Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Sąrėmiai varstė be paliovos. Pernelyg daug kraujo. Beviltiškai bandžiau sugriebti slidų gumulą. Galva? Kažkur juk, po velniais, turi būti galva?

Kukliai aprūpintas daktaro lagaminėlis nieko negalėjo padėti.

— Kalta virkštelė, ji laiko, — tyliai pasakė Akselis.

Įsistebeilijau į jį. Ką jis nori pasakyti?

— Virkštelė. Mazgas. Greičiausiai taip. Turbūt aplink kaklą,— kalbėjo jis kaip mokėdamas ramiau. Tačiau ta ramybe negalėjai pasitikėti. Turbūt netrukus apalps.

Nedrįsau rizikuoti pavartodamas jėgą. Akselis padėjo man atsikvošėti: ten, viduje, savotiška gyvybė. Keletą minučių buvau tik žiūrovas. Kone norėjau, kad Akselis nualptų, kad kas nors įvyktų.

Tada dar būčiau galėjęs padaryti nors tai, ką pajėgiu. Pasakyti, kad myliu ją. Tačiau dariau tik viena — didinau jai skausmus.

Buvau jos budelis. Nuo pirmo apsikabinimo buvau Karnos budelis. Nusiploviau rankas ir ją išskėčiau. Sukišau ranką iki alkūnės. Salsvas kraujo garas užėmė man kvapą. Tačiau laikiausi stačias. Ant kelių klūpojau.

Porą kartų mačiau Tomą darant tą patį karvėms ir avims, kai būdavo komplikacijų.

Dabar iš jos teliko alsavimas ir raumenys. Ji pati save plėšė į gabalus. O aš jai padėjau. Kad viskas greičiau baigtųsi.

— Dabar diena, — pasakė močiutė ir sugriebė Karnos ranką.

— Kada prasidėjo? — išgirdau klausiant Akselį.

— Kažkada vakar iš ryto. Ji buvo viena... Namo parėjau apie pietus.

Turėjau apsukti kūdikį. Kaip gali nusigėręs amatininkas apsukti kūdikį motinos gimdoje?

— Gal man pabandyti? — pasakė Akselis.

Bet išgirdęs jo balsą papurčiau galvą.

— Ne. — Ir dar kartą paskui gumulą įkišau ranką į Karnos kūną.

Tada ji tarsi pasidavė. Liko gulėti tyli ir sustingusi.

— Atgaivink ją! — sušukau šiurkščiai.

Girdėjau plekšnojimus, bet jų nemačiau.

— Užpilk vandens! — suvaitojau.

Girdėjau vandenį. Jis beveik švelniai pliūkštelėjo ant jos.

Močiutė verkė.

— Geroji, mieloji, brangioji, mažoji Karna, mano drauguže, — raudojo ji.

Bet Karna buvo pavargusi nuo karo. Trukusio ilgus metus. Ji nebenorėjo.

— Spausk! — iškošiau pro dantis.

Akselis užgulė nelaimingą jos kūną. Visa jėga. Pailsėdavo ir vėl spausdavo.

— Jis mirtinai įstrigo! Spausk Karną! SPAUSK!

Budelis davė įsakymą.

Pagaliau ji tarsi pabudo.

Ji tikrai darė taip, kaip sakiau. Susiėmė iš paskutiniųjų.

Jos alsavimas. Plačiai atmerktos akys.

Galima apie tai negalvoti. Galvoti apie ką kita. Tačiau nepamirši. Kovojančio kūno kvapas. Garas. Moters kūno jėga prieš tvirtas Akselio rankas.

Iš pradžių išėjo riksmas. Ne iš burnos. Iš jos pilvo. Susmigo kaip tūkstančiai aštrių virpančių peilių į sienas ir lubas.

Ištiesiau rankas. Sudėjau delnus. Kaip mažas berniukas, gaudantis kamuolį. Žvilgsnis buvo prikaustytas prie kritimo taško. Aikštingas kamuolėlis sėdyne į pasaulį!

Nebemačiau Karnos, girdėjau tik tylą kaip tolimą audrą. Kai išsukau mažą kūnelį iš virkštelės, į mane įsmigo senas senas žmogaus žvilgsnis. Juodas kaip derva, tiesus žvilgsnis. Aplink galvelę švytėjo raudona aura su mėlynais ir baltais žaibais.

Minkštas, artimas garsas susisuko lizdą ausyse. Minkštas plekštelėjimas, kai žmogaus vaikas nusileido man į rankas kaip gilus atodūsis.

Tada viskas keletui sekundžių nustojo egzistuoti. Judesiai kambaryje sustingo, tarsi visam laikui būtų įėję į jiems skirtą paveikslą.

Tyla.

Kol savotiškai refleksišku judesiu sugriebiau mėlynai juodą glitų padarėlį už kulkšnių ir patapšnojau, kad nukabtų galva žemyn ir išleistų garsą. Atsistojau su kabančiu gumulėliu virš Karnos kūno.

Tačiau jos veidas buvo suskilęs. Tirpo mums akyse. Ji buvo visiškai tyli. Jos rankos paleido lovos kraštą. Keliai buvo bejėgės arkos, kylančios į lubas. Apvalūs ir vaikiški. Su duobute girnelės viduryje.

Dejonė išsprūdo iš ten, kur anksčiau buvo jos lūpos. Akys buvo užmerktos.

Ar tai Karna?

Iš jos tekėjo tiršta raudona upė. Varvėjo ant nušveistų medinių grindų. Tekėjo savo keliu. Tam tikru laiko intervalu per melsvą virkštelę, kuri ją tebesiejo su kūdikiu. Tada upė pratrūko pliūpsniais. Surado sau kelią tai čia, tai ten ir pasiklydo lovoje. Upė iš slapto pasaulio. Iš pasaulio budeliams pasislėpti.

Akselis užsiėmė virkštele. Manė, kad mums pavyko pirmasis šedevras. Perpjauti virkštelę jis mokėjo.

Vėliau visada gali sau leisti pasakyti: vargšas Benjaminas Grenelvas! Mokslus baigęs gydytojas. Ir vyras. Jis dar vaikas matė mirštant žmones. Matė mūšio lauke ir kartu su Karna karo lauko ligoninėje. Vis tiek buvo nepasiruošęs. Ir niekas jo neišmokė, kad kol dar laikas, reikia pasakyti: „Aš esu menkysta, bet myliu tave!“

Taip pat nežinojau, kad tuos paprastus, tačiau būtinus žodžius reikia sakyti ne dėl to, kad palengvintum kitam mirtį. Ne, kad pačiam būtų lengviau mirti.

Močiutė paėmė nuogą žmogaus gumulėlį ir kažkuo jį apsuko. Tai buvo mergaitė. Mažutė rimta būtybė, kuri mane jau paženklino juodu nepasitikėjimu.

Akselis stovėjo palinkęs prie Karnos. Jo žodžiai tekėjo lygiai. Savotiška guodžianti sunka. Gaivinanti. Kaip tada, kai kas nors pila vandenį į stiklinę priešais ištroškusio žmogaus akis.

Spoksojau į Karnos upę. Raudoną. Pulsuojančią. Trūksmingą. Veržlią. Iš nevilties apkabinau rankomis jai dubenį. Bandžiau kilstelėti aukštyn, kad sustabdyčiau srautą. Kad priversčiau gyvybę pasilikti Karnos kūne. Padaryčiau taip, kad ji vėl imtų kovoti. Tačiau viskas virto rūku, kuriame nieko nebesusigaudžiau.

Nusiminęs bandžiau ieškoti išsigelbėjimo Akselio žvilgsnyje. Bet jis papurtė galvą. Visai nejučia pastebėjau, kad jo barz- daplaukių šaknys nepaprastai šiurkščios. Jo poros ėjo į mane šlykščiausiu būdu. Blogumas sukilo gerklėje. Sienos išsiskleidė ir vėl atsistojo. Mane tai įsiutino.

Staiga kambarį perskrodė beprotiškas riksmas:

— Neliesk jos! Neliesk jos! Karna! KARNA!

Tada ant savo peties pajutau ranką. Stipriai užsimerkiau, kad viską atitolinčiau. O laikas jau ėjo be Karnos.

Atsimerkęs pamačiau palinkusį Akselį: jis ištiesė jos vaikiškus kelius. Tada užklojo išdžiūvusią upę.

Jo marškinių nugara buvo permirkusi prakaitu ir šiek tiek virpėjo.

Aš buvau tik žioplys, atsitiktinai ėjęs pro šalį. Karna! Tu neturi manęs teisti! Aš to nenorėjau. Tiesiog gyvenimas su manimi taip bjauriai pasielgė. Jeigu savo meile galėčiau tave susigrąžinti, padaryčiau tai. Ar girdi, kad šaukiu tave? Tu nepasakei nieko, ar ne? Nepriekaištavai man? Nesakei, kad turiu tavimi rūpintis? Jeigu būtum ką nors pasakiusi, aš bent būčiau žinojęs — būčiau galėjęs tau atsakyti!

Galbūt man reikėjo tave turėti? Galbūt net norėjau tave turėti? Kodėl neprivertei manęs? Tada bent jau būčiau privalėjęs pasirinkti. Kodėl manęs neatstūmei? Būčiau galėjęs sakyti, kad bandžiau.

Ar manai, kad nemačiau tavęs? Kad būčiau galėjęs daugiau dėl tavęs padaryti? Anksčiau atėjęs? Bet juk nežinojau, kad tau manęs reikėjo. Juk negalėjau pasiimti tavęs į Reinsnesą. Juk supratai, Karna? Manai, žinojau, jog turėsi vaiką, bet man nerūpėjo? Kaip aš galėjau žinoti? Tu juk nieko nesakei! O jeigu būtum pasakiusi, Karna, kaip galėjau būti tikras, kad jis mano?

Iš kur vyras gali žinoti?

Karna?

15 skyrius

Po to slinkęs laikas buvo įdomus tuo, kad valandos, rodės, be menkiausios prasmės buvo kraunamos už mano kūno ribų. Galiausiai krūva pasidarė tokia aukšta, jog supratau, kad ji mane sutraiškys, jei nieko nesiimsiu.