Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Griaukit, nes gyvenimas trumpas! Paskui būsite laimingi naujoje visuomenėje!

Galiausiai Nacionalinis susirinkimas pripažino Tjerą didvyriu. Pastarojo įsakymu buvo likviduota trisdešimt tūkstančių žmonių.

O aš tuo metu vaikščiojau iš Frederiko klinikos į Plačiąją gatvę, kaip atsiskyrėlis — į belangį bokštą. Viena, kas iš tikrųjų man darė įspūdį, buvo košmariški sapnai, jog Dina Paryžiuje. Mačiau ją Per Lašezo kapinėse, gulinčią lavonų krūvoje po egzekucijos.

Naktis po nakties mačiau, kaip ji bando išsikapanoti iš lavonų kalno. Kaip pamažu, bet nuolat ją vėl ten įtraukia. Galiausiai likdavo kyšoti tik dalis pėdos.

Nepamenu, jog kada nors būčiau atkreipęs į tai dėmesį, tačiau, matyt, atkreipiau. Dešinės kojos mažasis pirštelis buvo be nago.

Ilgainiui sapnai man tapo artimesni negu tai, kas vyko ligoninėje.

Visas gyvenimas tebuvo rūpestis išeiti įvairias temas: apie naują migdomąjį vaistą chloralio hidratą, jo didžiulę naudą žmonijai ir medicinos mokslui. Eterio narkozę. Arba sifilio temą. Jo pirminius, antrinius ir tretinius požymius. Saitus duomenis apie tai, jog sifilio poveikis nervų ir kraujo apytakos sistemoms nėra pakankamai ištirtas, tad gydymas nėra sėkmingas. Tačiau galima skirti gyvsidabrio tepalo. Arba ka- lomelio — gerti. Abiem atvejais siekiama sukelti vėmimą, kad pacientas mažų mažiausia penkiolika, daugiausia — dvidešimt penkias paras kasdien pašalintų nuo trijų iki šešių svarų tąsių gleivių.

Tą pačią naktį, kai Dinos pėda pranyko lavonų kalne, sapne prisipažinau nužudęs rusą. Lensmanas reagavo taip, kaip ir reikėjo tikėtis. Įtūžo, kad savo šeimoje turi tokį kaip aš.

Kitą dieną per rytinę vizitaciją su visa šutve lankydamas palatas planavau, kaip reiks prastumti teismą. Antroje palatoje gulėjo jaunas vyras sužeista koja. Tikriausiai buvau ir jį susapnavęs, nes atrodė apgailėtinai.

Antklodė buvo nuklota, ir vienam iš naujųjų rudens kurso studentų buvo liepta pakelti koją. Į mus plūstelėjo šiltas garas ir nenusakoma smarvė. Akselis turėjo uždėti naują garuojantį avižinės košės kompresą. Bet pirmiausia reikėjo apžiūrėti ir apibūdinti didelį gumbą virš žaizdos. Profesorius gausiai išspaudė žalių pūlių.

Studentas, laikantis koją, ėmė pamažu svyruoti. Aš stovėjau kitoje lovos pusėje, tad negalėjau niekuo padėti. Tačiau spėjau pagalvoti: pakanka nugriūti, ir tau baigta.

Išgirdome nemalonų garsą, kai studentas kietai bumbtelėjo ant grindų.

— Išneškit! — paliepė vyriausiasis chirurgas.

Taip ir buvo padaryta. Daugiau apie jį nebegirdėjome. Kaip viskas paprasta. Tiesiog pargriūti.

Kai įsivaizdavau savo teismą, rodėsi, tarsi klausyčiausi ilgos, nuobodžios paskaitos apie plaučių tuberkuliozę, neva pagydomą asfalto alyva. Jei kreipiamasi į gydytoją ankstyvojoje stadijoje!

Jau iš anksto jutau šaltą teisėjų panieką. Jie, suprantama, patikėtų mano žodžiais.

Nesvarbu, kas. Ar cypė, ar tuberkuliozė. Stūmiau tai nuo savęs kaip kančios farsą. Žmogus yra kančia. Ir juokingumas. Negalėjau tikėtis pabėgti.

Kurį laiką studentai ir praktikantai, per pertraukas ramstydami koridorių sienas, kalbėdavo apie neandertalietį. Manęs netraukė tokios diskusijos dėl diskusijų. Rodyti akivaizdų savo žinių trūkumą stoviniuojant koridoriuje atrodė paviršutiniška ir tikrai ne tai, dėl ko būtų verta gyventi ar mirti. Mano tikslai paprasti, bet teisingi, maniau aš.

Nežinau, kada pirmą kartą suvokiau, jog rusas grįžo pas mane. Per ją. Per teismo procesą. Košmarai dažnai būdavo neryškūs. Vieną naktį buvau vabzdys, bandantis įlįsti į senų lapų krūvą ir išsigelbėti. Kad ir kaip kapanojausi, naudos buvo maža.

Ji nerašo! Kodėl, po velniais, nerašo? Ar kada nors esu jai ką padaręs? Išskyrus tai, ko negalėjau pakeisti: kad kartą mačiau, ką ji padarė?

Iš pradžių groteskiškus savo slogučius maišiau su profesorių žodžių srautu. Arba leisdavau jiems daugintis F. L. Bango vadovėlyje „Praxis medica systematice expósita“. Jis buvo beviltiškai pasenęs, parašytas 1789 metais. Skaičiau jį kaip kuriozų rinkinį, norėdamas pasirankioti citatų, kurias galėčiau tėkšti, kai turėsiu įrodyti visišką pasaulio kvailybę. Tai atitiko mano dvasinę būseną.

Viskas buvo teorinės ligos ir absoliučios mirties klausimas. Gamta, medžiai, gėlės ir gyviai buvo utopija. Tarp grindinio akmenų ir aukštų mūrinių namų ne kaži kiek viso to ir matei. Net didieji medžiai parkuose ir alėjose buvo jau negyvi. Tereikėjo tik dar vieno karo. Degtuko kibirkšties. Ir liktų apanglėję nuodėguliai. Mane tai žavėjo. Kaip senas sąvadautojas, kuris slankioja apie linksmybių namus, seniai nebeteikiančius malonumų ir pelno, stebėjau gaisrus, gatvių muštynes ir ieškojau tragiškų temų laikraščių antraštėse.

Buvo 1871-ųjų spalis.

Karna ir aš daug nekalbėdavome. Tai yra ji nekalbėdavo. Žodžiais. Jos akys buvo iškalbingos. Ir rankos.

Tačiau tą dieną tarp mūsų užsimezgė savotiškas pokalbis. Nuo tada jis man tapo tarsi visų atsakymų raktas.

Buvo ankstyvas sekmadienio rytas. Ėjome per lietų iš Frederiko klinikos. Ji naktį praleido ligoninėje, o aš, visą naktį praūžęs su Akseliu ir pora kitų praktikantų, norėjau ją pradžiuginti pasitikdamas išeinančią pro vartus.

Tuščios ir pilkos rytinės gatvės kvepėjo rudeniu. Ėjau giliai įgrūdęs rankas į kišenes, atlapotu švarku. Marškinių krūtinė jau buvo šlapia. Varvėjo nuo mano pečių. Nuo plaukų ir nosies.

Ji ėjo prisidengusi dideliu nušiurusiu skėčiu. Bet aš atsisakiau po juo lįsti. Kad eitum po vienu skėčiu su Karna, turi būti slieko plonumo. Ji ėjo trūkčiodama kaip neramus žvėris. Staiga galėdavo stabtelėti, tad buvo pavojus įsivaryti į akį skėčio virbą.

Bandžiau pratęsti kalbą apie karą ir taiką, pradėtą smuklėse. Aš kalbėjau, o ji klausėsi paskendusi savo mintyse.

— Man nesuprantama, kaip žmonės gali turėti priešų, — pasakiau. — Kuo daugiau sužinau apie žmones, tuo mažiau suprantu žodį „priešas“, — svarsčiau toliau.

Ji sustojo ir pažvelgė j mane, tarsi būčiau ją paprašęs pareikšti nuomonę apie tai, kiek teisingas yra lietaus reiškinys. Po to išsitraukė nosinę ir lėtai nusišnypštė, išmesdama vieną koją į priekį taip, jog pasimatė atsiklijavęs padas. Atidžiai jį apžiūrėjo. Tada paklausė:

— Ar turi ko valgyti?

— Taip. Tu alkana? — sutrikau aš.

— Ar turi lovą ir maisto?

— Taip...

— Niekas tavęs nemuša?

— Ne...

— Tai kodėl turėtum suprasti žodį „priešas“?

Ji ir anksčiau mane erzindavo. Savo praktišku, stačiu būdu. Galėdavo tylėti valandų valandas ir staiga išrėžti savo praktiškas tezes. Kurių, pasirodo, neįmanoma paneigti.

— Bet aš patyriau karo siaubą, — tariau paniuręs.

Ji tylėdama pradėjo eiti.

— Jei nenori aptarinėti etinių problemų, nes esi moteris ir nemokyta, man vis vien. Galime tylėti toliau. Arba kalbėtis apie žaizdas, diarėją ir suluošintus kūnus, — pasakiau įsižeidęs.

— Ar tau niekada nieko netrūko, Benjaminai?

— Kaip tai?

— Kai kalbi apie savo namus, apie studijas, apie... apie bet ką, atrodo, kad viską darai tik iš... smalsumo. Ne iš būtinybės.

Išpūčiau akis. Ji puolė mane, tarsi būčiau išlepęs dabita. Argi mudu ne kartu matėme mirštant žmones?

— Kiekvieną kartą, kai noriu su tavimi apie ką nors pašnekėti, mane užsipuoli. Asmeniškai!

— Atleisk! — pasakė ji.

Balsas buvo pavargęs. Ji pradėjo eiti. Jos žingsniai sunkiai krito ant šlapio grindinio ir pro ausis grįžo atgal pas mane trumpais kaukšėjimais.