Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Vyriškis buvo įmitęs ir apsitaisęs. Turėjo išpuoselėtas dideles žandenas, platinančias veidą. Atrodė, tarsi matytum jį suskilusiame veidrodyje. Balsas buvo skardus ir laibas. Kalbėjo itin lėtai. Lyg skelbdamas amžinąsias tiesas. Rodės, tarsi visą laiką skatintų atkreipti dėmesį į gyvybiškai svarbius teiginius. Man ėmė sukti vidurius, nors apie mane jis nepasakė nė vieno blogo žodžio.

Vėl buvau mažas berniukas, kuris vaizdavosi, kad šis bendrakeleivis yra Katastrofa. Vos tik jis paminėjo Dinos vardą taip, tarsi priklausytų jos šeimai, jo akivaizdoje nebegalėjau nuryti nė kąsnio.

Jis papasakojo buvęs Tronjeme verslo reikalais, atseit yra nepaprastai gerbiamas asmuo. Visi turėjo klausytis aiškios jo potekstės apie paties tobulybę. Labai subtiliai užsiminė prekiaująs silkių žvejybos tinklais ir mielai padedąs kapitalu. Kapitonas, taip pat sėdėjęs prie stalo, pasakė pažįstamo žmogaus pavardę ir paklausė, ar ir jam pardavęs tinklą silkėms.

— Ne, apsaugok, Viešpatie, nuo to žmogaus! Jis dabar visai nemokus!

Kapitonas nieko daugiau nesakė. Niekas daugiau nieko nesakė. Tad vyriškis toliau tauškė savo:

— Aš pats nežvejoju. Užsiimu tik „jūros sidabro“ perdirbimu. Vargšai gauna darbo. Ratai sukasi. Viskas eina tik į gera. Svarbu turėti nuovoką, kas ir kaip! Bet Reinsnese reikalai tai geryn, tai prastyn? Ar ne?

Ilgiau nebegalėjau kęsti ir padėjau stalo įrankius. „Kodėl jis išsirinko mane?“ — pamaniau. Kodėl gi neįsikabino į kokį kitą keleivį? Ar jį kursto tai, kad nesidomiu jo asmenybe? O gal dar kas nors, ko nežinau.

— Taip, aš girdėjau iš patikimų šaltinių, jog buvo iškilę tam tikrų sunkumų dėl Reinsneso mokumo. Bet tamstai, ko gera, žinoma? Tai jau sena istorija. Iš tų laikų, kai nuskendo laivas. Suprantama, tokia nelaimė... Andersas — sumanus vyras. Bet visi turi savo ribas. Jis, matyt, prastai išmano krautuvės reikalus, ir panašiai. Juk pati Dina Grenelv... Visi žinojo. Kad buvo taip, kaip buvo... Žmonės kalba... Taip, Andersas bandė ir su silkių tinklais. Bet kaip čia pasakius, neturėjo laimės... Atrodo, kad Stranstedas dabar ima viršų. Neturėjo kur dėti silkių.

Mane suėmė nesutramdomas noras jam užvožti. Arba sugnybti plačią rausvą ertmę jo veide. Tačiau tik stebėjau jo burną su pasišlykštėjimu ir nusprendžiau, kad ji atrodo kaip kiaulės pasturgalis.

— Pažinojau tavo motiną nuo senų laikų, — toliau kalbėjo žmogėnas.

Norėjau išeiti. Saulė kepino pro salono langą. Norėdamas išlįsti iš savo vietos, būčiau turėjęs praeiti pernelyg arti jo kūno. Pietūs sukilo gerklėje. Jis stebėjo mane pro du godžius akių plyšius ir neatlyžo.

— Ji buvo labai valdinga, tavo motina.

Vyriškis pasilenkė virš stalo, užtverdamas man kelią.

— Taip paslaptingai išvyko. Juk buvo jaunamartė? — pasakė ir patenkintas atsiduso.

Aš nusi... atsiprašau, prasispraudžiau pro jį ir nusigavau į denį. Kamino priedangoje, kur nebuvau matomas iš salono, atleidau vadžias. Verčiau viską lauk, iš viso kūno sunkėsi prakaitas ir gėda. Galiausiai susmukau ant dėžės tarp keliaujančių trečiąja klase.

Ant denio keleiviai būdavo ištisomis paromis. Čia pat miegodavo ir valgydavo savo maistą. Jie nustebę spoksojo į mane, bet paliko ramybėje. Kelias valandas išsėdėjau be palto.

Garlaivio mentės stūmė mus į priekį, tuo tarpu aš atsigaivelėjęs ėmiau kurti mūšio planą, kaip ištverti dienas ir naktis garlaivyje.

Pirmas punktas: turiu paruošti vyriškiui suktų klausimų. Apie asmeniškus reikalus. Šeimą, ekonominę padėtį. Reikia apsimesti, jog žinau, kad jis blefuoja ir vienu, ir kitu klausimu.

Antras punktas: turiu atremti visus komentarus apie Andersą, Diną ir bet ką kitą iš Reinsneso giminės.

Trečias punktas: turiu būtinai atkreipti jo dėmesį į tai, kad jo krenkšėjimas ir knarkimas trikdo miegą ir kelia šleikštulį.

Šiek tiek nusiraminau. Galiausiai sugebėjau netgi įžvelgti visos situacijos komiškumą. Buvau pakeliui į namus.

Man dingtelėjo, kad bet kokia bendruomenė turi savo įstatymus. Tie, kurie galioja užeigose arba medicinos fakultete Kopenhagoje, visiškai netinkami šiame prasmirdusiame garlaivyje, slenkančiame palei Norvegijos pakrantę. Pavydas ir piktdžiuga turėjo kitus balsus ir kitas formas. Teko vėl uoliai mokytis taisyklių, jei norėjau pritapti. Ko gera, būdamas vaikas, jų kaip reikiant neišmokau. Reinsnese gyvenau apsaugotas.

Iki vakarienės planas buvo gatavas. Kai vyriškis atžirgliojo prie stalo ir paklausė, ar praėjo blogumas dabar, jūrai nurimus, pasijutau kaip nepatyręs teatro režisierius.

— Esu labai jautrus stalo draugijai. Kartais kvailos šnekos gali mane susargdinti, — tariau aš.

Vyriškis stabtelėjo nespėjęs nuleisti savo kresno kūno į kėdę ir visas paraudonavo. Bet nedrįso paklausti, ar apie jį kalbu. Pirmą raundą laimėjau! Bet neilgai džiaugiausi pergale. Jis su apsimestu mandagumu paklausė, kuo užsiėmiau Kopenhagoje.

— Studijavau.

— O, taip, girdėjau apie tai prieš daugel metų. Ir kuo gi bus studentas?

Kambarinė atnešė kavinuką ir aš pasinaudojau proga pakeisti temą jam neatsakydamas.

— Jūs neturite sūnaus, studijuojančio Kopenhagoje, jei tiek daug klausinėjate?

— Na, nebūtinai dėl to, bet...

— Ne, tai lemta ne kiekvienam, juk siaubingai brangu. Ar kava gera?

— Taip, — suglumęs atsakė jis.

— Ar vakarais namie geriate kavą, arbatą ir kvietinę?

— Ne, — sutrikęs prisipažino jis ir pabandė nusijuokti.

Kiti keleiviai atkreipė dėmesį į keistą mudviejų pokalbį ir

ėmė smalsiai klausytis.

— Jūs tikriausiai nevedęs? Beje, negaliu pasakyti, kad būčiau apie jus girdėjęs. Galbūt nelabai žinoma pavardė?

Vyriškis nervingai valgė, tačiau, patekęs į spąstus, tarp kąsnių atsakė, kad iš tiesų nevedęs.

— Atspėjau. Neįsižeiskite, — tariau įsijautęs į režisieriaus vaidmenį.

Vyriškis nudelbė akis, dėbtelėjo į bendrakeleivius ir vėl ėmė kimšti. Tarsi kūrentų garo katilą.

Pora, kartu su mumis sėdinti prie stalo, abu kartus ne savo noru tapo liudytojais. Mačiau, kad jie mano pusėje. Jie keliavo į Tromsę aplankyti dukters. Neką daugiau apie juos težinojau, nes inkvizitorius neleido jiems prasižioti.

— Jūs minėjote Andersą? Kada esate jį sutikęs? — paklausiau ir tuo metu, kai jis sriūbtelėjo kavos, išsiviepiau.

— Tai buvo gal... Taip, Lofotene šešiasdešimt pirmaisiais.

— Tikrai? Ar su juo prekiaujate?

— Ne visai...

— Aplankėte jį laive?

— Ne, — išsisukinėdamas atsakė jis ir pastūmė lėkštę.

— Bet gerai jį pažinojote? Svečiavotės Reinsnese pas Diną Grenelv?

— Ne, ne visai...

— Bet buvote susipažinęs su žvejybos ir krautuvės reikalais?

— Išgirsti juk tai šį, tai tą...

— Turbūt ten, iš kur esate kilęs, tai geriausias būdas neatsilikti nuo gyvenimo? Šį tą nugirsti? Paskui perduoti toliau? Irgi savotiškas verslas. Ar praturtėjote?

Jis nebegalėjo pakęsti tokio įžūlumo. Sunkiai pakilo. Akimirką įrėmė delnus į kelius ir pažiūrėjo žemėn. Tada išėjo iš salono veidu kaip saulėtekis ir kakta kaip jūros skalaujama uola.

Jam išėjus, prie stalo pasidarė tylu. O aš nebandžiau atsiprašyti nei pratęsti pokalbio. Giliai širdyje jutau, kad šiek tiek persistengiau. Kad tokiems negalima taip nuosekliai keršyti. Vien^dėl to, kad piktumo jis turi daugiau nei proto. Jo nepakaki suprasti, kaip smarkiai galima įžeisti žmones. Jis taip pat negalėjo žinoti, kad vien ištartas Dinos vardas sukeldavo nevaldomą jėgų ir jausmų griūtį.