Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kažkuo ypatingas buvo jos glėbys, kai ji priglaudė vargšą vaikiną prie savęs. Rankos. Nuo sunkaus darbo pabrinkusios ir raudonos. Jos akys, kai būdavo atsuktos į mane, visada žiūrėdavo į vieną tašką virš galvos.

Staiga mane užvaldė noras permiegoti su Karna. Visai netekau proto. Matydamas ją spaudžiant glėbyje mirtį, susijaudindavau.

Mėlyna suglamžyta prijuostė, liudijanti apie sunkų naktinį budėjimą. Atraitytos rankovės, apnuoginančios žiemiškai baltą odą ir duobutes alkūnėse. Buki stiprūs pirštai, kurie apglėbia žmogaus gniužulą lovoje. Mirties tvaikas, sumišęs su kūno kvapais. Visa tai žadino geismą.

Jutau, kad stoviu laukdamas, kol vyriškis lovoje numirs ir bus mano eilė. Aš jos norėjau.

Paskui temačiau Karnos kūną. Po poros valandų, kai išnešėme lavoną, aš jos patykojau. Ji ėjo į kamaraitę, kurią buvome pavertę sandėliu, atsinešti tvarsčių.

Įsmukau vidun ir uždariau duris. Tada prispaudžiau ją prie lentynų ir daviau rankoms valią. Nežinau, kodėl taip kvailai pasielgiau. Galėjau pasitelkt klastą ir žavesį ir greičiausiai būčiau pasiekęs, ko troškau.

Ji net nešaukė. Tik įrėmė man į tarpukojį kelį ir laikė, kol paleidau.

Tą patį vakarą, kai sėdėjome vienas priešais kitą ankštoje virtuvėje ir valgėme, pajutau jos žvilgsnį. Viskas staiga ėmė suktis, ir aš išpuoliau laukan vemti. Visur tebuvo irimas. Ir beprotybė.

Kai krečiamas drebulio ir nusibaigęs grįžau vidun, ji draugiškai linktelėjo. Atrodė, tarsi susitaikė su tuo, jog visiems vyrams, ir mirštantiems, ir pasiliekantiems, norisi ją liesti.

Karna virto stipriu švino skoniu burnoje ir dilgsinčiu geismu. Ji nepaskleidė gandų apie mane tarp kitų merginų. Antraip būčiau pastebėjęs. Taigi įvykis sandėlyje neliko vien mano gėda. Kol ji manęs neišdavė, buvo ir jos gėda. Tikriausiai ji tai žinojo.

Paskui išvažiavom su Paulu, į vežimą pasikinkę iš baimės apdujusį arklioką. Viskas kilo ir leidosi drėgname ūke ir kančios smarvėje. Ji man palanki! Vežiau atviru vežimu jai sužeistuosius. Nešiau pas ją. O ji leisdavo jiems numirti savo glėbyje, šaukiantis mamos.

Jau kitą dieną ji atsakė į mano žvilgsnį virš dejuojančio sumaitoto kūno. Daugiau nieko nesiėmiau. Aš laukiau.

Mes buvome patys reikalingiausi mirštančiųjų slaugai karo lauko ligoninėje. Vaikščiodavome kartu, siejami tam tikros tarpusavio priklausomybės. Ieškojome vienas kito rankų šalia sužeisto kareivio. Liesdavome vienas kito odą, kur galėdami. Bet aš laikydavausi kuo toliau nuo sandėlio, kai ji ten būdavo.

Aš laukiau.

Sužinojome apie studentų bruzdėjimus. Jie spjaudę į karališkąją šeimą. Bet man neteko ten dalyvauti. Mano dienos ir naktys priklausė Dybėlui. Laukiau Karnos, o danų kariuomenė sugulusi meldėsi, kad įtvirtinimai atlaikytų. Kaip atlaikė per Trejų metų karą.

Tačiau jų maldos nebuvo išklausytos. Gausiai liejosi kraujas. Taip gausiai, jog bėgimas iš kariuomenės ir maištas tapo kasdieniu reiškiniu. Priglausdavom juos kaip užsiundytus jauniklius, ištiktus šoko ir pamišusius nuo mirties baimės. Kai kurie susižeisdavo tyčia, norėdami ištrūkti.

Balandžio 18-ąją, prūsams šturmuojant Dybėlą, ilsėjausi. Tuomet, kai patrankos tebegriaudė, o dangų ir žemę svilino vienas gaisras po kito, ji patykojo manęs prie vartelių. Nusivedė už trobesių į savo kambarėlį. Karna Dons.

Duryse ji turėjo įsitaisiusi kabliuką, o kertėje stovėjo siaura lova. Virš jos kabojo žvilgantis paveikslėlis, jame buvo arkangelas Gabrielius su deglu rankoje ir vainiku ant galvos.

Ji nebuvo tokia apkūni, kaip vaizdavausi. Krūtys ne tokios didelės, kaip man atrodė. Bet jos buvo šilti kauburėliai šaltame pasaulyje. Oda šviesi, o gyslos kaip signalai bėgiojo po mano rankomis, kur bepaliesdavau.

Syvai iš jos žliaugte žliaugė. Tarsi būtų juos kaupusi nuo tos dienos, kai bandžiau paimti ją sandėlyje.

Rodos, nepratarėme nė žodžio. Tarpais pakeldavome galvas ir laukdavome, kol nurims patrankos. Paskui vėl bandydavome surasti vienas kitą. Visą laiką plūduriavau odiniame maiše su Andrėja ir odžiaus įrankiu.

Vis tiek buvau Karnoje. Nežinau, ar jai suteikiau malonumo. Bet ji laikėsi santūriai. Taip pat santūriai sutikdavo ir mirtį.

Paskui valgėme bulves su silke, užgerdami pigia degtine. Drovėjausi ir bandžiau sužinoti, kaip ji jaučiasi. Bet nedrįsau paklausti.

Kai butelis beveik ištuštėjo, nei iš šio, nei iš to kaip koks skystalas ėmiau bliauti. Verkiau mykdamas kažką apie mirtį ir karą. Ji linksėjo. Sausomis draugiškomis akimis. Vien už tai būčiau galėjęs ją mylėti. Bet neįstengiau. Ji buvo sunkumas mano kūne. Nežinojau, ar jis blogas, ar geras. Ji jau buvo dalis manęs. Mano sąžinė ir sielvartas. O aš vis dar nieko nenujaučiau.

Nežinau, ko tikėjausi, kai iš arti matydamas beprotybę dūmiau per mūšio lauką, kol burnoje pajutau švino skonį. Aš tik žinau, kad tai mane išgydė nuo ruso.

Tą pačią dieną, kai Karna tapo mano dalimi, abu su Paulu bėgome per kapines prie Dybėlo bažnyčios, nešdami granata sužeistą žmogų. Jis buvo be nosies, o dantys kaip blogai suvertas perlų vėrinys gulėjo šalia burnos. Raudonoje masėje. Jis net nesišaukė mamos.

Bet aš rėkiau, taip, jog Paulas prisišlapino. O gal dėl to, kad patrankos buvo taip arti. Šiaip ar taip, šaukiau žmogui be veido:

— Viskas bus gerai. Gulėk ramiai. Tavo mama ateis! Tuoj ateis!

Kaltinės geležies varteliai į plynas kapines praverti girgždėjo. Atrodė, tarytum apsnigtų kapų eilė buvo vienintelis planingas dalykas pasaulyje. Akmeninę tvorą dengė taikus sniego apklotas, o išilgai išvietės stogo prie vandens siurblio žvilgėjo varvekliai. Medžiai aplink bažnyčią stovėjo pliki, tiesdami šakas į raudoną dangų, kuris rijo sprogimų griausmą ir tolimus riksmus.

Pats plaukiojau be tikslo savo tuščioje galvoje. Nelyginant senas sukežęs laivas. Ūmiai visą kūną persmelkė mintis: „Dina, padėk neprarast sąmonės. Nušauk tą vyrą! Padėk jam numirti! Greitai!“

Paskui bėgom su žmogumi per sušalusią žolę ir žvyrą. Liejosi jo kraujas ir mano maldos. O žemė tarp mūsų kojų visa tai gėrė.

Vėliau, kai prieš akis iškildavo šis vaizdas, aiškiau matydavau žiemos gamtovaizdį nei patį žmogų. Nemačiau šešias valandas trukusios granatų ugnies, į kurią danai neatsakė, pasekmių. Nemačiau klaikios baimės visų sutiktųjų akyse. Nei parako dūmų virš pranašios prūsų armijos, kuri buvo arčiau apkasų nei mūsų kariuomenė. Negirdėjau tūžmingų komandų ir skausmo riksmų. Mano protas žinojo, jog visa tai buvo.

Mačiau visiškos tylos apgaubtą žiemos gamtovaizdį ir vyrus, virstančius vienas ant kito klaikiais, lėtais judesiais. Ir raudoną sniegą. Juodus žiomenis ir išdraskytą žemę.

Balandžio 18-ąją Danija neteko penkių tūkstančių vyrų. Iš visų, kurie gulėjo mano neštuvuose, ryškiausiai man vaidenosi tas be veido. Jis ir nelaimingasis, miręs ant Karnos kelių, išvarė rusą.

Liko Karna.

Vieną dieną sulopėme karo numintą neturtėlių mergaitę. Ji turėjo Hanos akis. Nuo to man pasidarė silpna. Bet tik akimirką. Paskui ėjau toliau. Prie kitos lovos.

Po dienos ji su savo čigonų šeima dingo. Jie buvo vadinami panaktiniais.

Mąsčiau, jog turiu gelbėtis ir važiuoti namo į Reinsnesą. Iš gydytojų maža naudos, kol yra Bismarkas.

Vis dėlto neišvykau.

Grįžęs į Kopenhagą, radau laišką nuo Anderso. Jis paaiškino, kodėl siunčia mažiau pinigų pragyvenimui. Turėjęs imti paskolą. Žuvų nesą, o naujoji jekta labai daug kainavusi. Baigdamas užsiminė, jog Hana ištekėjo ir persikėlė gyvent į Lofoteną.