Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Galima buvo apgailestauti atvykus į Kopenhagą vidurvasarį. Bet bandžiau kuo geriau išnaudoti tą laiką. Mokiausi, miegojau ir gėriau alų.

Vieną priešpietę padariau neįmanomą dalyką.

Pasikeičiau marškinius, prideramai apsirengiau ir nuėjau aplankyti profesoriaus šeimynos. Nelabai gražu buvo eiti be Akselio. Tačiau man šovė mintis, jog Frederiko klinikos praktikantas gali sau leisti tokius dalykus. Galbūt kur nors vyksta vasaros pobūvis ir mano apsilankymas atvertų į jį duris. Arba galėčiau pasiūlyti Sofijai ir Anai nueiti kartu į Tivolį.

Tarnaitė, greičiausiai nauja, atidariusi duris smalsiai į mane įsistebeilijo. Ne, profesorius esąs ligoninėje, o ponia ir panelės kaime.

Nepuoliau klausti, kur tas „kaimas“. Ar svarbu? Šiaip ar taip, negalėjau ten rodytis.

Vieną vakarą, iki soties prisimurdęs savigailoje ir vienatvėje, nuėjau į Kranto skersgatvį pasiteirauti Karnos.

Duryse pasirodė močiutė Dons. Nenusakomo amžiaus, išsekusiu balsu ir veidu. Tačiau judesiai žvitrūs, o akys gyvos. Ji turėjo būti pernelyg sena tokiam sunkiam darbui. Nešioti laikraščius. Šluoti gatves. Skalbti žmonėms. Vienintelė paguoda buvo sena molinė pypkutė, kurią užsirūkydavo pardavinėdama laikraščius arba turėdama penkias laisvas minutes saulėkaitoje pritūpti ant laiptų.

Dabar ji papasakojo, jog Karnai ir šią vasarą pasisekę gauti budėtojos darbą Frederiko klinikoje. Jei viskas būsią kaip įprasta, iš ryto grįšianti numigti porą valandų.

Žodžiuose buvo justi neapibrėžtas draugiškumas. Seniai buvau nesirodęs.

Karna? Ar pagalvojau apie ją būdamas namuose?

Dabar ji tapo būtinybe. Turėjau ją pamatyti. Sukaupiau drąsą ir tą patį vakarą nukeliavau į kliniką. Ėjau per kiemą, kad galėčiau matyti, ar vyresniosios slaugės sėdi lauke su kakavos puodeliais ir mėgaujasi vakaro ramybe. Mat tada galima tikėtis, jog Karna viena palatoje arba sėdi atitvertame palatos kampelyje.

Jos sėdėjo ant suolų ir kėdžių aplink mažus staliukus tekintomis kojomis. Puodeliai su arbata ir kava tvarkingai stovėjo tarp siuvinėjamų rankdarbių ir mezginių. Jei nebūtum žinojęs, jog šalia ligoninė, būtum pamanęs, jog tai įstaiga moterims mėlynomis uniformomis. Kuodai ir kasos tvarkingai susegtos ant pakaušio, tačiau prijuostės ne visada idealiai švarios.

Kai išgirsdavai balsus ar juoką, suprasdavai, jog slaugės — užsimaskavusios moterys.

Nutaisiau rimtą miną, tarsi turėčiau konkretų reikalą. Tačiau nusprendžiau įeiti pro užpakalines duris. Tik vieną kartą pamačiau, kaip viena iš pagyvenusių slaugių perkirto koridorių. Tada sustojau ir apsimečiau, jog kažko laukiu. Nebuvo prasmės papulti į tokių moteriškių kvotą. Jos blogesnės už Olinę. Nors ir nesistengė eiti koja kojon, profesoriaus žodžiais tariant, su „antiseptikos raida“, drausmės klausimais buvo tikros slibinės.

Močiutė papasakojo, jog Karna dirbanti palėpėje, XY skyriuje. Tas skyrius man buvo pažįstamas. Ten patekdavai siaurais, stačiais laiptais. Sklandė istorija apie ką tik išoperuotą pacientą, kuris išvirto iš pintinės ir krito iš trečio aukšto, nes kažkas pamiršo uždėti dangtį. Visa laimė, kad pacientas jau buvo ligoninėje.

Palėpėje buvo dvi palatos. Moterų ir vyrų. Kiek pamenu, viršuje kiekvienoje palatoje buvo tik po tris lovas. Čia gulėjo ligoniai, sergantys užkrečiamomis ligomis arba kliedintys.

Taip pat pamenu, kad vyresnioji slaugė buvo įsikūnijęs meilumas ir kad ji, jei turėdavo laiko, vakarienei kepdavo obuolių skilteles. Ant viryklės tamsiame palėpės koridoriuje.

Teisybė, keptais obuoliais pakvipo dar apačioje.

Ji stovėjo prie viryklės. Karna! Pusiau užstota drabužių spintos ir komodos, kurioms tikriausiai nebuvo vietos „kambaryje“. Taip buvo vadinama kamaraitė palatos kampe, priklausanti slaugėms.

Kai užlipau į patį viršų, kvepėjo jau ne vien obuoliais. Tvoskė aštrus tualeto kvapas. Kibirai nebuvo išpilami iki vidurnakčio, o ilga diena ėjo į pabaigą.

Nebuvo taip blogai, kad nebeapsikęstum. Taigi galėjai daryti išvadą, jog nė vienam pacientui nepaleisti viduriai.

Žiūrėjau į jos nugarą ir juosmenį. Ji negirdėjo manęs ateinant. Viską užgožė sodrus kosulys iš vienos palatos. Uniforma buvo per didelė, o prijuostės petnešos ir dirželis per ilgi. Tačiau jos formos noriai plūdo į mane. Plaukus buvo sukišusi po skarele, kaip prisiminiau ją iš karo lauko ligoninės.

Pajutau ir graudulį, ir geismą. Kas žino, kaip tai įmanoma. Tačiau mane pagavo noras paimti ją iš užpakalio, nors tuo pat metu vos neverkiau.

Vienos palatos durys buvo pravertos. Lempos žaliais gaubtais šalia lovų metė šviesą į koridorių. Galėjai įsivaizduoti, jog Kama stovi prie viryklės laukiniame žaliame miške ir laukia, kad paimčiau ją iš užpakalio.

Prie jos sijono besiglaustanti pilka katė sukniaukė į mano pusę. Karna atsisuko ir pamatė mane. Nežinau, ar nudžiugo, tačiau nusišypsojo.

Ten, viduje, po žalia miško šviesa kažkas baisingai krenkštė ir spjaudė.

— Tu? — tarė ji.

— Taip, — atsakiau.

Su Karna visada šitaip. Tą pačią akimirką, kai likdavau su ja vienas, ji tapdavo būsena. Kūno jėga. Neįstengdavau atskirti jos nuo savęs. Neįstengdavau atskirti jos nuo savo kūno, kol jos neturėdavau.

— Kaip čia patekai?

— Pro kiemą. Pro basonų ir kruvinų paklodžių rietuves, — geismingai sušnabždėjau.

— Ji gali ateiti! — ištarė tyliai, kai prisispaudžiau prie jos ir suėmiau per klubus.

„Ji“ buvo slaugė.

— Ji sėdi kieme, siuvinėja ir geria kakavą, — pasakiau.

— Meluoji! Jai skauda galvą, ir parėjo namo numigti. Turiu paduoti obuolius, — ramiai pasakė ji ir abiem rankom apkabino man kaklą.

— Aš palauksiu, — tariau prie pat jos lūpų.

— Ne, tau negalima čia likti. Mano pirmtakei buvo parodytos durys, nes už viryklės pas ją apsilankė vyriškis, kai slaugė prigulė pasnausti „kambaryje“.

Ji šnabždėjo, rankomis tvirčiau apkabindama man kaklą.

— Taigi niekas nepamanys, kad tu išdrįsi tą patį, — pasakiau.

Pasijutau tarsi apsėstas. Paimti ją už spintos palėpėje.

Palatoje vėl ėmė krenkšėti ir kosėti. Kažkas lipo laiptais, bet žingsniai nutilo aukštu žemiau. Ji greitai išsilaisvino ir kažkur nuėjo su obuoliais. Bet pirmiausia prikišo karštutėlę obuolio skiltelę man prie lūpų, kad pasitraukčiau iš kelio.

Tualeto statinės buvo išpiltos, o jas vežančių sunkių vežimų triukšmas kadai nuslopęs. Valandėlę tyliai kaip pelė tūnojau ant kėdės už spintos, kol Karna vaikščiojo su basonais, spjaudyklėmis, šlapimo stiklais ir gleivėtais, kruvinais ir snarglėtais skudurais.

Su jaudriu džiaugsmu stebėjau jos kūną, kai ji šmėkščiojo pro duris. Žalia lempų šviesa lytėjo mėlyną nakties šviesą, sklindančią pro mažus langelius stoge. Kai šviesa paliesdavo sieną, sutrukdydama tarakonams mėgautis gyvenimu, jie ordomis sprukdavo į kertes. Jaudulį maišiau su tarakonais. O katė ant mano kelių buvo rami. Kartą atsistojo ir vietoje apsisuko pasauliui, minkštomis it šilkas letenėlėmis mindžikuodama skraite. Ant mano kapšelių ir dirbančio pinties kūno.

Paskui netikėtai grįžo slaugė. Tačiau koridoriuje buvo ganėtinai tamsu, ir aš pranykau tarp patalynės, kabančios už spintos. Katė manęs vos neišdavė. Tačiau gavo draugišką spyrį, kad suprastų, jog man reikia pabūti vienam.

Senutė, padūsavusi ir nusiskundusi galva, paklausė, ar viskas gerai. Karna sučiulbėjo ištęstą „taip“ ir pasakė puikiausiai likusią nakties dalį galinti išsiversti viena.

— Instrukcijos... — atsiduso senutė ir apėjo palatas.