Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Nurijau seiles ir pajutau kylant niršulį. Turėjau nudelbti akis.

— Tavo laiškai negrįždavo?

— Ne.

— Vadinasi, juos gaudavo!

— Taigi...

— Bet neatsakė, — apmaudžiai tariau ir susiverčiau romą.

Jis tylėjo.

— Bet tu turi adresą?

— Taip, bet ji ten turbūt nebegyvena. Berlynas — didelis miestas.

— Taip, o pasaulis — dar didesnis, — sausai pridūriau.

Jis pažiūrėjo į mane ir tarė:

— Kodėl panorai dabar rašyti, kai nesi rašęs lig šiol?

— Viskam savas laikas, — pasakiau išsisukdamas.

Jis linktelėjo.

— Sunkūs buvo laikai... Bet dabar pirksiu tinklą. Aš pasitikiu silkėmis... Ką rašysi? Nerašyk, kad blogai sekasi. Jai geriau nežinoti.

— Teisybė.

Patylėjome, tada kalbėjau toliau:

— Pagaliau parašysiu apie savo neapykantą.

Jo akys priminė tas, kurias mačiau prie Dybėlo rinkdamas sužeistuosius. Jose dar buvo gyvybės.

— Tu neapkenti savo motinos?

— Deja, taip.

— Esi protingas, bet griežtas, — iš lėto pasakė jis.

— O tu? Tu taip pat protingas. Ar turėjai tiek proto, kad neapkęstum?

— Ne, — atsakė jis, atsitiesė ir pažvelgė į mane. — Aš nesukurtas tiek daug statyti ant kortos. Neapykanta? Ne.

— Bet kaip sugebėjai išsilaikyti?

— Darbas!—Jis pabandė nusijuokti. Plekštelėjo sau per šlaunį ir kita ranka persibraukė žilus plaukus.

Nepadėjau jam juoktis. Dėjausi pamiršęs, kaip vyrai įveikia sunkumus.

— Ar niekada nepriekaištavai jai, kad jos tiesiog nebuvo, kai grįžai namo iš Bergeno, viską praradęs?

— Ne ji nusiuntė laivą jūros dugnan, — tvirtai pasakė jis.

— Bet jos nebuvo, kai grįžai namo!

Valandėlę jis sėdėjo palinkęs į priekį, alkūnes įrėmęs į kelius ir nusvarinęs plaštakas. Kaip pavargęs žvejys, laimingai grįžęs į krantą ir visą savo triūsą išpūtęs į orą su pirmos pypkės dūmu.

— Ji turėjo savų priežasčių, — pagaliau tarė.

— Kokių priežasčių?

Jis pažiūrėjo tiesiai į mane. Žvilgsnis buvo toks griežtas, jog net krūptelėjau. Ne Anderso žvilgsnis. Vaiduoklio.

— Tau, Benjaminai, turėtų būti geriausiai žinoma.

— Ką turi galvoje? — sušnabždėjau.

Ar netroškau to ilgus metus? Kad kas nors pasakytų: „Aš viską žinau!“ Dabar galbūt taip ir atsitiko. Išgirsiu Teisybę. Ar atlaikysiu?

— Ką turi galvoje? — pakartojau.

— Ji man pasisakė, kodėl išvažiuoja. Prašė mane viskuo čia pasirūpinti.

Negalėjau matyti jo veido. Buvo nukreiptas į grindų tamsą.

— Ji palaimino mane ir visus mano darbus, — pagaliau tyliai pasakė jis.

— Palaimino?

— Taip, kaip senovės patriarchai, apie kuriuos skaitome Biblijoje... Ji davė man savo palaiminimą.

— Paskui išplaukei ir „Motušė Karena“ su įgula ir kroviniu nugarmėjo dugnan? — pasakiau. Negalėjau susivaldyti.

— Palaiminimą ji paliko. Laiške. Bet prieš tai papasakojo, kodėl turi išvažiuoti.

Lempoje baigė degti žibalas, ir ji ėmė rūkti. Atsistojau ir užgesinau. Tamsa mus suvedė. Grėsmingai arti. Nuėjau prie lango.

— Ar galiu pamatyti tą palaiminimą? — paklausiau.

— Iškart jį sudeginau.

— Kodėl?

— Galėjo pakliūti į rankas, kam nereikia.

Jis žino! Gulėjau padėjęs galvą ant trinkos ir laukiau kirvio. Burna išdžiūvo, o protas atsisakė padėti. Tai galas. Andersas žinojo viską, neprasitardamas man nė žodžiu!

— Ar palaiminimas buvo toks stiprus, jog turėjai sudeginti?

Stengiausi šnekėti normaliu balsu. Stengiausi net suteikti jam vaikiško pavydo gaidelę.

— Taip, galima sakyti. Į tą palaiminimą daug buvo įdėta, — tarė jis.

— Ir su niekuo nenori juo pasidalyti?

— Ne!

— Ir su manimi ne?

— Mažiausiai su tavimi, Benjaminai.

Įsižiūrėjau į juodą dumblių apvadą aplink įlanką. Prisiminiau, kad vaikystėje bijodavau jo tamsiais vakarais. Bijodavau ir jo kvapo. Stebeilijau į mėnulį. Vienišą auksinį kablelį be galo tuščiame violetiniame knygos puslapyje.

Štai ką parašiau:

Reinsnesas, 1869 m. sausio 15 d.

Dina,

aš, Tavo sūnus Benjaminas, rašau Tau dėl Anderso ir Reinsneso.

Nuo tada, kai išvažiavai, praėjo daug laiko. O Andersas iš Tavęs nesulaukė jokios žinutės. Metai tie buvo jam sunkūs. Jūroje prarado „Motušę Kareną“, kaip žinai. Visi kiti žuvo. Antonas taip pat. Niekas nebuvo apdrausta. Dvejus metus iš eilės nesisekė žūklė, daug kartų keitėsi krautuvės tarnautojas.

Tikriausiai Andersas apie tai bus pasakojęs. Rašau ne dėl to. Prašau Tave pranešti Andersui, ar esi gyva, nes jam reikia vesti iš naujo. Jis labai vienišas, kitaip nepavadinsi. T\i galėtum išlaisvinti jį nuo santuokos saitų arba atsiųsti kitokią žinią. Jeigu neduosi jokio ženklo, kad esi gyva, nežinau, kaip viskas bus.

Tomui, Stinei ir vaikams einasi puikiai. Olinė pradeda senti. Pas lensmaną visi sveiki, kiek man žinoma. Hana nutekėjusi į Lofoteną.

Tavo sūnus Benjaminas Grenelvas

P.S. Jeigu šis laiškas patektų į rankas kam nors kitam nei Dinai, prašau atsakyti vietoj jos.

B.G.

Pats nusiyriau su laišku prie garlaivio. Tarsi bijodamas, kad jį pamatys krautuvės tarnautojas ir kaži ką pamanys.

Galėjau papasakoti, kiek laiko būsiu Reinsnese arba kad išlaikiau egzaminus ir tikiuosi kur nors gauti praktikanto vietą. Bet aš nerašiau nuo savęs. Tai ji turėjo pastebėti.

Iš ko ji gyvena? Anot Anderso, jis nieko jai nesiuntęs. Kartais vaizduodavausi ją sėdint po tiltu kokiame nors mieste. Nešvariais, suveltais plaukais ir paišinu veidu. Kūną pridengusi skarmalais, neskalbtais daugelį mėnesių. Kartais matydavau ją ant pakylos koncertų salėje juoda šilkine suknele, žvilgančiais plaukais, krentančiais ant pečių, ir violončele glėbyje, o žmonės pagarbiai klausydavosi.

Ko nors per vidurį nebūdavo.

Bandžiau dar iškvosti Andersą, ką jis mano. Bet greitai supratau, jog jam tai kančia. Išvažiuodama ji pasiėmė esminę Anderso dalį. Kaži ar jis drįso įvertinti žalą.

Kartais žmogus daro kvailystes, kurios vėliau pasirodo esančios savotiška atgaila. Aš lydėjau Andersą į Lofoteną. Tikėdamasis, kad jam tai bus daugiau paguoda nei nauda.

Gavau užduotį tvarkyti popierius ir parduoti skirtą krovinį. Ir šiaip padėti ten, kur manęs prireiks.

Išplaukėme naująja jekta ir dviem femberingais. Taip turėjome daugiau vietos ir sau patiems, ir žvejybos reikmenims. Iš prekybos galėjai tikėtis neblogo pelno. Ypač į žūklės pabaigą, kai žvejai mažuose laivuose baigs visas atsargas. Tada mes turėjome baigti žvejybą jekta ir už mokestį tiekti druską ir kitus reikmenis.

Aš turėjau plaukti jekta ir vesti apskaitą. Matyt, jis mane ten paskyrė norėdamas apsaugoti nuo surūdijusių žvejybos kablių ir pirštų gėlimo.

Pats labiausiai mėgo žvejoti. Galbūt dėl laisvės ir nuotykių. Nuo to sutindavę pirštai ir atsirasdavęs nežabotas gyvenimo džiaugsmas.

— Nors žūklė ir nesiseka, vis tiek žvejoti vienas malonumas. Visa kita, ko nebegalima pakeisti, turi palaukti, kol sugrįšiu iš Lofoteno, — kalbėjo Andersas.

Šia filosofija, matyt, buvo persiėmę ir jo vyrai. Jie mėgo jį, kaip škiperį. Tačiau jis turėjo kažko, kas stūmė nuo jo. Tai tvyrojo ore aplink jį. Skyrė jį iš kitų. Jis galėdavo vilkėti neperšlampamus drabužius, būti su žvejo kepure ir šnypštis į delną kaip kiti. Vis dėlto matei iš toli, jog tai žmogus, turintis valdžią. Andersą iš Reinsneso buvo galima pašiepti. Bet niekas to nedarydavo jam už nugaros. Jis niekada nebandė įgyti pagarbos keikdamas ir šaukdamasis velnių. Viską darydavo žvilgsnis. Išraiška.