Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Vienas iš vyriškių kažką pasakė, bet negirdėjau. Palaukiau, kol jis baigs, ir kalbėjau toliau:

— Galbūt todėl taip stipriai reaguoju.

— Į ką reaguoja jaunasis Grenelvas? — paklausė profesorius.

— Į dievobaimingą, teisingą tėvo figūrą. Tikintį Abraomą, kuris nori paaukoti savo sūnų Dievui, net negalvodamas ką nors paaiškinti aukojamajam, Izaokui. Arba Sarai.

— Taigi nuo religinio mito atskyrėme pavienį epizodą ir pabandėme į jį pažiūrėti kasdieniškai ir žmogiškai? — nusišypsojo profesorius.

Mane suerzino ne tiek jo žodžiai, kiek šypsena. Tačiau užslopinau tą jausmą.

— Jeigu tėvo mitas tėra pavienis epizodas ir paremtas nutylėjimu bei fanatiška auka dievybei, tuomet galbūt galiu džiaugtis, jog mano tėvas mirė, — sausai pasakiau.

Nejauki tyla. Jos neišsklaidė nė profesoriaus batų girgždėjimas.

— Abraomas negalėjo prasitarti, nes būtų nusižengęs Dievui, — abejingai pasakė Akselis.

Staiga man toptelėjo, jog blogiausia ne tai, kad Jakobo nėra gyvo, o tai, kad jis viską nutyli. Kabo juoduose ovalo formos rėmuose sustingusia dailia šypsena ir man reiškia ne daugiau, kaip bet kuriam kitam, įėjusiam į kambarį.

Jo išraiškoje nebuvo jokio įspėjimo. Kad būsiu paaukotas.

— Kaip budelis, kuris turi apsivalyti žiūrėdamas aukai į akis, taip ir tėvas privalo būti atviras sūnui, kurį dėl kokios nors priežasties nori paaukoti. Mano akyse Abraomas visada atrodė nesąžiningas ir bailus, nors ir senelė, ir Kirkegoras juo žavėjosi. Viena yra vykdyti Dievo valią, o kita — kaip tai daroma.

Po tokios ilgos kalbos turėjau įkvėpti. Profesorius sėdėjo suraukęs antakius, su smilkstančiu cigaru. Akselis atrodė susirūpinęs.

Tada Ana pasakė:

— Aš pritariu daktaro Grenelvo nuomonei. Niekada nesupratau, kaip Kirkegorui galėjo praslysti toks svarbus dalykas, jog nutylėti — taip pat nuodėmė. Tas, kuris bus aukojamas, turi žinoti, dėl ko.

Kitas vyriškis be veido taip pat kažką pasakė, bet praleidau pro ausis. Kai jis baigė, profesorius tarė:

— Jūs, jaunimas, tokie kategoriški. Jums trūksta visumos, tikrosios mitų esmės pajautimo.

— Ką profesorius turi galvoje? — mandagiai paklausiau.

— Na, taip, ką turiu galvoje?... Aha! Abraomas buvo Dievo išrinktas paaukoti auką. Taigi turėjo pakelti visą naštą ir slėpti tiesą nuo tų, kuriuos labiausiai mylėjo. Jam ryšys su Dievu buvo aukščiau už meilę.

— Nesuprantu, kodėl jis negalėjo pasakyti aukai ir motinai, kad Izaokas turi mirti, — tarė Ana.

— O kaip manai, ką būtų dariusi Sara? — įsiterpė Akselis ir atsiduso. Buvo akivaizdu, jog pokalbis jam kelia nuobodulį.

— Ji būtų paaukojusi sūnų, nenorėdama užrūstinti vyro, kuris stengėsi palaikyti gerus santykius su Dievu, — drąsiai atrėžė Ana.

— O Izaokas? — paklausė profesorius, tarsi apimtas linksmumo.

— Jis turėjo leistis paaukojamas, nes nebuvo kur pasislėpti, — atsakiau.

— Įdomu, — tarė jis.

Profesoriaus akys nukrypo nuo Anos į mane. Paskui vėl į Aną.

Įėjo tarnaitė juodu ir baltu apdaru ir pasakė, kad kava patiekta svetainėje. Aš neskubėjau. Kai kiti išeidami atsuko mums nugaras, įžūliai paliečiau Anai riešą. Ji neatitraukė rankos. Tik atidžiai pažvelgė į tėvą, pradėjusį samprotauti apie šiuolaikinį gydytojų rengimą.

O kaip Akselis? Ar jis mus matė? Keisčiausia, kad manęs tai nejaudino.

— Labai svarbu, kad ligoninės palaikytų glaudų ryšį, o vyriausieji gydytojai atliktų savo pareigą ir skaitytų paskaitas studentams. Turi plačiau prigyti tvarka, kai studentai dar studijų pradžioje įsidarbina ligoninėse savanoriais pagalbininkais.

— Taip, nėra gerai, kad gydytojai pradėdavo dirbti neturėdami praktikos, — tarė Akselis, akylai stebėdamas Aną ir mane.

Susėdome aplink žemą kavos staliuką. Taip pat ir moterys. Aš begėdiškai įsibroviau tarp Akselio ir Anos.

Akselis niekinamai pažvelgė į mane.

— Benjaminas yra puikus pavyzdys. Tu juk buvęs ir kare, ir padėjęs gimdyvei, argi ne? — pasakė jis ir pašaipiai išsiviepė. Taip pašaipiai, kaip tik geras draugas gali sau leisti.

Tai buvo užuomina, kaip kartą dalyvavau gimdyme, kūdikiui einant atbulam.

— Dalyvavimas gimdant neturėtų būti savaime suprantamas dalykas, — tarė Anos motina. — Norėtųsi tam tikros drovos ir pagarbos privatumui, nesvarbu, kad gydytojai turi būti mokomi visko.

— Kol kas tik mokslus baigę gydytojai išeina klinikinį kursą apie pagalbą gimdyvėms, — švelniai pasakė profesorius ir patapšnojo žmonai ranką. — Ir aš manau, studentai mažiausiai turi būti baigę du semestrus, kad juos būtų galima laikyti pakankamai subrendusiais tokiam darbui. O kalbant apie praktinį mokymą, jis turėtų vykti sistemingiau.

— Taip, bet reikia atsižvelgti į tai, kad moteriškos ligos neturėtų būti atskleidžiamos kiekvienam, — ryžtingai tarė šeimininkė.

— Apgailestauju, bet su tuo nesutinku. Negalima paisyti drovos, kai susiduriama su komplikuotu gimdymu. Svarbu, kad gydytojai tokius dalykus išmanytų geriau nei akušerės. Tai gali išgelbėti gyvybę, — tariau.

To man nereikėjo sakyti. Pažiūrėjęs į Aną supratau perlenkęs lazdą.

— Suprantama. Bet negalima žeminti moterų, elgiantis su jomis kaip su bandomaisiais triušiais. Tai netaktiška, jaunuoli, — pasakė Anos motina.

Taigi aš ją įžeidžiau.

— Gydytojo negalima tapatinti su kitais vyrais, — pabandė sušvelninti padėtį profesorius.

— Vis tiek jis vyras, — atrėžė Anos motina.

— Manau, turėtume džiaugtis, kad jaunuolis nevengia nemalonių praktinių užduočių, mieloji, — tarė profesorius.

— Oi, kaip man įgriso gydytojų šnekos! Ar negalime pakalbėti apie vasarą? Išvykas į gamtą? — įsiterpė Sofija.

— Ar Grenelvas iškart keliaus namo į Holugalaną? — paklausė profesorius.

— Dar nenuspręsta. Čia, miesto ligoninėse, nebus lengva gauti praktikanto vietą. Bent jau ne iškart.

— Bandau jį įkalbėti, kad važiuotų pas mane, — pasakė Akselis.

Man, ko gera, atvipo žandikaulis.

— Labai džiaugčiausi sulaukęs panašaus kvietimo iš jo, — pridūrė jis erzindamas.

— Kaip smagu, galbūt galėsi dalyvauti sužadėtuvių pokylyje, — leptelėjo Sofija.

Stojo nejauki tyla, paskui Akselis tarstelėjo:

— Būtent!

— Oi, nejaugi vėl išplepėjau kokią nors paslaptį? Juk Benjaminas Grenelvas — artimas Akselio draugas? — nuraudo Sofija.

— Žinoma! — patenkintas tarė Akselis.

Nemanau, kad dar nors kartą įsijungiau į pokalbį. Tiesiog sėdėjau įsispitrėjęs į Aną.

Po kurio laiko šeimininkai mums davė suprasti, kad viešnagė per ilgai užtruko. Akselis susivokė pirmas, ir mudu išėjome. Drauge.

Kai stovėjome prieškambaryje ir dėkojome už vaišes, įsikabinau jai į rankas. Įsisiurbiau į akis. Bandžiau paliesti jos smegenis, kad ji suprastų.

Negalėjau paklausti. Ar supranta.

Piktas kiūtinau alėja, rankas susimetęs už nugaros. Jis ėjo iš paskos, nerūpestingai švilpaudamas, abi rankas susigrūdęs į kišenes.

— Tu negali jos vesti! — įtūžęs sušukau.

— Būsi mano liudininkas.

— Eik po vėl...

— Na, na! Nesiusk. Išmeskime po burnelę, kad nurimtume.

— Nebejaučiu jokio džiaugsmo gerti su tavimi.

— Dėl Dievo meilės, nesipykime!

— Kodėl ne?

— Na, štai! Pagaliau! Ar mes varžovai?

— Ne! — tariau.

— Puiku, dabar pažadėk, kad ateisi! Bent į sužadėtuves.

— Ne! Ji tavęs nenori!

— Žinoma, ji manęs nori, — linksmai nusijuokė jis.