buvo pirmas įsakymas. Eglės šakelės stovėjo pamerktos studentų rašalinėse. Taigi jos pravertė ir per šventes.

Prie turėklų, juosiančių operacinį stalą, stovėjo seni vargonai. Jie gergždė kaip persišaldęs gatvių šlavėjas. Mane erzino, kad tie beviltiški garsai jaudino ir priminė Kalėdas Reinsnese.

Tada tarp žmonių išvydau Karną. Jos plaukai ir šalis buvo snieguoti. Kaip paprastai, ji spinduliavo nelaiminga sveikata.

Metė žvilgsnį į mane, tada atsistojo prie kitų ir ėmė kartu giedoti. Aš taip pat pažvelgiau. Daugiau nereikėjo. Stovėdamas sunertomis rankomis ir giedodamas Kalėdų giesmes, ėmiau augti.

Pasibaigus pamaldoms, priėjau prie jos. Buvo dailiai papilnėjusi. Apvalių formų. Dėl to atrodė lengviau jai nusišypsoti. Įžūlokai paėmiau už rankos. Ji buvo drėgna ir truputį drebėjo.

Veidas blyškus, beveik baltas. Dailiais persiko spalvos skruostikauliais. Jos geltoni plaukai tebebuvo drėgni nuo ištirpusio sniego. Visą gaubė rimtis ir ramybė. Be jos, nepažinojau nieko, kas galėtų būti mirtinai pavargęs ir vis tiek turėtų spinduliuojančias akis. Tą dieną jos buvo nelaimingesnės nei bet kada.

— Seniai matyta... — tyliai pasakiau.

Ji neatsakė. Tik žiūrėjo į mane. Sunerimau.

Pora praktikantų, kurie taip pat liko mieste Kalėdoms, pamojo man nuo durų. Buvo taręsi pasitrankyti po miestą.

Pasijutau nejaukiai. Supratau, kad negaliu nueiti mestelėjęs mandagią frazę. Karna reiškė daugiau. Nelemta sąžinė privertė mane dar pasilikti.

— Gerai gyveni?

Ji vis dar nieko nesakė. Kažkas buvo jos akyse. To pasidarė per daug. Krenkštelėjęs norėjau atsisveikinti.

Tada ji padarė kai ką keista. Atmetė nutrinto palto skverną. Kaip maža mergaitė, kuri nori parodyti savo gražią suknelę ir sužinoti, ką pasakysiu.

Tačiau suknelė buvo ne nauja. Prisiminiau iš praėjusios žiemos. Ne, nebuvo bjauri. Bet dėl jos nevertėjo atlapoti palto.

Tada pamačiau. Pūpsantį pilvą. Čia jau ne vien sveikata! Ji stovi per pačias Kūčias ir rodo man, kas nutiko jos pilvui.

Ką tada pamanė gydytojas Benjaminas Grenelvas? Ar jis pagalvojo: „Karna turės kūdikį? Ką man daryti?“

Visai įmanoma. Sekundės bėgo siaubingai greitai. Porą kartų įkvėpiau. Draugai dar kartą pamojo nuo durų. O aš? Mandagiai nusilenkiau, įsmeigiau žvilgsnį į jos antakius, palinkėjau linksmų Kalėdų ir nuėjau.

Tačiau jos pilvas jau buvo pradėjęs ryti man smegenis.

Kai sėdėjome ir gurkšnojome tamsųjį alų, pagalvojau: „Tikriausiai ji norėjo mane įspėti. Jai nepasisekė su kitu. Ir neįstengė su manimi apie tai pakalbėti. Va, dėl ko neieškojo manęs visą tą laiką. Žinoma, dėl to!“

Po Kalėdų išgirdau, jog dėl gėdingų aplinkybių ji atleista iš darbo. Porą kartų ruošiausi ją aplankyti. Šiaip ar taip, buvome seni draugai, kaip kitaip pavadinsi. Tačiau prakeiktas faktas buvo tai, jog leidau jos pilvui ėsti man smegenis ir nepajudinau nė piršto ką nors pakeisti.

Bet aš juk turėjau būti uždarytas į cypę už žmogžudystę! Tai buvo visa mano gyvenimo prasmė.

Būdavo, kartais duodu sau paprastus, bet pavojingus klausimus:

— O jeigu Dina dabar jau mirusi? Ir dėl to nerašo, kad neįduočiau savęs?

Atsakymas sau visada būdavo toks pat:

— Dina nemirė. Kodėl turėtų būti mirusi? Ji tik nenori apie save pranešti. Manė, kad gali valdyti mano gyvenimą, kaip bandė valdyti mus visus. Bet ji klydo!

— O ką tu pasieksi viską prisiimdamas? — tardžiau save.

— Aš ją priversiu.

— Ką tu priversi ją daryti?

— Matyti mane...

— O kokia nauda, kad ji tave matys?

Toliau nepajudėdavau. Nes turėdavau duoti sau pačiam mažo berniuko atsakymus.

Įgijau sentimentalų įprotį. Kaip pamokslininkas skaitydavau skirsnius iš senosios Biblijos. Ir parašiau Johanui laišką teologiniais klausimais. Tarp eilučių priekaištavau jam už tai, kad buvo Kopenhagoje tuo pat metu kaip Kirkegoras ir nė puse lūpų apie tai neprasitarė, parsiradęs namo. Iš tikrųjų dariau tai ne norėdamas priremti Johaną prie sienos, o įsivaizduodamas, jog Dinai nebūtų patikę, kad kreipiuosi į jį. Jei negalima susirašinėti su Dina, galiu susirašinėti su Johanu.

Jo atsakymas buvo draugiškas, bet trumpas. Buvęs Reinsnese pas Andersą per Kalėdas. Tikra „palaima“, nors keliauti žiemą nepatogu. O dėl Kirkegoro — jis džiaugiąsis, kad galėsime padiskutuoti apie to išprotėjusio žmogaus raštus, kai tik aš grįšiu namo. Žinoma, liūdna, kad jis mirė toks jaunas.