Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Bet Akselis nenorėjo.

— Papasakok, kuo, tavo manymu, ji nepadori, — netikėtai užsidegė jis.

— Na, ne taip lengva paaiškinti.

— Manai, kad negalima rašyti apie tokias kaip Ema? — išsišiepė Akselis.

— Ji apgavo savo gydytoją, kad tas išoperuotų ją pagal naujausią metodiką. Jis nesugebėjo. Mudu su tavimi galime šio to pasimokyti, nes ruošiamės būti gydytojai. Bet šiaip manau, kad pats būčiau galėjęs geriau padaryti. Turiu galvoje knygą, — pasigyriau.

— Na, pirmiausia tau reiktų prarast nekaltybę, — linksmai pasakė jis.

Akimirką netekau žado ir paraudau. Niekada negalėjai žinoti, ką tas pastoriaus sūnus sumanys leptelėti.

— Tu neskaitei knygos, — pasakiau suirzęs.

— Ne, neskaičiau. O tavo prakalbos man kelia nuobodulį. Geriau pašnekėkim apie Bodlerą, — pasiūlė Akselis.

— Bus nelengva, — prisipažinau.

— Kodėl? Tu juk deklamuoji jo eilėraščius, vos paimi tris alaus!

— Tai visai kas kita.

Aš su niekuo negalėjau kalbėti apie Bodlero eilėraščius. Man buvo gėda, kad jie man daro tokį įspūdį. Iš tikrųjų keletą kartų garsiai skaičiau juos. Dėl to gailėjausi. Man tie eilėraščiai turėjo magišką galią. Paskęsdavau ilgų laidotuvių procesijų vaizduose. Kai jo viltis iškelia juodą vėliavą ant palinkusios kaukolės.

— Geriausia Bodlero eilėraščiuose yra moterys, — pasakiau bandydamas surasti bendrų interesų. Bet tai buvo tiesa.

— Taip? — tarstelėjo Akselis.

— Gyvuliškos. Nežmogiškos ir beatodairiškos, žiaurios ir pavojingos.

— Ar manai, kad galima pasiguldyti jas į lovą ir nebegeisti gyvų? — paklausė jis.

— Nežinau, — netvirtai atsakiau.

Akselis gūžtelėjo.

— Nemanau, kad tau rūpi poezija, bičiuli! Tu tiesiog puikuojiesi viskuo, ką manai ir ką žinai, visai kaip eilinis norvegas, — sukrizeno jis.

Įsižeidęs ėmiau prieštarauti. Ir prisipažinau, kaip tie eilėraščiai mane veikia.

— Tave nuo jų apima geismas? — pagyvėjo jis.

— Hm...

— Geismas nuo Bodlero eilėraščių! Kad tave kur žaltys! Koks tas geismas?

— Mane apima noras kažką daryti...

— Su moterimis? Ar...

— Viską! Viską daryti!

— Ot pasiutęs! —susižavėjo jis.

Taip jis mane išviliojo iš kiauto.

— Kažkada pažinojau vieną moterį... — pradėjau.

— Na? — pasakė jis nekvėpuodamas ir nusilaižė alaus putą.

— Andrėja... Ji buvo... Ji atėjo pas mane naktį.

— Nejau? Kada tai buvo?

— Seniai... — abejodamas atsakiau.

Jis žiūrėjo į mane, kol vėl paraudau.

— Tiek to! Ką ji darė? — kilniadvasiškai paklausė jis.

— Palietė mane ir...

— Ir?

— Na, tu žinai... Viską!

Ilgainiui, stebėdamas jo veidą ir pasakodamas apie odinį odžiaus pleištą, ėmiau abejoti, ar tai tiesa. Galbūt aš viską sugalvojau? Susapnavau?

— Ji turėjo būti iškrypusi!—pasakė Akselis švytinčiom akim.

— Tu taip manai?

— Ar galėjo būti, kad ji?.. Ne! Pramanas! Pats sugalvojai tą istoriją, norėdamas mane pašiurpinti!

Aš neatsakiau. Tik papurčiau galvą.

— Kokia ji buvo? — paklausė jis po valandėlės.

— Aistringa, — atsakiau.

— Na, taip, bet tiksliau?

— Gerai neatsimenu.

— Meluoji! Atsimeni! Tik droviesi.

Jis pabandė nusijuokti.

— Tai buvo siaubinga, — staiga leptelėjau. Visai ne tai ketinau pasakyti.

— Kodėl?

— Vyras išmetė mane iš namų.

— Aš būčiau tą patį padaręs! — pasakė Akselis.

— Jis verkė.

— Verkė? Fui!

— Aš troškau, kad jis numirtų, — tariau aš.

— Negalima trokšti kito mirties, — tarė Akselis.

— Taip, bet aš troškau.

— Tu tik taip manai. Gali nepasakoti, kad buvai toks drąsus! Tikriausiai mirtinai bijojai. Kad tave kur velniai, vaikine, vis tiek padarei!

— Tai liks tik tarp mūsų, — prigrasiau.

— Kalbos nėra, drauguži!

Akselis padavė man savo milžinišką leteną.

Tą akimirką pasijutau lyg pakylėtas bangos. Turėjome šį tą bendra. Akselis ir aš. Galbūt atėjo ir nuėjo didysis žodis. Laimė? Ar dar kaip pavadinti?

Kai mes išėjome, Akselis ėmė juokauti, kad ne pro šalį būtų pasižvalgyti po skersgatvius.

— Rodos, žinau vieną švarią vietelę, — nedrąsiai tarė jis. Matyt, aš labai išpūčiau akis. Vėliau jis pasakė, kad yra tik

girdėjęs apie jas. Bet jis žinojo, kokiose gatvėse... lengva jas pastebėti. Moteris. Sėdinčias ant palangių.

— Tiek ir aš mačiau! — narsiai tariau.

Dviese dukart drąsiau nei vienam. Suskaičiavome savo pinigus. Pakenčiama.

— Kiek kainuoja? — paklausiau.

— Sunku pasakyti. Brangiausių neimsim.

Mes šauniai nužingsniavome j Salos gatvę. Abu matėme, kad moterys ten rodosi viešai. Tačiau visos, matyt, buvo užimtos, nes niekas neatidarė. Mes pabeldėm į dvejas duris, kurias žinojo Akselis. Languose taip pat nieko nesimatė.

— Aristokratai šią gatvę perkrikštijo, — išsišiepė Akselis.

— Kaip ji anksčiau vadinosi?

— Jūros vilkų. Visi pasaulio jūrininkai apie ją žinojo. Tie, kurie gyvena gerojoje miesto dalyje, neapsikentė. Tačiau vardo pakeitimas, rodos, nieko nedavė.

Mes juokėmės klampodami per šlapią sniegą.

— Kad ir koks būtų pavadinimas, negalime čia trintis visą naktį, — tariau.

Jis kiek susigėdo, nes pats rodė kelią.

— Tai tu pasakojai, kad esi labai narsus, — paerzino jis.

— Tada dar buvau jaunas, — nusijuokiau.

— Taip ir patikėsiu, — nervingai sukrizeno jis.

— Ramybės skersgatvin! Štai kur galim nueiti! — sušukau ir trūktelėjau jam už rankovės.

— Ne, žinok jos ten priima pliušu apmuštuose kambariuose, o jas prižiūri griežtos ponios, dėvinčios vyriškas skrybėles. Ten tikrai bus brangu! — pasakė Akselis.

— Ko tik tas vaikinas nežino... — sumurmėjau.

Mūsų kelionė baigėsi Pederio Madseno skersgatvyje. Tai buvo tarsi siauras koridorius, vedantis nuo „Gulbės“ vaistinės į Žaliąją gatvę.

Siauras purvinas griovys, šaukte šaukiantis aukštuomenei jį aplenkti. Ypač jei tai moteriškosios lyties atstovės. Abipus kiaulininko su atviru nuotaku, sklidinu atmatų ir mėšlo, pasirėmę vienas į kitą stovėjo trijų keturių aukštų namai.

Staiga prisiminiau, kaip vienas profesorius per paskaitą minėjo, jog, remiantis paskaičiavimais, per penkerius metus šioje gatvėje penkerių metų sulaukė tik devyniolika iš aštuoniasdešimties gimusių vaikų.

Akseliui to nepriminiau. Kam nuo to būtų buvę geriau? Tikras prakeikimas, kad man taip rūpi skaičiai! Mane vis tiek nupurtė šiurpas, ir jis pamanė, kad aš ėmiau dėl visko gailėtis.

— Pakinkliai dreba?

— Anaiptol!

Dvi ar trys sėdėjo prie atvirų langų ir jau atkreipė į mus dėmesį. Apsigręžti buvo vėlu. Pažvelgiau į Akselį norėdamas paklausti, ar nevertėtų mums išsiskirti. Tačiau bijojau, kad jis gali atsakyti „taip“. Ėmiau apgailestauti, kam taip gyriausi savo patyrimu. Kostelėjau ir nusišypsojau artimiausiai lango puošmenai. Ji buvo plačiu papurtusiu veidu, plaukai įmantriai susegti į didelį kuodą viršugalvyje. Sėdėjo darbui skirtais drabužiais. Plačia balta suknele, papuošta nėrinių apykakle ir sage. Nebuvo nutukusi, bet arti to. Vis dėlto atrodė simpatiška. Būčiau galėjęs su ja paplepėti. Bet gultis į lovą? Ne!

Akselis, rodos, buvo kitokios nuomonės. Arba tiesiog norėjo pasirodyti. Jis nusipurtė sniegą, įkišo galvą pro jos langą ir tarė:

— Puikus oras!

Ji šyptelėjo ir atsistojo. Moteris lange kitoje skersgatvio pusėje pamojo man. Ji rūkė pypkę ir, matyt, nebebuvo labai jauna. Bet ir jos visos nebebuvo...