Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Kai vėl buvome ant kojų, Akselis šypsodamasis pasakė:

— Na, atsipeikėjai, mano mielas norvege?

Palydėjau Akselį namo į Valkendorfą. Eidami pro Regenseną, pamatėme ją stovint prie senosios mūro sienos. Ant Kanauninkų skersgatvio kampo. Mėnesiena padarė ją permatomą. Galvą buvo apsigobusi baltu šaliu. Kažką laikė rankose. Drabužių ryšulėlį?

— Ar tik ne Karna? — pasakė Akselis.

Stabtelėjau, bet buvau per daug išsekęs, kad iškart eičiau per gatvę pas ją. Kol atitokau, ji dingo.

— Ar ne Karna ten buvo? — paklausė Akselis ir garsiai žagtelėjo.

— Ne, — sumurmėjau.

7 skyrius

Išsiblaivęs ir gražiai apsitaisęs, su Akseliu išėjau j pobūvį pas Aną. Be Akselio, manęs ir šeimos, buvo dar keturi žmonės. Nors paskui neprisiminiau, nei kaip jie atrodė, nei ką kalbėjo. Tačiau buvo po du abiejų lyčių.

Sofija paaimanavo sugaišusi visą dieną, kol jie nudangstė baldus ir nuvalė salėje dulkes, ruošdamiesi vakarienei Akselio garbei. Galėjai pamanyti, jog šiais metais Danijoje jis vienas išlaikė egzaminus.

— O kur dar valgių taisymas! Vaje! — nenustygo ji.

— Sofija! — sudraudė motina.

Tačiau Akselis negailėjo pagyrimų triūsui, liaupsino valgius, jos suknelę ir lėkštes su pjaustytu jaučio liežuviu. Pastarasis patiekalas buvo skirtas vyrams. Damos valgė konservuotas avietes.

Akselis, kuris bodėjosi žaidimais, pasiūlė damoms prieš vakarienę pažaisti bostoną arba pustuzinį.

— Žinokit, deserto valgysime žiedinį pyragą! Bet pirmiausia turite pasivaišinti šaltais užkandžiais, — ulbėjo Sofija.

— Sofija! — griežtai subarė motina.

Aukštielninka žąsis su popieriaus karpiniais ant nukirstų kulšių įkvėpė drąsos. Bandžiau surasti Anos akis. Sietyno šviesoje jos žaidė su manimi slėpynes.

Apimtas nevilties ir geismo, nepastebimai nuvilkau jai suknelę ir paguldžiau tarp rūkytos lašišos, mėsos vyniotinio, ančiuvių, druskos ir sūdytos mėsos.

Tada mes darėme tai. Ant stalo. Jos šlaunys paklusniai apglėbė man klubus. Mačiau jas pro padėklą su dviem grafinais, vynu ir daniška trauktine. Dievuli, kokios buvo auksinės!

Jos krūtys gulėjo duonos pintinėje. Suėmiau jas. Laikiau saujoje. Apžiojau. O vėliau — jos burna! Iš dubens. Skonis kaip raudonųjų serbentų drebučių ir žiedinio pyrago. Ilgai juntamas.

Mes nedalyvavome pokalbyje prie stalo. Visas buvau Anos judesiuose. Mačiau tik ją.

Vieną kartą pažvelgiau į Akselį. Sėdėjo sukaustytas ir šnekėjosi su profesoriumi ir Anos motina. Vos nepaglosčiau jam skruosto. Bet taip nesielgiama.

Kai visi pavalgė, mums, vyrams, buvo atidarytos dvivėrės durys į biblioteką. Ten buvo galima rūkyti.

Tačiau dar negalėjau palikti Anos. Ji negalėjo palikti manęs. Bet suknelę jau buvo apsivilkusi.

Dabar ji išnyks. Ir aš turėsiu sėdėti su Akseliu, profesoriumi ir tais dviem beveidžiais, gerti konjaką ir rūkyti cigarą, pamaniau.

Nežinau, iš kur radosi drąsos, bet staiga pasakiau:

— Eime su mumis, panele Ana!

Iš pradžių pastėrusiomis akimis ji pažvelgė į mane, paskui nukreipė klausiamą žvilgsnį į tėvą. Jis apsimetė, jog nepastebi. Bet ji nuėjo kartu.

Ko gera, nusižengė visoms gero tono taisyklėms. Gaus greičiausiai pylos. Vėliau. Tačiau neįmanoma, kad ją drausmintų svečiams girdint. Profesorius norėjo turėti liberalaus ir šiuolaikiško žmogaus vardą. Jis buvo už tai, kad moterys turėtų teisę studijuoti universitete.

Ana įsitaisė ant pufo prie tėvo kojų. Tiesia nugara ir rimtu veidu.

Kaip aš anksčiau nepastebėjau! Ana buvo būtybė iš motušės Karenos kažkurios knygos. Negalėjau tiksliai pasakyti. Žinojau tik tiek, kad buvau ją ten sutikęs.

Biblioteka buvo pilna vertingų knygų. Staiga prisiminiau nuotaiką, apimdavusią, kai motušė Karena gaudavo dėžes su daugybe knygų. Lūkesčiai. Kartais jas atgabendavo iš toli. Paskutiniais motušės Karenos gyvenimo metais viena dėžė atkeliavo kaip tik iš Kopenhagos. Joje buvo ir vokiškų knygų. Motušė Karena skaitydavo vokiškai ir savais žodžiais perpasakodavo man. Taip gavau pirmąsias vokiečių kalbos pamokas, su vertimu. Ji skaitydavo balsu Heinę, retkarčiais nusiimdama pensnė ir nusišluostydama vieną akį, kurią, kaip ji sakydavo, nuolat pagaudavo skersvėjis.

Tuose eilėraščiuose suprasdavau ne kaži kiek. Vis tiek klausydavausi lyg užburtas. Jos balsas mane pakerėdavo. Tuomet to nesupratau.

Šiandien galėjau žiūrėti j Aną ir mąstyti apie tai, jog motušė Karena, išskyrus mane, nieko daugiau neturėjo, su kuo būtų galėjusi dalytis poezija. Jau tada suvokiau, kad eilėraščiai pilni mėnesienos ir skausmo.

Dieną šviesa stulpais krisdavo pro aukštą langą ir šokdavo lėtą šokį su baldais ir tapetų gėlių pynėmis. Sutemus ji uždegdavo aukštą lempą žaliu porceliano gaubtu. Iš juodos geležies nulietas cherubinas aukštai virš galvos laikė žalią kupolą. Šviesa kaip samanos nuklodavo knygos puslapius ir motušės Karenos rankas.

Lempos nebėra. Ji sudužo, kai išgirdau, jog mane išsiųs į Tromsę.

Dėžės stovėdavo vidury kambario, skleisdamos mišrius kvapus. Dulkių, popieriaus ir senų laikraščių, kuriais būdavo užkamšyti tarpai, kad gabenamos knygos nenukentėtų. Vos juntamą drėgmės arba pelėsių kvapą.

Kartą atpažinau tą kvapą viename Kopenhagos antikvariate. Galima būtų pamanyti, kad mane apėmė malonus ilgesys. Tačiau stovėdamas tarp knygų lentynų, visame kūne jutau stiprų fizinį skausmą. Tuoj pat turėjau bėgti laukan įkvėpti oro.

Prabangioje, oda puoštoje profesoriaus bibliotekoje dingtelėjo, kad motušės Karenos kambarėlis man buvo ryškesnis nei daugelis kasdienių išgyvenimų. Motušė Karena priklausė man. Nešiojau ją su savimi.

Šviesos stulpas kambaryje. „Dėdės Tomo trobelė“. H. K. Anderseno pasakos. Vergelando „Žydas“, „Žydė“ ir „Anglų locmanas“. Viskas slypėjo pagalvėse ir sienų apmušaluose. Ten neįmanoma uždegti šviesos, neatgaivinant visų personažų.

Dabar sėdėjau tarp svetimų knygų lentynų ir žiūrėjau į Aną.

Profesoriaus bibliotekoje visi daiktai buvo didesni, šaltesni, vyriškai praktiškesni. Kai buvau čia paskutinį sykį, man tai nepadarė tokio įspūdžio kaip dabar. Gal todėl, kad taip rūpėjo Ana, jog nemačiau nieko kita. Dabar atkreipiau dėmesį į kambarį, nes Ana didino skirtumą tarp šios vietos ir namų.

— Ar mūsų jaunasis draugas tebeskaito Kirkegorą? O gal darbas ir profesinė literatūra atima visą laiką? — paklausė profesorius.

— Jei profesorius klausia, turiu prisipažinti, jog ketinu dar kartą perskaityti apie Izaoko aukojimą, — tariau aš ir paėmiau iš jo konjako taurę.

— Na, senasis patriarchas, matyt, negalėjo nepaklusti Dievo nuosprendžiui. Ar būdamas teologo sūnus kitaip manai, Akseli?

— Teologija nėra mano stipriausia vieta, — atsakė Akselis.

— Kaip tik tos vietos ir nesupratau „Baimėje ir drebėjime“, — įsiterpė Ana.

Profesorius negailėdamas pripylė jai chereso.

Tai, kad jis užvedė kalbą apie Kirkegorą, buvo įspėjimas. Pasidariau neatsargus. Ėmiau išsiduoti.

— Keista, — tariau, — Kirkegoro žodžiai skambėjo man iš knygos senelės balsu. Ji buvo tikinti ir man skaitydavo... Tai savotiška gairė man, ieškančiam tėvo paveikslo, — pasakiau aš ir atsisėdau ant laisvos kėdės priešais Aną.

— Kaip?.. — prabilo Ana.

Tačiau profesorius pertraukė ją:

— Tėvo juk nereikia ieškoti, jis yra.

— Visaip būna. Mano tėvas mirė, kai dar nebuvau gimęs.

Pasidarė tylu. Visi žiūrėjo į savo taures.