Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Džiaugiausi tai matydamas.

Stengiausi neparodyti, kad nekaip jaučiuosi žvejų lūšnose, klausydamasis vis tų pačių kalbų apie orą ir vėjo kryptį. Tarp žuvų vidurių ir šlapių, surūgusių drabužių tvaiko. Bandžiau atgailauti. Už ką?

Niekada nepastebėjau, kad Andersas tikrintų mano darbą. Bet žinojau, kad jis tai daro. Pasakojau įdomesnes istorijas apie savo kvailiojimus. Tada visi kartu pasijuokdavome. Bet neradau erdvės, kad galėčiau kalbėti apie gyvenimą arba paikystes Kopenhagoje.

Ne tik Reinsneso laivų įgulos pripažino mane, kaip daktarą. Tai vienas, tai kitas ateidavo ir iš kitų lūšnų. Prašydavo patarimo dėl supūliavusių pirštų, sunkių pagirių, išvaržų ir karščio.

Lofothave smulkmenos nieko nedomino. Nesvarbu, kad neturėjau praktikos. Jeigu reikia daktaro, o žmonės kalba, kad buvai Kopenhagoje mokytis daktaru, vadinasi, esi tinkamas. Čia būdavo brėžiamos storos linijos. Skaičiuojamas pelnas arba nuostolis. Gyvenimas arba mirtis.

Būti daktaru reiškė visų pagarbą, nors ir koks niekam tikęs būtum kitais atžvilgiais. Porą kartų mieliau būčiau leidęsis murkdomas žuvų kepenų statinėje, nei jutęs atlaidžią pagarbą ir skersus žvilgsnius.

Bet kai pasakiau, kad nenoriu imti visos dalies už darbą, įžeidžiau juos. Iškart suvokiau padaręs klaidą. Bet jau buvo vėlu. Jie pamatė, kad į sekinantį jų darbą nežiūriu rimtai. Neturiu supratimo apie pagarbą. Nei apie valią, kokios jiems reikia, kad ištvertų.

Raganos vaikas gali atiduoti savo dalį, nes jis — daktaras. Raganos vaikui nebūtina būti tikru žveju, nes jis vaikščios su liemene ir paltu. Tačiau jie neniurzgėjo.

Jeigu žūklė būtų nepavykusi, kaip pirmąjį kartą man būnant Lofotene, galbūt jie būtų mane užkabinę. Bet šiais metais žvejyba ėjosi gerai. Jų pyktis buvo toks pat be galo lėtas kaip menkės, ištrauktos iš jūros.

Kai Andersas stovėdavo ant denio banguojančioje jūroje, o veidas spinduliuodavo kalnų ramybe, imdavau jam pavydėti. Andersas buvo jūra. Neatrodydavo, kad jam dar ko nors reikėtų.

Negalėjau sakyti, kad man nepatinka vyrai ar darbas, kurį jie man duodavo. Bet tai buvo gyvenimas ne man. Jie tai suprato.

Ji tikriausiai tai matė, todėl nutrėmė mane prie knygų?

Vengiau degtinės ir mokyti vyrus, jog pasaulis yra šiek tiek platesnis nei kelias iki Lofoteno ir atgal. Tai būtų buvę kvaila. Tas pats kaip neįvertinti savo priešininko vien dėl to, kad jo kitokie ginklai nei mano.

Tereikėjo vieną kartą parklupti pučiant pietvakariui atvirame Vestfiorde. Arba nunešti į lovą įkaušėlį, apdorotą už gerklės laidymą. Tada suprasdavai.

Mes gyvenome gana dideliame žvejų trobos kambaryje. Vis tiek buvo ankšta. Andersas ir aš dalinomės gultu. Virš galvos turėjau lentynėlę su knygomis ir rašymo reikmenimis. Niekas jų nelietė ir nesišaipė. Tačiau pakako žvilgsnių.

Tuokart, kai Lofotene buvau naujokas, įguloje turėjome vyrą, vardu Torė. Jis kiekvieną mielą vakarą skaitydavo Bibliją. Kol vyrai sumigdavo. Visi manė, kad jis labai dievobaimingas, todėl paliko ramybėje. Tačiau pirmą šeštadienį, kai Torė įgriuvo girtas į trobą, suprato klydę. O kai jie priminė jam amžiną Biblijos skaitymą, pasirodė, kad jis buvo ką tik išmokęs skaityti. Jį apėmė manija. Jam buvo beveik penkiasdešimt, ir ką tik išmoko skaityti! Vienintelė knyga, kurią turėjo, buvo Biblija. Vieninteliai klausytojai — laivo įgula.

Mačiau prieš akis vyriškį, iškilmingai skiemenuojantį Evangeliją įgulai, kuri iš nuovargio ir nuobodybės užminga. O jis skaito ir skaito.

Staiga prisiminiau Diną ir violončelę. Prisiminiau, jog pabusdavau naktimis, nes ji per visas sienas atakuodavo mus garsais. Kiaurą naktį iš salės grumėdavo, verkdavo ir juokdavosi violončelė. Pradėjau šiek tiek geriau suprasti, ką reiškia duoti tai, ko niekas nenori priimti.

Galbūt tėra viena išeitis. Galima įsijausti į tai ir atsiduoti, kaip aš padariau odžiaus namuose.

Arba: surasti jėgų ištrūkti.

Šiaip ar taip, reikia sumokėti kainą.

Suprantama, galima išsigelbėti, jei esi juokdarys. Keliantis juoką, bet taip pat baimę. Baimę, nes kiekvienas gali pakliūti juokdariui ant liežuvio.

Juokdarys gali juoktis pats iš savęs, ir niekas nežino, ką jis tuo metu galvoja nei kam skirtas juokas.

Tačiau neįmanoma nuspręsti būti juokdariu. Juo arba esi, arba ne.

Nemanau, kad aš esu.

Džiaugiausi, kad vyriškio su Biblija šįmet nėra. Aš skaičiau neišleisdamas nė garso ir prie prasčiausios šviesos. Dalytis skaitomais žodžiais su vyrais kambaryje man atrodė tuščias laiko eikvojimas. Nejutau jokio pasididžiavimo, kad moku skaityti. Man nereikėjo vargti, kad to išmokčiau. Buvo savaime suprantama.

Mano darbai neturėjo aiškių kontūrų. Tarsi mano gyvenimas būtų buvęs veikiau pasyvi atradėjo kelionė nei kova. Nemanau, kad sugebėčiau kovoti. Taisyklės nesuprantamos. Kurį laiką turėjau talentą paklusti. Tačiau nueinu per toli ir būnu išmetamas iš žaidimo.

Ar todėl, kad esu juokdarys nevykėlis?

Kovo 17-ąją grįžome iš Lofoteno.

Apie tą dieną motušės Karenos kalendorius sakė, kad galima eiti miegoti nedegant žiburio. Tačiau laiško iš Dinos nebuvo.

Užtat gavau praktikanto vietą Frederiko klinikoje.

Gegužės mėnesį, kai turėjau anksti vykti su Andersu į Bergeną ir iš ten toliau keliauti į Kopenhagą, laiško iš jos dar nebuvo.

Dabar turėjau išvažiuoti ir nebuvau nurodęs jokio adreso Kopenhagoje. Jeigu ji norėjo man likti mįslė, tuomet ir aš jai būsiu mįslė. Gaus ieškoti manęs per Andersą.

Andersas sėdėjo ant kajutės stogo ir mojavo, kai atsitiktinai mane paėmusi škuna praslydo pro „Gulbę“ ir išplaukė iš Bergeno uosto. Nors buvo vasara, Andersas sėdėjo su žiema plaukuose ir mojavo nosine, į kurią niekada nesišnypšdavo.

— Aš esu prieš šnypštimąsi į nosinę... — pasisakė kartą, kai buvau vaikas.

Paskui Anderso veidas pamažu išbluko. Figūra susitraukė. Gunktelėjęs sprandas. Pečiai. Rankos. Buvo apsivilkęs naująjį švarką išvykimui pagerbti. Visą figūrą švarkas pavertė juoda dėme tarp stiebų.

Tada nosinė susiliejo su dangumi.

Jaučiausi taip, tarsi būčiau suaugęs vyras, išvykstantis į kelionę, o Andersas — berniukas, turintis pasilikti. Galbūt visai nebesvarbu. Kas tėvas, o kas sūnus.

Svarbiausia nebūti paliktam.

Galėjai stebėtis, kad Andersas nepaklausė, ar Dina atsakė į laišką. Ir nebandė manęs atkalbėti nuo kelionės į Kopenhagą.

Dabar Andersas plauks namo. Vakarai ims tamsėti. Didysis namas Reinsnese pasidarys didelis ir apleistas. Dusliai aidės vieniši žingsniai skersvėjuotuose koridoriuose. Atūš benamis vėjas, negailintis nieko. Nei mažo, nei didelio. Liks tušti kambariai su prislopintais garsais iš kamaros ir virtuvės. Speigas ant langų stiklų. Blogiausia tuose kambariuose, kur nieko nėra. Jis turės vaikščioti tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Tačiau neturės nieko, kas krosnies šilumą galėtų padaryti gyvą.

Aš pats porą kartų nešiau jos skrybėlių dėžę į paplūdimį ir mačiau ją išnykstant jūroje. Būdavo vasara. Vis tiek kas kartą mirdavau iš šalčio.

Keista, kaip Andersas gebėjo išgyventi.

10 skyrius

Kopenhaga liepos mėnesį alsavo karščiu.

Porą dienų sėdėjau Plačiojoje gatvėje užtrauktomis užuolaidomis ir bandžiau atgaivinti savo žinias, kad būčiau pasiruošęs tam, kas manęs, kaip praktikanto, laukė Frederiko klinikoje.

Tarpais turėdavau pakvėpuoti grynu oru. Pasivaikščiojimai baigdavosi kurioje nors užeigoje aplink Regenseną. Nedaug sutikdavau pažįstamų. Studentai arba dirbo, arba buvo išvykę į kaimą. Akselis gyveno namuose su sava pastoriaus šeima.