Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Ji mirė jauna, apsipylusi verdančiu šarmu. Tai buvo žiauri mirtis. Ne visai tikroviška. Beveik kaip pasakoje, pilnoje siaubo ir šiurpulio.

Kartą, klausydamasis paskaitos apie nudegimų gydymą, prisiminiau tą istoriją ir pajutau tarsi tolimą šleikštulį. Panašiai pasijunti žiūrėdamas į karo sceną paveiksle. Arba gobelene. Nutrinti, išblukę siūlai pina kitų laikų raštą.

Be istorijos apie jos mirtį, beveik nieko apie ją nežinojau. Dina niekada man nepasakojo apie tą nelaimę. Juk ji buvo tokia maža. Galbūt net norėdama nebūtų prisiminusi.

Porą kartų šį tą pasakojo Olinė. Tačiau iš jos žodžių galėjai pamanyti, jog didžiausias blogumas, kad nelaimė įvyko prieš pat Kalėdas. Lensmano panašių dalykų geriau neklausti. Tai supratau labai anksti. Jį reikėjo saugoti nuo jo pykčio, jo liūdesio, jo lapatuojančios širdies ir jautraus skrandžio.

Todėl Jertrūda man buvo ta, kuri mirtinai nusiplikė prieškalėdžiu, kai dar negreitai turėjau gimti.

Svyrinėjau tarp lovos ir stalo, ant kurio gulėjo Biblija. Oras buvo stiklo dulkės, ir jas buvau priverstas įkvėpti. Vis dar tebesijaučiau anapus savęs. Žmogus, kurio niekada nepažinojau. Dar nemąstyta mintis. Dar nepanaudoti genai ir tuo pat metu skaudantis kaltės pūlinys.

Buvau Jertrūdos skausme. Pasiilgęs atramos taško. Po visų begalinių metų Jertrūdos skausmas ir Dinos baimė surado mane, kad būtų uždaryti.

Aš parašiau jai ir prisiėmiau tai. Tai tapo mano.

Barškinau rašalinės kamšteliu, purčiau užuolaidas ir žingsniavau po kambarį norėdamas nubaidyti sapną. Labai norėjau atsidurti Jakobo paveiksluose. Jis juk tikriausiai turėjo gerų paveikslų. Norėjau vėl būti mažas ir ilgėtis Jakobo. Kad nužengtų iš juodų portreto rėmų.

Tačiau jis neatėjo. Neturėjo odos nei balso. Tebuvo amžina šypsena ir plokščias gražus popierinis veidas.

Išgirdau, kaip kažkur kambaryje kažkas pašaukė savo tėvą. O gal tai mano galvoje. Šauksmai sklido kartu su blankia nakties šviesa. Tarsi paslaptis.

Operavau rusui galvą. Dirbau taip, jog prakaitas žliaugte žliaugė. Pjausčiau, gręžiau ir siuvau. Tvarsčiau. Tada paguldžiau Dinos violončelės dėklan ir leidausi kelionėn į

nepažįstarnus miestus, norėdamas ją surasti ir atiduoti sveiką rusą. Nuvaliau jį ir patryniau skruostus, kad būtų gražesnė spalva. Atrodė geriau. Mat pašalinau randą, bjaurojusį jam skruostą. Tai nebuvo košmaras. Tik prakaitą varantis sapnas.

Supratau, kad jis man bando įpiršti kaip tik tai. Aplankyti ją su pagydytomis ruso palaikų liekanomis.

Įbrėžiau degtuką ir uždegiau lempą. Jutau troškulį. Vanduo ropinėje buvo pridusęs. Bet aš gėriau. Jaučiau geležies skonį. Gal kraujo?

Dar kartą pažvelgiau į laišką iš Berlyno. Valandėlę sėdėjau stebėdamas pats save. Iš išorės. Tarsi vizituočiau pamišėlį ir turėčiau nustatyti jam diagnozę.

Nusivylimas laišku tebuvo liguista reakcija, paviršinis išorinių audinių uždegimas. O baimė dėl to, kad prisiėmiau kaltę už ruso nužudymą, buvo nepagydoma.

Staiga supratau, kad laiku neprisistačiau į tarnybą ligoninėje.

Klinikos vadovybei sukūręs istoriją apie savo sergančią vienišą motiną Vokietijoje, nusipirkau bilietą į Berlyną.

Gali būti, kad parašęs laišką, kuriame žadėjau prisiimti kaltę už žmogžudystę, gailėjausi dėl tokio didvyriškumo. Bet nepamenu, kad būčiau tai pripažinęs.

Maniau sutikti ją. Ji man skolinga pasimatymą prieš man prisipažįstant!

Maniau, kad jei žinau, kur violončelė, žinau, ir kur ji.

Taip perkirtau neapkenčiamos Bismarko imperijos sieną. Taip patyriau, kad jeigu nerandi, ko ieškai, gali atsikeršyti kitam. Ir taip grįžau atgalios, tempdamas Dinos violončelę ir jos nesutikęs.

Kai sėdėjau traukinyje į Kopenhagą, ji buvo suplota tarp bėgių ir ratų. Ištisas valandas be paliovos dainavo:

— Nekęsk manęs, Benjaminai! Nekęsk manęs karštai! Išstumk iš savo gyvenimo!

Bandžiau suderinti tai su sveiku protu. Juk turėjau. Teigiau sau, kad per daug prisiskaičiau senųjų filosofų ir įstrigau prie graikų tragedijų. Tačiau tikrovėje tragedijos neegzistuoja. Tik karvedžiai ir lavonai.

Rusas būtų buvusi didžioji mano gyvenimo tragedija. Dina būtų buvus uždaryta į cypę. O aš būčiau likęs Reinsnese kaip žmogžudės sūnus.

Tikrovėje skaičiavau laiką nuo to įvykio. Tai buvo vienintelis tikras dalykas, kurį išmaniau, nesvarbu, kokio storio knygas skaityčiau. Nesvarbu, kokias medicinos paslaptis būčiau gebėjęs ištirti.

Bismarkas tarsi yra pasakęs: „Negalėjau užmigti. Visą naktį neapkenčiau!“

Sakiau pats sau, jog neapykanta lygiai tokia pat nepastovi kaip ir meilė. Ji blanksta ir nyksta nuobodžiame mažų ir nereikšmingų įvykių, kurie sudaro žmogaus gyvenimą, vandenyne. Galų gale svarbiausia pasidaro rytą atsikelti iš lovos. Sudaryti kompromisą su kūnu ir siela, kad išsilaikytum paviršiuje. Kartais pavyksta patirti džiaugsmų, vertų prisiminti. O lemtingi, svarbūs įvykiai reti kaip perlai kriauklėje. Dažnai jie išauga iš vienui vienos smiltelės, kuri be paliovos trinasi. Kartais susikristalizuoja naujos smiltys ir virsta naujais perlais, tačiau to nepastebi.

Galėjau guostis klausimu: tu buvai vienintelis liudininkas, kai Dina nušovė savo meilužį. Na, ir kas? Ar žinai, kas tu būtum be šio įvykio?

13 skyrius

Kai grįžau iš Berlyno, atsidaviau privalomai tarnybai Frederiko klinikoje. Beje, praktikanto gyvenimas toks įtemptas, jog nelikdavo daug laiko asmeniniam gyvenimui. Vizitacijos pradžia lygiai penkios minutės po pusės aštuonių palatoje P.

Atėjus Sakstorfui, viskas turi būti paruošta ir sutvarkyta. Vyriausiasis chirurgas, praktikantai ir studentai vorele traukia į Q. Tada — į tris M. Mes, praktikantai, į žurnalus rašome nesibaigiančius profesorių diktantus. Paskui vyksta klinikinės paskaitos ir egzaminai. Po dešimtos valandos dažnai turime eiti į „bažnyčią“, kaip visi sutartinai vadina operacinę. Vėliau lankomi tie, kurie guli vienutėse.

Džiaugiausi, kad negyvenu klinikoje. Dauguma praktikantų gyveno paviljone virš vaistinės. Ten visai gerai. Bet aš taip greitai pavargdavau nuo žmonių. Kai budėdavau, valgydavau ligoninėje, bet šiaip kuo greičiau sprukdavau namo į Plačiąją gatvę.

Net draugiškiausi ponios Frederiksen šūksniai man keldavo pyktį arba nervindavo. Atradau ir kitų savo savybių. Kartą gana smarkiai prigriebiau mirštantį snobą, kuris visada įsakinėdavo cypiančiu balsu. Tarsi mes, praktikantai ir slaugytojai, būtume liokajai. Buvo neapsakomai gera justi, kaip jis susitraukė mano gniaužtuose ir ėmė šnypšti kaip lemingas. Tačiau nespėjo manęs įskųsti. Kai kitą dieną atėjau į kliniką, jis jau buvo išvežtas į lavoninę, stovinčią prie pat pirties ir ūkvedžio sodelio. Mąsčiau apie jį, kai pasukau už kampo eidamas namo.

„Dabar jo kūnas guli ten, viduje“, — pamaniau.

Darbas šalia mirties ir yrančios gyvybės kvapas atitiko mano dvasinę būseną. Nuo visko atsiribojau knygomis ir darbu. Buvo svarbu justi, kiek nedaug vertas gyvenimas.

Akselis kraipydavo galvą, kai rytais nedidelėje patalpėlėje pirties pastate apsipildavau šaltu dušu. Porą kartų viduržiemy per paskaitą jis nurankiojo man nuo plaukų pakaušyje varveklius.

— Tu visada turėjai polinkį perdėti. Bet nežinojau, kad dar ir kankini save, — pašiurpęs sušnabždėjo. Tačiau buvau švarus.

Akselis erzindavo mane, kad gyvenu kaip atsiskyrėlis, kai neateidavau į pobūvius. Aš tai vadinau kitaip — nenorėdavau pasigerti.

Kartais nueidavau į Karališkąjį sodą ir atsisėsdavau ant Anos ir mano suolo. Visiškai beprasmiškas poelgis. Jos ten niekada nebūdavo. Labiausiai prie jos priartėjau tada, kai sėdėdamas ten vieną popietę ant medžių pamačiau šerkšną. Vėjas pabarškino dar užsilikusius sušalusius lapus. Tada ji plevendama atėjo pas mane. Aš juk žinojau, jog tai tėra vaikiška fantazija. Bet vis tiek buvo gera.