Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kadangi buvau norvegas, be to, medicinos studentas, atsidūriau fronto pašonėje rinkti sužeistųjų karo lauko ligoninei.

Iš pradžių žiūrėjau į tai kaip į pasityčiojimą ir nuosmukį. Tačiau nereikėjo ilgai lakstyti krauju nutaškytais laukais, kol supratau, kad man pasisekė. Jei išvis galima vartoti tokius teigiamus žodžius lediniame pragare.

Jeigu jie būtų žinoję, kaip puikiai mano jaunas kūnas tinka patrankų mėsai, ko gera, būtų man įdavę ginklą ir pastatę į priešakines pozicijas.

Bet generolai, matyt, taip pat netikėjo karu.

Mus apgyvendino arklidėje. Gyvuliai buvo dalis šilumos. Senas šienas — taip pat. Prausdavomės kaip įmanydami puskubilyje kieme, pramušę po nakties trapų ledą.

Tas, su kuriuo rinkau sužeistuosius, vadinosi Paulas. Iš- vaikščiodavom visą apylinkę. Pirmiausia apeidavom sargybos postų žemines šiaudiniais stogais ir neapkenčiamuosius apkasus. Jų, beje, buvo dešimt. Ir visi vienodai neapkenčiami. Mes taip bijodavom, kad beveik nepraverdavom burnos. Šaltis kandžiodavo ausis ir lįsdavo per drabužius. Prakaitas vis tiek tekėdavo upeliais, stingdavo ir virsdavo ledo pluta.

Mūsų juk niekas nesiųsdavo, kai baisiai drioksėdavo. Tačiau būtent mes ateidavome ir viską pamatydavome. Kai valandėlę liaudavosi dundėti ir prūsų granatos gaudavo tai, kas joms priklauso.

Felčeris ir mudu. Kartais jis būdavo toks purvinas ir apšiuręs, kad galėdavai pamanyti, jog tai priklydęs valkata. Kėblinė- davo su savo skrynele, paskui, atsisėdęs vežime, porą minučių nusnūsdavo. Kartą išvirto ir prasiskėlė kaktą. Kol tvarsčiau, jis mane išvadino idiotu ir luošiu.

Pasisiūliau pririšti jį vežime, kad galėtų ramiai miegoti. Tačiau tuo metu taip baisiai driokstelėjo, jog viskas pranyko.

Jie išžygiuodavo prie apkasų. Svyrindavo ir šliauždavo atgalios. Mūsų vaikinai. Vežimuose ir šalia vežimų. Ko gera, jau būdavo mirę. Net ir tie, kurie eidavo.

Vieną dieną išgirdau balsą:

— Vokiečių pozicijos už keturių šimtų penkiasdešimt metrų nuo apkasų.

Jis negavo jokio atsakymo.

Štai kaip viskas buvo. Taip susipažinau su Karna.

Kai prūsai su penkiolikos tūkstančių kariuomene pirmą kartą persikėlė į Also salą, Viešpats viską sujaukė pasiųsdamas sniegą ir išganingą darganą. Bet jie bombardavo ir kasėsi artyn. Prūsų granatos buvo vientisa prakeikta giedra, spjaudanti virš mūsų mirtį. Balandžio 9-ąją danų artilerija nebeišleido nė garso.

Kai neliko vietos ligoninėje, mums buvo pavesta įkurdinti sužeistuosius sodybose ir laikinose karo lauko ligoninėse. Šalia bažnyčios buvo nedidelis ūkelis. Mes, tuntas mažų, mirtinai išsigandusių didvyrių, nešiojome ir vežėme šimtus sužeistų kareivių.

Senasis ruso košmaras buvo sugėdintas. Neliko nieko kito, tik su kažkokia mechaniška savikontrole daryti tai, kas privalu.

Paskui nejučia pradedi galvoti. Pavyzdžiui, apie teisingumą. Ar svarsčiau, kad mediciną reikėtų iškeisti į teisę? Nesąmonė! Laikas, praleistas prie Dybėlo, išmokė mane, kad teisingumas juokingas ir bevertis. Galbūt medicina tėra pirmoji pagalba, bet jau geriau jai paskirti gyvenimą.

Mirtis buvo vienintelis patvarus dalykas. Tačiau pernelyg bijojau tai pripažinti. Baimė buvo juodas arklys. Jis nuolat mane sutrypdavo. Bet aš atsikeldavau. Nedrįsau kitaip.

Neramus miegas arklidėje, kurioje buvome apgyvendinti, leido man pažiūrėti į Diną kitokiomis akimis.

Jeigu sąjungininkai prūsai ir austrai galėjo išskersti ir suluošinti šimtus danų vyrų, nes šie buvo pasiųsti ginti savo žemės, kodėl ji negalėjo šūviu į kaktą nudobti vienintelio ruso už tai, kad ja pasinaudojo?

Tai buvo savotiška paguoda. Matyti Diną iš kito regėjimo taško. Rusas buvo subjaurotas, nes šauta iš arti, tačiau jo mirtis — humaniška. Staigi ir greita!

Vieną naktį košmariškam sapne skardėjo ne ruso šauksmas, bet pasirodė raita Dina karine uniforma. Karvedė, greitai ir neskausmingai nudobianti kiekvieną prūsų ir austrų kareivį. Samišku medžiokliniu šautuvu! Taikliais mirtinais šūviais ji vijosi generolus priešo užnugaryje. Medžiojo epoletus ir auksinius galionus taip, kaip kolekcionavo skrybėles. Kartu su ja buvo heroldas, kuris turėjo surinkti vyriškas puošmenas iš tuštybės mūšio lauko.

Atsibudęs savo laikiname guolyje, supratau, jog ne taiklioji Dina sapną pavertė košmaru. Ir ne bevardė kareivių orda jai iš paskos. Ne, kaltas mano paties vaidmuo. Nes mirtinai persigandęs heroldas tarp arklių kojų ir lavonų buvau aš. Tai aš maiše ant nugaros nešiau visus tuos medalius ir uniformų puošmenas.

Mano galva visai suseno.

Karo lauko ligoninė buvo prisigėrusi kraujo, pūlių ir apmaudo. Iki pat kojų strampų, gangrenuojančių galūnių ir sudarkytų veidų. Jei nieko nebegalėjai nuveikti mūšio lauke ir praradai tikėjimą, jog šį karą dar įmanoma laimėti, galėjai bent išlieti neapykantą ir nusivylimą pro burną.

O aš juk niekada nepakęsdavau pažeminimų. Prie Dybėlo teko išmokti kentėti. Jaučiau trigubą pažeminimą. Mano tautiečiai baimingai lindėjo krūmuose, kol danai beviltiškai kovojo. Dina slapstėsi kažkur priešo užnugaryje. Tie, kuriems atiduodavau visą savo laiką ir jėgas, neapkentė manęs, vos praverdavau burną. Jei tik žaizdos nebūdavo tokios rimtos, jog negalėdavo kalbėti. Jie kęsdavo mane tol, kol būdavo per silpni kreipti dėmesį. Bet su sveikata grįždavo ir neapykanta, ir aš sužinodavau, kas esąs.

Kodėl pasilikau? Aš išėjau savanoriu, velniai rautų! Įrašiau į kažkokius popierius savo vardą! Tikriausiai nejaučiau skirtumo tarp baimės ir tūžmasties. Galbūt tie jausmai susiliejo. Viena iš moterų, dirbančių dvare, kurį pavertėme ligonine, vadino mane „geruoju norvegu“.

Taip jos ir nepaklausiau, ką ji turėjo galvoje tai sakydama.

Dvaro moterys dieną naktį dirbo maitindamos ir prižiūrėdamos mus bei sužeistuosius.

Man reikėjo kažko kito, ne kraujo ir baimės. Tad žvalgiausi į jas. Uodžiau jų kvapą. Laikiausi kiek galėdamas arčiau. Lakstydamas šerkšnotais laukais, vaizdavausi jas kaip išsiilgtą stovyklos laužą. Taip galėjau nors kiek atitokti nuo tikrovės. Patrankų. Gaisrų. Sumaitotų žmonių kūnų.

Tie, kurie vakarais sugrįždavo iš mūšio lauko ir būdavo pakankamai sveiki, matyt, galvodavo panašiai kaip aš. Jie rūkydavo ir gnaibydavo merginas, gerdavo ir miegodavo. Kartais dainuodavo. Vienas iš jų turėjo senus vargonėlius.

Moterys buvo tarsi muzika. Baisiai arti. Po oda. Ir vis tiek neprieinamos. Kurstančios ar žavinčios. Būsena. Visada nepastovi. Anksčiau ar vėliau jos juk išeina iš kambario.

Tačiau knygas ir sapnus galėjai pasiimti. Net čia. Šitan pragaran.

Nežinau, ar esu ką nors sapnavęs nuo tada, kai nužudžiau Karną.

Pirmasis, kurį mačiau mirštant karo lauko ligoninėje, šaukėsi mamos. Vėliau supratau, kad vyrai mirdami dažnai taip daro.

Dešinioji ranka ir petys šūvio buvo suplėšyti į skutus. Veidas pilkas, su šviesiomis plaukų sruogomis ant kaktos. Krauju pasruvusios akys — vienintelė beviltiška gyvybės liekana. Neįtikėtina, kad, praradęs tiek kraujo ir kęsdamas tokius stiprius skausmus, jis dar galėjo išspausti kokį garsą.

— Mama! Mama!—sustenėjo bejėgiškai siekdamas Karnos likusia ranka.

Gailus vaiko balselis:

— Neišeik! Neišeik! Mamyte, neužgesink šviesos! Neišeik!

Karna Dons sūpavo jį ir kažką šnabždėjo.

Ji buvo dvaro samdinė. Prieš mums ateinant. Prieš Bismarką. Mano amžiaus. Kūninga. Jos plaukai buvo didelis sartas arklys. Veidas blyškus ir rimtas. Jau tada, kai ji padėjo nelaimingajam užlipti laiptais ir paguldė į laikiną karo lauko ligoninės guolį, supratau, kokia ji stipri.