Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Bet aš negaliu melstis, motuše Karena! Aš netikiu tuo.

— Ar vis dar nieko nesupranti? Nereikia tikėti. Tik naivuoliai paskiria visą savo gyvenimą tikėjimo išpažinimo taisyklėms ir maldoms, kurias sugalvojo žmonės. Svarbiausia yra meilė. Jei turi meilę, tuomet išklausytos visos maldos žemėje. Jei neturi meilės, nėra Dievo! Nėra prasmės mirti dėl nesamo Dievo. Tuomet esi pasmerktas amžinai blaškytis savo svajų griaučiuose.

Taip ji man kalbėdavo. Taip išmokė mane to, kas būtų parašyta knygose, jei žodžiai nebūtų iškraipomi ir sudarkomi.

Atėjo 1868-ųjų birželis. Netrukus nebereikės lygiai aštuntą valandą prisistatyti į Vito kliniką, baigsis paskaitos ir egzaminai. Galas nervus tampančiai įtampai, kai svyruoji tarp „labai gerai“ ir „gerai“.

Akseliui nepavyko. Prisiėmiau dalį sielos kančios. Man tai irgi truputį padėjo. Mat retkarčiais turėdavau pagalvoti apie Aną, nieko jam nesakydamas. Kaip, velniai rautų, galima sakyti tokius dalykus geriausiam draugui. Ypač kai pats gerai nesusigaudai savo jausmuose.

Guodė bent tai, kad ir Akselis neturėjo daug laiko lankytis pobūviuose su šokiais ir užkandžiais, nei eiti pasivaikščioti su damomis. Jį apsėdo blyški isteriška mokymosi manija.

Pirmuosius dalykus išlaikiau taip gerai, jog galėjau nebesirūpinti paskutiniu, pas O. Bangą.

Lapelyje, kurį ištraukiau, buvo parašyta: „Stuburo smegenų ligos“.

— Stuburo smegenys yra galvos smegenų uodega... — pradėjau.

O. Bangas jau tada ėmė šypsotis. Vėliau abu įsivažiavome. Galiausiai jis pasakė:

— Manau, kad jums, jaunuoli, dėl mokytumo egzaminai pasidarė aistra!

Tada viskas pasibaigė. Išsverdėjome laukan sustingusiais keliais ir rimtimi kaip gaubtu ant galvos.

— Buvo baisiai lengvas egzaminas, — išsprūdo man, išėjus lauk. Geriau būčiau prikandęs liežuvį.

— Po velniais, net nežinojau, kad stuburo smegenys gali turėti kokių nors ligų! — išblyškęs sušuko Akselis.

— Prisimink meistro žodžius: „Jeigu abejoji dėl diagnozės, protingiausia prisiminti, jog tai, kas natūralu, visada yra natūraliausia!“ — išdidžiai tariau.

Iškart pasigailėjau taip pasakęs. Tačiau buvo per vėlu. Akselis nuėjo netaręs nė žodžio. Buvau velnioniškai blogas draugas. Bet neįstengiau bėgti jam iš paskos. Jis, beje, turėjo Aną. Turbūt eis pas ją pietauti egzaminų baigimo proga.

Kai išėjau, priešais mane ant šaligatvio staiga išdygo Ana. Tuo pat metu pro šalį pradardėjo vežimas, tėkšdamas ant mano klešnių čiurkšlę nuotako vandens.

Dardantis vežimas, purvinas vanduo ir Anos vaizdas mane sutrikdė. Nesuderinami dalykai. Netgi atrodė, jog bandžiau praeiti pro šalį nenorėdamas jos pažinti.

Ji sugriebė man už rankos ir sušuko:

— Taip ir yra! Akselis buvo teisus. Atrodai kaip gyvas lavonas!

Sustojau kaip baslys. Net nepasisveikinau.

— Akselis sakė, kad persimokęs galą gausi, — kalbėjo ji toliau ir patraukė mane prie namo sienos, kai pro šalį dardėjo kitas vežimas.

— Na jau, — pasakiau ir leidausi nutempiamas.

Ji vilkėjo šviesiais drabužiais kaip tada, paskutinį kartą. Plaukai sukišti po skrybėlaite. Veidas šešėlyje. Kai pasisuko profiliu, matėsi švelnus nosies linkis. Status kalno šlaitas, padengtas šilta oda. Buvau taip arti, jog mačiau mažus rausvus plyšelius šalia šnervių. Šviesa kiek geriau aprėpė lūpas ir smakrą. Savo žaibiškoje atradėjo kelionėje virš lūpų pastebėjau mažą spuogelį. Many tai kažką pažadino.

— Seniai matyta... — sumurmėjau.

Ji paėmė man už rankos. Mačiau, kad kažką sako. Bet neįstengiau suvokti, ką. Ji buvo pernelyg arti.

Tada nusivedė mane šaligatviu į priešingą pusę, nei man reikėjo. Apėmė jausmas, jog tirpstu. Jos alkūnė dūrė man į šonkaulius.

Moteris buvo sukurta iš vyro nelemto šonkaulio, — pamaniau ir bandžiau sugalvoti ką nors, ką būčiau galėjęs pasakyti garsiai.

Jei tik nebūtų buvę taip šilta! Norėjau atsisegti švarką, bet viena ranka negalėjau. Kita buvo jos. Ji laikė ją.

— Akselis sakė, kad labai smarkiai dirbai. Visai nematei žmonių.

— Na jau... — tarstelėjau. Susiėmęs pasiūliau: — Gal prisėdam kur nors?

Ji apsidairė, tarsi staiga išsigandusi, jog mus kas nors stebi. Spustelėjo man ranką.

— Žinoma! — drąsiai pasakė ir žengė dideliais žingsniais, kiek leido sijonas. Jis buvo siauras ties klubais.

Aš nurijau seiles.

Kai sėdėjome Grindėjų skersgatvyje, pasistatę po taurę, ji pasilenkė per stalą ir pasakė:

— Aš gavau leidimą pakviesti tave pietų. Sekmadienį.

Tylėdamas linktelėjau.

— Nė kiek neapsidžiaugei?

— Džiaugiuosi, kaipgi.

— Niekas neverčia.

— Žinau.

— Ar ateisi?

— Taip. Ačiū!

Mačiau, kaip raudonis apima palaidinukės iškirptę. Tarsi jos kraujas norėtų ištrūkti.

— Tavo kraujas veržiasi pas mane, — sušnabždėjau.

Ji sodriai išraudo ir apsisupo šalių.

— Nepyk, — paprašiau.

— Tu toks... netaktiškas!

— Aš daug geresnis, nei tu manai. Nors ir pavogiau iš tavęs „Perą Giuntą“...

Ji žaidė staltiese, įsmeigusi į mane akis. Tarsi spėliodama, ar šaipausi iš jos.

— Nedavei jokios žinutės apie save, — tarė ji.

— O reikėjo?

— Tu apgaudinėji žmones.

— Kaip?

— Tu tik tauški... Tai, ką sakai žmonėms... Netiesa.

— Kaip? „

— Kai buvome tada susitikę...

Saldus pranašumo jausmas užliejo visą kūną.

— Nagi? — paklausiau švytėdamas.

Ji aikštingai pažvelgė į mane. Dar labiau paraudo, bet neatsitraukė nė colio.

— Sakei, kad tu...

Dinai Ana patiktų!

— Taip, — sutikau.

— O dabar?

— Tai buvo tiesa, — sušnabždėjau.

Pasidarė tylu.

— O dabar? — paklausė ji, sutvarkiusi kažką ant kelių, ko negalėjau matyti. Tada pasidėjo rankas ant stalo. Matyt, laukė, kad ką nors pasakyčiau.

— Eime pas mane, — sušnabždėjau sugriebdamas pliką jos ranką.

Ji giliai įkvėpė.

— Tu tyčia mane kompromituoji.

— Ne, aš tikrai to noriu.

— Aš ne kekšė!

— Vis tiek tavęs trokštu!

Ji bandė atsistoti. Aš norėjau ją sulaikyti. Mūsų galvos susitrenkė virš stalo. Ji buvo kietakaktė. O jos taurė apvirto.

— Ana, neišeik! — pasakiau ir pažvelgiau jos skrybėlės smeigtukui į akį.

Kelneris eidamas pro šalį smalsiai įsispitrėjo.

Jai nieko kito neliko daryti, kaip vėl atsisėsti. Man taip pat.

— Viskas, ką tau sakiau, yra tiesa. Ir Karališkajame sode, ir dabar! — sušnabždėjau, kai kelneris išnyko.

— Ką tu ruošiesi daryti? — rimtai paklausė ji.

— Gal turi pasiūlymą?

— Taip. Po šventinių pietų, — dalykiškai pasakė ji.

Nežinau, iš kur kilo tas stiprus džiaugsmas. Galbūt chemija. Arba garso bangos? Kvapas? Tarp mūsų. Šiaip ar taip, sukišome galvas ir šelmiškai suprunkštėme. Tada galantiškai, kiek tai įmanoma purvinomis klešnėmis ir pilnu skraitu chereso, atsistojau.

Nusisamdėme vežimaitį ir paprašėme vežiką išskleisti viršų. Važiuodami iš miesto pasislėpėme kaip galėdami geriau.

— Žinai, ką tėtis sako? — paklausė ji po valandėlės.

— Ne.

— Kad mano santykiai su priešinga lytimi nerealūs.

— Kodėl?

— Nenoriu tekėti.

Staiga suklusau.

— Apie tai juk nediskutuojama su profesoriumi? — pasakiau ir nusijuokiau.

— Nėra pasirinkimo, kai bando ištekinti.

— Už ko? Akselio?

— Ko gi daugiau?

Vežikas apgręžė arklį. Vežimaitis trinksėdamas nukreivojo tolyn. Kanopos grindiniu. Klept, klept, klept.