Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Svyravau tarp apgailestavimo ir triumfo. Tačiau padėjo, kad moteris žilais plaukais linktelėjo, kai sutikau jos žvilgsnį, paduodamas jai silkinę.

— Taip puiku, kad naktys eina šviesyn ir šviesyn, kuo toliau keliaujam į šiaurę, — švelniai tarė ji.

— Taip, — atsakiau jausdamas dėkingumą. — Buvau beveik pamiršęs.

— Tai mūsų pirmoji kelionė į šiuos kraštus, mes taip sužavėti, kad beveik nemiegame. Jums turėjo būti nelengva iš čia išvažiuoti į Kopenhagą?

— O, turbūt gerai pasimokyti ir pamatyti kitokių dalykų negu namie, — tarė vyras.

— Tiesa, — atsakiau.

— Gali net būti sunku vėl grįžti namo. Ypač kai tampi tokio dėmesio objektu, — linksmai pasakė vyriškis ir linktelėjo durų link.

— Bet šįkart puikiai laikėtės! — sušnabždėjo stalo kaimynė ir pakreipė galvą.

Naktį miegojau, nors vyras ir knarkė. O gal nedrįso knarkti. Neturėjau jokio įrodymo. Tačiau kitą rytą jis nusikraustė prie kito stalo. Salone netruko pasklisti jo inkvizitoriškas balsas: patenkinta veido išraiška taikliai, neskubėdamas demaskavo vienas varžytines ir du šeimyninius skandalus. Jo kaimynai vis labiau ir labiau tilo nunarindami galvas. Tuo metu garlaivio mentės stūmė mus per Vestfiordą.

Vyriškis išlipo, tačiau neatrodė, kad kas nors būtų pajutęs didelę netektį. Oras pagerėjo ir vyrų kajutėje, ir salone.

Naktį pabudau susapnavęs sapną. Jutau kūne plintant tuščią užuojautą. Žinojau, kad sapnavau nesimpatingąjį bendrakeleivį, tačiau neįstengiau prisiminti, ką būtent.

Rodos, pajutau gailestį, nes pamačiau, koks jis piktas žmogus. Buvo daug liudytojų. Tačiau, be šleikštaus jausmo, daugiau nieko neprisiminiau.

Nežinau, ko tikėjausi, kai tarp žalių laukų pamačiau išnyrant Reinsneso trobesius. Man pasidarė sunku stovėti tarp nepažįstamų žmonių. Dėjausi susirūpinęs bagažu ir porą kartų nėriau į kelioninį krepšį, norėdamas sutvarkyti keletą popierių ir ištraukti du laiškus, kuriuos galvojau atiduoti paštininkui. Tai porai laiškų suradau aštuonis šilingus ir pamačiau juos pranykstam paštininko krepšyje, kai prie laivo šono prisišvartavo valtis.

Mane užplūdo jausmas, jog esu visiškai svetimas. Susikaupiau, kai valtyje atpažinau Andersą. Jis pats irklavo. Akimirką pamaniau, jog imsiu ašaroti. Tačiau praėjo. Sumosavau ir sušukau lyg ir „Ei, ei!“, nes man dingtelėjo, jog taip priimta.

Nesitikėjau, kad Andersas per tuos metus bus spėjęs taip pražilti ir pasenti. Nesitikėjau išvysti naujos valties ir nepažįstamo vaikinuko jute. Neprisiminiau, kad jūra anapus salelių taip toli nusitęsusi. Ir kad salelės tokios mažos, sunykusios saulės šviesoje. Arba kad Anderso tokios šiurkščios rankos.

Neatpažinau ir sandėlių. Kaip apsilaupę Andreaso prieplaukos dažai! Ir trobesiai tarsi susitraukę. Kaip gali būti, kad iš skalbyklos rūkstantis dūmas toks plonas? Ir žmonės paplūdimyje! Kodėl jie žiūri į mane, lyg būčiau vaiduoklis? Grįžau namo ar tesu svečias pas svetimus žmones, kurie tik perskaitė mano pavardę keleivių sąraše iš laikraščio? Ką, po galais, čia veikiu?

Ar taip turi jaustis, kai po tokio ilgo laiko grįžti namo?

Staiga pasijutau, kaip, anot žmonių, jaučiasi skęstantieji. Prieš akis ėmė plaukti visas gyvenimas. Baisiai greitai. Apsvaigęs ir lyg sudaužytas, stipriai nusitvėriau borto ir laukiau, kol tai baigsis. Viskas sumišo su idiotiška Pero Giunto biografija. Bailys, niekšas ir avantiūristas. Kaip aš. Bangos puta, pasiklydusi plačiojoje jūroje. O kai pagaliau pasiekė žemę, atsidūrė svetimame krante.

Tomo ir Stinės dukra Sara turėjo nuolatinį darbą — krautuvės kontoroje Andersui balsu skaitydavo laiškus ir laikraščius. Dabar skaitė, jog visi fiordai pilni silkių, o Stranstedas užtvindytas statinėmis ir žmonėmis, besisiūlančiais sūdyti žuvis už mokestį arba tam tikrą pelno dalį.

— Mes bandysime sūdyti čia, Reinsnese, — pasakė Andersas ir pažvelgė į Sarą, tarsi ji būtų jo kompanionė. — Po galais! Įsigysime daugiau tinklų silkėms gaudyti!

Andersas smogė kumščiu į kontoros stalą taip, jog net suskambėjo. Smakras buvo atsikišęs, o akys juokėsi. Jis buvo kaip gluosniai vėliavos kalne. Per audrą jie palinkdavo prie pat žemės. Tačiau nenulūždavo. Vėjui nurimus, vėl stovėdavo tiesūs ir purtydavo viršūnes, tarsi nieko jiems nebūtų atsitikę.

Per paskutinę Lofoteno žūklę Andersas pastebėjo, jog naktį ėmė prasčiau matyti. Iš pradžių kaltino blogą orą, siautusį visą žiemos pabaigą, vertusį daug laiko praleisti ant kranto ir tai vienur, tai kitur pridariusį daug žalos ūkiams ir laivams. Tačiau kalta ne vien pasišiaušusi jūra ir pietvakarių vėjas. Kažkas pasidarę ir akims, skundėsi jis.

Tomas draugiškai žiūrėjo į mane viena mėlyna ir viena ruda akimi. Nesupratau, kaip galėjome taip nesutarti prieš man išvažiuojant. Tačiau daug nesikalbėjome.

Hana būdavo liudytoja visko, ką aš veikdavau. Bet jos nebebuvo.

— Jai ten gerai. Nedažnai parvažiuoja, — pasakė Stinė, niekada nemėgstanti tuščiažodžiauti.

Sara užaugo. Reta laukinė gėlė, alkanai dėliojanti raidę prie raidės, kol šios duoda prasmę. Tą žiemą Andersas pasamdė ją skaityti jam laikraščio. Jie buvo tvirtai susitarę dėl didelės tūtos rudojo cukraus šeštadieniais ir medžiagos suknelei, kai kitą vasarą jis grįš iš Bergeno.

Tas vaikas, matyt, jau gimė labai senas. Ji šiek tiek vilko vieną koją. Mačiau, kad linkusi šleivoti. Pasisodinęs ant kelių, masažuodavau pėdą. Tada ji sėdėdavo tyliai kaip pelytė.

— Ar žinai, kad esi panaši į Haną?

Ji linktelėjo ir įsitaisė patogiau.

— Tu į nieką čia nepanašus! — pasakė ji rimtomis akimis.

9 skyrius

Ieškodamas Dinos pėdsakų sandėliukuose ir stalčiuose, supratau, jog laužau pažadą, kurį pats sau daviau būdamas septyniolikos metų: niekada jos nepaisyti, jei tik pirma neišties man rankos.

Vieną vakarą, kai Andersas dirbo krautuvės kontoroje, nuslinkau pas jį.

Vėjas nedrąsiai judino medžių vainikus alėjoje. Oras aštriai kvepėjo šalčiu. Ilgėjausi užeigų ir studentiško gyvenimo. Tokia gamta pažadino man sąžinės graužimą ir nerimą, pasijutau vienišas. Nebuvau nei žvejys, nei žemdirbys, nei medžiotojas. Nebuvau ir pirklys. Matyt, ji taip pat tai matė. Reinsnese veikiau neką daugiau, kaip Johanas kadaise. Bet šįvakar norėjau pasielgti netradiciškai.

Su paskutiniais Havanos cigarais iš Kopenhagos liemenės kišenėje nuėjau pas Andersą nelabai žinodamas, kaip su juo suartėti.

Jis akivaizdžiai apsidžiaugė. Užvertė buhalterines knygas ir nustūmė į šoną. Tada pripylė taureles romo ir pakvietė atsisėsti į šezlongą, ten stovintį nuo Nylso laikų. Jis buvo nušiuręs, girgždančiomis spyruoklėmis ir apspurusiais kutais prie ranktūrių. Dėmėtas nuo nevalyvų žvejų ir degtinės.

Paklausiau, kuo jis užsiėmęs. Andersas išsamiai papasakojo apie planus pirkti tinklą silkėms gaudyti. Leidau jam kurį laiką kalbėti, linkčiodamas ir klausinėdamas.

Kai jis atsistojo pripilti taurelių, tiesiai tariau:

— Ketinu rašyti Dinai.

Jis stovėjo į mane nugara, tačiau pastebėjau, kaip virptelėjo rankos ir sprandas. Paskui jis sustingo ir, rodės, stovės taip amžinai. Galiausiai atsisuko ir pažvelgė į mane.

— To niekas negali tau uždrausti.

Jis padavė man taurelę.

— Ar turi adresą?

Jis kilstelėjo taurelę ir ėmė iš lėto siurbčioti. Paskui prabilo:

— Siunčiau vieną laišką po kito... Vienu adresu Berlyne. Negavau jokio atsakymo. Iš manęs prastas rašytojas. Dabar nustojau. Tik viliuosi, kad jai gerai sekasi.