Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Negana to, turėjau ją guosti, kai ji suprato vos manęs neap- žabalinusi. Ilgainiui įsisąmoninau, kad santykiuose su Sesilija tiek daug energijos iššvaistydavau išoriniams efektams, jog dorai negalėdavau suregzti nė vienos minties.

Akselis nedavė ramybės primygtinais raginimais susirasti meilužę iš geresnės aplinkos.

— Su moterim nesimušama! —vieną dieną tėviškai pasakė, kai mums teko sprukti iš užeigos, nes Sesilija su drauge privertė mus pasijusti taip, tarsi į mūsų alų jos būtų pripylusios arseniko. — Įsigyk tokią draugę kaip Ana! — pridūrė.

Neturėjau noro su juo ginčytis. Buvo dar nevėlu. Lynojo. O gyvenimas atrodė šleikštus. Suprantama, galėjau paklausti, ką jis gauna iš Anos. Tai, ką aš apie ją žinojau, neatrodė labai viliojama. Pernelyg graži profesoriaus dukrelė, kurią galėdavai sutikti nebent pokyliuose, Tivolyje ar „Alambroje“. Arba, dar blogiau, Karališkajame teatre.

Po to, kai Andersas ėmė taupyti šilingus, mano kišenė tokiems dalykams pasidarė per plona. Trūko ir kantrybės.

Todėl tik atrėžiau:

— Užsičiaupk, miesčioniškas dvarų plytlaižy!

— Nenoriu su tavimi bartis. Tau trūksta smegenų padoriems išpuoliams! — tėškė jis.

Sesiliją ir mane išgelbėjo vienas karaliaus gvardijos seržantas su šviežiu randu kaktoje. Moteris, matyt, traukia randai. Arba sužeisti vyrai. Ir suprask, kad gali.

Aišku, jog ne seržanto kaltė. Kad mūsų santykiai nutrūko. Tai prasidėjo prieš keletą savaičių. Tą dieną, kai būnant pas ją man iš kišenės iškrito Anderso laiškas.

Pirmą kartą Anderso laiške buvo prašymas. Ne iki galo suformuluotas. Parašytas nenatūralia senovine kalba, būdinga tiems, kas nepratę reikšti minčių raštu. Jis pageidavo, kad baigęs mokslus grįžčiau namo. Arba padaryčiau pertrauką. Tarp eilučių slypėjo susirūpinimas Reinsnesu. Namuose buvau labai reikalingas.

Nieko, kas buvo rašoma laiške, negalėjau pasakoti Sesilijai. Tikriausiai man buvo gėda. Supratau, kad Anderso triūso dėka išgyvenau Kopenhagoje beveik ketverius metus. Ko gera, jis baiminosi, kad grįžęs namo būsiu visai niekam tikęs. Lygiai kaip Johanas.

Kol Sesilija tauškė, kaip būsią puiku, kai važiuosime į Norvegiją, bandžiau paslėpti Anderso laišką.

Neįstengiau įsivaizduoti, kad visą likusį gyvenimą pjaustinė- čiau pūliuojančius pirštus ir Šiaurėje rašinėčiau piliulių ir miltelių receptus. Bet viso to negalėjau paaiškinti Sesilijai. Ji bandė pačiupti iš manęs laišką. Suirzęs stumtelėjau ją šalin.

Iš pradžių, įskaudinta ir įsižeidusi, ji tvirtino, kad aš kažką slepiąs.

— Tai tik laiškas nuo patėvio, — tariau netekęs kantrybės.

— Tai kodėl negaliu jo perskaityti?

— Nes jis mano! — pasakiau šaltai ir supratau, kad netrukus išstumsiu Sesiliją iš savo gyvenimo.

Nežinau, ar ji tai suprato. Šiaip ar taip, pakeitė strategiją. Pradėjo mane kamantinėti apie Reinsnesą ir žmones, įvairias vietas, laivus, jūrą.

Pirmiausia buvau pamalonintas, kad ji tyliai sėdėjo man prie kojų, kol įsijautęs pasakojau. Parinkau įdomiausias istorijas, geriausias vietas, fantastiškiausius žmones. Žandai įraudo, užsidegiau kaip mokinukas, pagaliau paklaustas to, ką jis moka.

Tada ji ėmė klausinėti apie Diną. Iš pradžių atsargiai. Mat buvo to klaususi jau anksčiau ir negavusi doro atsakymo. Bet dabar, kai aš jau ir taip pasakojau, ji įsidrąsino. Spaudė mane.

— Kokia ji, tavo motina? — paklausė.

— Ji užsienyje. Juk sakiau... Nemačiau jos daug metų.

— Kodėl? Ar jūs susipykę?

— Visai ne. Manęs taip pat nėra namie.

— Kodėl nenori kalbėti apie motiną? — paklausė ji. — Argi mes ne mylimieji? Ar aš nesu tau artimiausias žmogus šiame siaubingame pasaulyje?

Būtent tokie pareiškimai mane visada suerzindavo. Žmonės neturi būti tokie artimi, jog nebegalėtum pakelti. O aš niekada nepakenčiau kelių klausimų iš karto. Man tai priminė vieną mokytoją Tromsėje. Jis visada ištratindavo visus klausimus vienu atsikvėpimu. Užkirsdamas kelią bet kokiam atsakymui ar pokalbiui.

Ir kaip tik tada, kai iš paskutiniųjų stengiausi jai atsakyti taip, kad nekiltų muštynės, pajutau, kaip smarkiai Sesilija man įgrisusi.

— Kodėl nenori kalbėti apie savo motiną? — neatlyžo ji.

Puoliau ją užuot atsakydamas. Tarp jos šlaunų, žįsdamas

krūtis, regėjau kitus vaizdus. Dina, besiprausianti už širmos. Mačiau jos šešėlį ir užuodžiau kvapą. Trumpais siaubo intarpais kyščiojo šūvio subjaurota ruso galva. Ir kareivio galva ant Karnos kelių. Viskas judėjo tuo pat ritmu kaip kūnas po manimi lovoje. Plaukė Sesilijos plaukais. Galų gale rusas ir kareivis keliais protrūkiais išpylė savo kraują tarp mūsų. Ir mudu likome sulipę ramiai gulėti.

Bet aš nieko nepasakojau. Sesilija jau buvo atmesta. Ji ne toks žmogus, per kurį perleista siela liktų sveika.

Bet mes dar kurį laiką pešėmės. Kol atsirado seržantas. Neatsimenu, jog būčiau sielvartavęs. Tik tiek, kad seržantas man nepatiko.

Ginčai, išgertuvės, juokas, pypkės dūmas. Man tai leido pajusti, jog kažkur esu savas. Atitolino maudžiantį ilgesį, kurio iki galo nesupratau.

Tačiau kai išsivadavau nuo Sesilijos, staiga iškilo ryškus Reinsneso vaizdas. Paukštis, skrendantis virš salų. Daigas darželyje. Medžių lapai, vėjyje atsukantys išvirkščiąją pusę. Lietus! Dulkių, knygų ir levandų kvapas.

Studentams dar nebuvo pabodę aptarinėti Kirkegoro išpuolių ir neapykantos oficialiajai krikščionybei, jo minties, kad ko nors verta yra tik atskiro žmogaus kančia. Jis pats ją patvirtino galutinai nusistekendamas. Parkrisdamas gatvėje ir numirdamas. Nors buvo negyvas nuo 1855 metų lapkričio, studentai negalėjo palikti jo ramybėje.

Kai kurie jam niekada neatleido už įgėlimus Gruntvigui.

Šie pritarė Gruntvigo tezei: „Pirma žmogus, paskui krikščionis, tokia gyvenimo tvarka“.

Mane trikdė nepajudinamas žmonių entuziazmas, su kuriuo jie pasisakydavo už arba prieš kitų žmonių mintis ir darbus. Didžiųjų mąstytojų teiginiuose visada rasdavau ką nors nevisiškai suprantama. Ir manydavau, kad prasmingiau per diskusiją iki galo išsiaiškinti, nei vienpusiškai žavėtis ar neigti. Nesugebėjau pasirinkti nei Gruntvigo, nei Kirkegoro.

Iš pradžių naiviai tikėjau, kad tie, kurie taip kompetentingai reiškia savo nuomonę, tuos du gerai pažįsta. Vėliau paaiškėdavo, kad niekada nebuvo jų matę. Tik apie juos girdėję. Kai kurie dėdavosi labiau įsigilinę į straipsnius ir raštus, nei buvo iš tikrųjų. Ir paprastai vieni kitus demaskuodavo.

Manau, iš pradžių šis disputas mane traukė. Kaip iliustracija motušės Karenos teorijai apie tai, kad žodžiai neatitinka tiesos arba, geriausiu atveju, yra iškreipti. Ir kad pavojinga mylėti knygas to neįsisąmoninant. Visai nebūtina, kad vienas išminties žodis atmestų kito galimybę. Tarsi gyvenimą galėtum išparceliuoti, padalyti lyg miško sklypus ir kirsti pagal tikslias žymes. Tarsi kas nors galėtų suplanuoti, kiek žuvų pagaus jūroje. Arba nuspręsti, kuo tikėti ir abejoti, to neišbandžius. Tarsi artimo meilė ir tezės turėtų ką nors bendra.

Porą kartų buvau Borcho bendrabutyje ir klausiausi žmogaus, kurį įsidėmėdavo daugelis. Jo vardas — Georgas Brandesas. Manau, jog buvau geresnis klausytojas nei kalbėtojas. Kai kas nors pateikdavo puikių argumentų Gruntvigo naudai, pamanydavau, kad Kirkegoras — vienintelis blaivus mąstytojas. Turintis geriausias smegenis. Bet kadangi studijavau mediciną, visada sau prikišdavau, jog nesu matęs tų smegenų iš vidaus. Ir net jei būčiau matęs, neturėjau pakankamai žinių, kad galėčiau daryti išvadas.