Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Akselis pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Kažkodėl mane tai didžiai suerzino.

Sofijai nedavė ramybės Gruntvigo idėjos, ji karštai pasakojo, kaip svarbu, kad švietimas būtų prieinamas paprastiems žmonėms. Pati norinti mokytojauti jo dvasia. Jei tik turėtų kiek daugiau žinių.

Profesorius išdidžiai linktelėjo.

— Mano draugas norvegas labiau simpatizuoja Kirkegorui, — pasakė Akselis ir šelmiškai pažvelgė į mane.

— Nesuprantu, kodėl negalima žavėtis jais abiem, — tariau ir pajutau, jog raudonuoju.

— „Baimė ir drebėjimas“ - tiesiog siaubinga, — užsidegusi sušnabždėjo Ana.

— Tai ne moterėlių skaitiniai, — nusijuokė profesorius.

— Kas Anai atrodo siaubinga? — paklausiau pasijutęs taip, tarsi Akselis ir Anos šeima būtų išnykę didžiojoje spintoje ir užsidarę.

— Pats siaubingiausias dalykas... auka. Abraomas, norintis paaukoti savo sūnų Izaoką, — pasakė ji, perverdama mane žvilgsniu.

— Bet taip įsakė Dievas! Juk aiškinau, brangioji, — įsiterpė profesorius.

Ji nuleido negirdomis tėvo žodžius ir žiūrėdama į mane tarė:

— Dievas, duodantis tokius įsakymus, negali tikėtis, kad žmonės pasidarys nors truputį geresni, net ir per kaži kiek tūkstantmečių.

— Ana, mieloji! — išsigando motina. Pasisukusi į savo vyrą, priekaištaujamu tonu tarė: — Juk sakiau, kad Anos nervai per silpni tokiems raštams. Ji į viską žiūri rimtai. Tai nepakenčiama! Tokie raštai neturi...

— Ar man į Dievą nežiūrėti rimtai, mama? — pertraukė Ana.

Pamaniau, kad be reikalo ji šitaip pasakė. Jai nereikėjo išleisti mamos iš spintos.

— Kaip manai, kodėl Kirkegoras apie tai rašė? — kreipiausi į Aną.

— Nes Šventasis Raštas jį papiktino. Ši istorija juk aprašyta Biblijoje.

— Geriau jau būtų palikęs Bibliją ramybėje ir parašęs taip, kad žmonės suprastų, ką jis nori pasakyti, — tarė Akselis.

— Man taip pat knieti įminti Biblijoje aprašytas mįsles, — pasakiau aš. — Tad nenuostabu, kad tokia asmenybė kaip Kirkegoras bandė tai padaryti.

— Kas jus labiausiai jaudina? — paklausė Ana taip, tarsi būtume vieni du.

— Nuodėmė ir kaltė!

— Ne baimė, kaip Kirkegorą?

— Ne... bet, matyt, tai tas pats.

Nutilau, nes ir patį nustebino mano žodžiai.

— Turiu pasakyti, kad jaunimo kalbos prie stalo labai jau niūrios, — tarė Anos motina ir atsiduso. — Ne, Gruntvigas kur kas žmoniškesnis. Žmonėms davė švietimą. Jis tiki geresniu pasauliu, tereikia mums patiems jo norėti! Jeigu tik šio pasaulio valdovai būtų tokie kaip Gruntvigas! — pridūrė ji ir užvedė ilgą kalbą apie menkystą Bismarką.

Kai Slėzvigas ir Holšteinas buvo prijungti prie Prūsijos, iš šių kraštų pastorių, mokytojų ir valdininkų jis reikalavęs ištikimybės priesaikos. Ir atleidęs tuos, kurie nenorėjo prisiekti.

— Bismarkas nusipelnė kulkos, — niauriai tarė Akselis.

Staiga pajutau stiprų blogumą, nuo kurio visą kūną išpylė

prakaitas. Ilgą laiką nesuvokiau, apie ką kalbama. Galiausiai pasilenkiau per stalą prie Anos ir pertraukdamas profesoriaus žodžius paklausiau:

— Ką Ana mano apie Gruntvigą?

Aplinkui stojo tyla. Be jokios abejonės, pasielgiau netaktiškai.

— Aš jo nepažįstu, — abejingai atsakė ji.

— Ana domisi tik muzika ir poezija, — atsiduso Sofija.

— Kokia muzika patinka panelei Anai? — paklausiau žiūrėdamas į ją ir tuo pat metu saugodamasis jos žvilgsnio.

— Et, iš tiesų nemėgstu muzikos. Tik kiti mano, kad patinka, nes šiek tiek skambinu pianinu.

— Ana, mieloji, kaip gali šitaip kalbėti! — sušuko motina.

Nusikosėjau į servetėlę. Įraudęs ir suprakaitavęs, vėl pakėliau galvą ir bandžiau išlaikyti orumą. Bet buvau priverstas išsitraukti nosinę ir nusišnypšti. Tuo tarpu prie stalo buvo tylu. Net Akselis man nepadėjo. Kai pulsas aprimo, leptelėjau:

— Visada norėjau išmokti groti kokiu nors instrumentu.

— Kas gi trukdo pradėti dabar? — tarė Ana.

— Juk tai nėra taip paprasta?

— Tik reikia daug laiko. Iš esmės ne sunkiau, kaip nerti staltieses ir užvalkalus kėdėms.

— Ana! Muzikavimas — juk menas! —sušuko profesorius.

— Menas ir klavišų spaudymas mažai ką turi bendra, — atkirto ji ir, atrodė, tuoj nusižiovaus.

— Tikrai? O kas yra menas? — smalsiai paklausiau.

Akimirką ji lyg sutriko, bet paskui tarė:

— Menas yra išraiška, kurią sukuria ne gamta, o žmogus, pasitelkęs visą savo jausmingumą.

— Ar Ana mano, kad pavidalą menui suteikia išgyvenimas? — paklausiau.

— Ne, tačiau be atliekančiojo ir priimančiojo išgyvenimo menas nematomas ir bevertis.

— Ar taip pat manote, kad meno kūriniai faraonų kapuose beverčiai, nes niekas jų nemato?

— Ne. Nes žmonės svajoja juos pamatyti.

Sulaikiau kvėpavimą. Ji buvo pats apreiškimas!

Vos neriktelėjau Akseliui per stalą:

— Velniai rautų, dabar suprantu, kodėl nelakstai į „skersgatvius“.

Bet susilaikiau. Būtų buvusi kvaila tokia replika.

5 skyrius

Aš iš tiesų planavau tą vasarą parvažiuoti namo. Tarsi norėdamas padaryti Andersui ir Reinsnesui paslaugą. Galbūt mane paveikė Gruntvigo liaudies švietimo idėjos. Šrėderis su kitais jo šalininkais steigė liaudies mokyklas, patraukdami į savo pusę valstiečius.

Kopenhagoje daugelis vadinamųjų inteligentų bandė visa tai sumenkinti ir išjuokti. Tačiau laikui bėgant nebedaug liko tokių, kurie nebūtų užsidegę liaudies švietimo idėja. Visi panoro užsiimti žmonių ganymu per švietimą. Visai įmanoma, kad misijos idėją palaikiau namų ilgesiu.

Bet visą laiką galvoje sukosi Kirkegoro žodžiai: „Teisingo tikėjimo riteris yra liudytojas, ne mokytojas...“ Tai buvo kaip nuosprendis, nuo kurio negalėjau pabėgti. Be to, neturėjau progos pasišnekėti su Ana dviese. Šiokia tokia paguoda, jog Akseliui buvo ne kitaip.

Seserys visada būdavo kartu. Nujaučiau, kad Sofija paskirta prižiūrėtoja, mat apie mane sklindančios kalbos nebuvo mano naudai. Vis dėlto mes keturi taip suartėjome, jog damas tujindavau ir imdavau už parankės.

Vieną dieną, kai su Akseliu, Ana ir Sofija grįžome iš Tivolio, Ana paklausė, ar aš nepažįstu norvegų poeto, vardu Henrikas Ibsenas.

— Skaičiau apie jį laikraščiuose, — atsakiau.

— Aš perskaičiau paskutinę jo knygą! Mes turime ją namie. „Peras Giuntas“. Galiu paskolinti.

— Ačiū!

— Jis taip pat gyvena tremtyje. Kaip tu. Bet jo turbūt kitos priežastys.

Gūžtelėjau pečiais, nes nejutau potraukio skaityti norvegų poeto. Kaip poetas gali būti norvegas? Tai, ką vertinau poezijoje, nepriminė nieko norvegiška. Bent jau po to, kai prie Dybėlo teko rinkti sužeistuosius.

Nežinau, ar būčiau tai pasakęs. Bet viską pamiršau, nes priešais mus Naujojoje vakarų gatvėje staiga išdygo Karna. Ji nešė didelę pintinę. Ši atrodė sunki. Ką ji čia veikia?

Paskui ją ėjo pulkelis žmonių ir norėjo pralenkti. Jie užėmė visą šaligatvį, tad turėjome sustoti. Mūsų žvilgsniai susitiko. Nežinau, ką ji pamanė, bet kai pasisveikinau, tiesiog praėjo pro šalį.

— Ar ne Karna? — paklausė Akselis.

— Taip, ji, — atsakiau. Stojo tyla, paskui paklausiau: — Ar Ana žino, kur gyvena Ibsenas?

— Tu ją pažinojai? — paklausė Ana.

— Ką taip? — tariau.

— Tarnaitę su krepšiu?

— A, ją. Atrodo, dirbo karo lauko ligoninėje prie Dybėlo, — atsakiau.

Ana nieko daugiau nesakė. Akselis taip pat. Jei būtų norėjęs, daug būtų galėjęs papasakoti.