Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Pabėgėjo, kad mane pavytų. Tada ėmė visa gerkle rėkauti ir

dainuoti.

— Aš papasakosiu jai, kad vaikštai pas kekšes, — pasakiau tūždamas.

Jis stabtelėjo ir pasisuko į mane.

— Toks šlykštus niekšas tu nesi! — pasakė.

Akys ir burna tebuvo siauri dryžiai mėnesėtoje naktyje.

— Bet tu jos nemyli! — tariau kiek galėdamas ramesniu balsu.

Jis sustojo. Atsargiai suėmė man už švarko apykaklės ir prisitraukė mano veidą.

— Tai tu nemyli! — suurzgė.

— Ar tu daugiau išmanai apie meilę nei aš? — pasakiau ištrukdamas.

— Meilė — ne kokia nors prakeikta estafetė, — įširdęs atrėžė jis.

— O kas ji?

— Svarbu susirasti žmoną, su kuria galėtum ištverti. Ana nepriekaištinga. Ir ji nėra...

Jis nespėjo pabaigti minties. Nežinau, kas man pasidarė! Bet staiga puoliau į ašaras. Pats nesupratau, dėl ko taip išskydau. Verkšlendamas teisinausi, kad reikėję labai daug mokytis ir buvę daug bemiegių naktų. Kad negalįs pakęsti konjako ir vyno.

Stovėjome vidury Naujosios karaliaus aikštės. Žmonės stabtelėdavo paspoksoti. Kai kurie nusišaipydavo, patraukdavo pečiais ir lėtai praeidavo atsigrįždami pažiūrėti. Prisistatė ir du jauni dykūnai. Vienas kvatojo, o kitas meistriškai mane mėgdžiojo.

Išgirdau tarsi kremzlę trekštelint. Po akimirkos tas, kuris mane mėgdžiojo, gulėjo ant menčių. Akselis jį patiesė. Dvi damos verkė. Stabtelėjo būrelis teatro lankytojų.

— Kas čia vyksta? — paklausė ponas aukšta skrybėle ir fraku.

— Tas vaikinas įžeidė mano draugą, verkiantį iš sielvarto, — įpykęs pasakė Akselis.

Draugija metė žvilgsnį į vaikiną ant grindinio. Damos suraukė nosis. Tada jie nuėjo.

Prie mūsų kiek įkabindamas jau skubėjo policininkas. Atrodė griežtai ir taip pat norėjo sužinoti, kas atsitiko. Akselis pakartojo, ką buvo sakęs. Bet dabar vaikinas kiek atsigaivelėjo ir paleido į mus keiksmų seriją. Geriau būtų patylėjęs. Tokiems kaip jis pasaulis nėra teisingas. Policininkas perėjo į Akselio pusę, sugriebė vaikinui už pakarpos, ir jie išnyko.

Mes buvome nepriekaištingai apsirengę. O aš nepasakiau nė žodžio.

Kai mes vėl likome vieni, kiek tai įmanoma šioje aikštėje, Akselis iškošė:

— Dabar turiu gauti tos savo degtinės, nors man kainuotų laisvę!

Aš kiūtinau šalia.

Kai „Vaistinėje“ iškalbingai tylėdami išlenkėme po trečią taurelę, Akselis atsargiai pasakė:

— Turbūt supranti, kad negali jos gauti?

Piktai stebeilijau į jį neatsakydamas.

— Ar norėtum ją vesti? Nusitempti paskui save į Dievo pamirštą užkampį, iš kurio esi kilęs?

Aš vis tylėjau.

— Nepraeitų nė poros mėnesių, kai ji bėgte parbėgtų atgal, — pasakė jis paniuręs.

— Prasmek skradžiai! — pagiežingai tariau.

— Ačiū, tu taip pat!

Valandėlę pasėdėjome.

Dviem studentams prie kaimyninio stalo sunkiai sekėsi išsilaikyti ant kėdžių, o vyriškis už baro ragino juos krapštytis namo į Regenseną, kol jų dar nereikia vežti karučiais.

— Tu esi veidmainis, — staiga pasakė Akselis tokiu pačiu tonu kaip smuklės šeimininkas.

Žodis „veidmainis“ mane vėl atgaivino.

— Kokią teisę turi taip sakyti?

— Su merginomis žaidi kaip katė pele. Bet kai atsiranda tokia, kuri rūpi kitam, tada užsidegi žūtbūt ją gauti.

— Aš nežaidžiu merginomis.

— Žaidi!

— Kada? Kuo?

Jis visas išvardijo. Stebėtinai sugebėjo atsiminti vardus. Matyt, dėl to, kad vaikystėje kalė psalmes.

— Na, ir kas, — tariau nesigindamas.

— Mes pamanėme, ar tik nebūsi susigriebęs sifilio, kad taip staiga užraukei ir net sugebėjai išlaikyti egzaminus.

— Kas tie „mes“?

— O, daug kas. Ana taip pat.

— Tu tai aptarinėjai su Ana? Šunsnukis!

— Ne, ji su manimi aptarinėjo.

Bejėgiškai susmukau kėdėje.

— Ir ką tu apie mane sakei, kai ji klausė?

Jis gūžtelėjo pečiais ir susipylė į gerklę degtinės likutį. Nusišluostė burną.

— Sakiau, kad nežinau, ką ir manyti. Kad gyveni užsidaręs su knygomis. Sulysęs kaip kaliausė ir beveik nesiprausi...

— Ką ji pasakė?

— Kad tave reikėtų gelbėti.

Staiga supratau, kad ji neatsitiktinai sutiko mane gatvėje. Mane reikia gelbėti! Bet kodėl? Nes aš jai rūpiu?

— Ji nenori tavęs! — pagrasinau.

— Užsinorės.

Nusispjoviau ant grindų, demonstruodamas pasibjaurėjimą ir protestą.

— Ji pabėgs į Londoną! — išsprūdo man.

Dabar išdaviau ją, pamaniau.

Bet Akselis ramiai pažvelgė į mane.

— Moterys iš geros šeimos nebėga, nors ir šneka, — tarė jis. Artėjo tikrasis apgirtimas. Tai nebuvo smagus svaigulys.

Kurį laiką sėdėjome tylėdami. Galiausiai jis draugiškai patapšnojo man per petį ir pasakė:

— Baigiam tas kalbas, Benjaminai. Aš išmesiu dar vieną. Mums liko mažai laiko. Drauge. Netrukus baigsis studentiškas gyvenimas... Buvo puikūs laikai. Aš tavęs... Taip, velniai rautų, aš tavęs pasiilgsiu! Bet mes gausime praktikantų vietą Frederike! Susitiksime ten!

Jis paplekšnojo man dar kartą.

— Ar ji manė, kad aš sergu sifiliu?

— Nesvarbu. Tu tikrai kur kas įdomesnis su sifiliu nei be jo, — lakoniškai atsakė jis. — Tokioms moterims kaip Ana patinka gelbėti žmones.

8 skyrius

Po to slinkusiomis dienomis Reinsnesą vaizdavausi kaip vietą anapus vaivorykštės. Nežinojau, kaip nusigausiu ten gyvas. Tuo labiau, kaip iš ten grįšiu. Keletą metų tariausi liovęsis apie Reinsnesą galvoti kaip apie „namus“. Bet dabar jis pavergė mane ir sąmonėje įgavo formą. Jauteisi taip, tarsi būtum suradęs seną paveiksluotą vaikystės laikų knygelę ir nedrįstum jos atsiversti.

Sakiau sau, kad turiu važiuoti namo dėl Anderso. Ir todėl, kad neaišku, ar gausiu praktikanto vietą kokioje nors Kopenhagos ligoninėje.

Jau Bergeno prieplaukoje išgirdau, jog įtakingos jėgos aktyviai siekia, kad Norvegijos stortingas rinktųsi kasmet ir unijos karalių būtų galima laikyti už pavadžio. Labai nesigilinau. Buvau per ilgai išvykęs. Jutau netgi savotišką piktdžiugą, nes Norvegija stengėsi kaip nors pasižymėti. Niekada neatleidau už tai, jog Danija, užpulta Bismarko, turėjo gintis pati viena. Ir kaskart apie tai pagalvojęs jusdavau gėdą.

Kuo toliau plaukiau dūmus spjaudančiu garlaiviu, tuo labiau apgailestavau išsiruošęs namo.

Vienas bendrakeleivis knarkimu neleisdavo man užmigti naktimis. O dieną pradėdavo apie šeštą valandą — kosėdamas ir krenkšėdamas. Nuo to, jog šnekėjo mano gimtąja kalba, kai reikėdavo ir kai visai nereikėdavo, geriau nebuvo.

Aš atsakydavau vienskiemeniais žodžiais. Prisimindamas, jog smerkiau Johaną už tai, kad, grįžęs iš Kopenhagos, visur kaišiodavo daniškus žodžius. Nusprendžiau kiek įmanoma laikyti liežuvį už dantų.

Bendrakeleivis slinko vis arčiau stalo, prie kurio valgiau. Tarsi jausdamas malonumą, jog artinasi prie aukos. Kai atsirado laisva vieta, vienam keleiviui išlipus Breneisunde, vyriškis atsisėdo prie mano stalo.

Žinojau, kad esu jį kažkur matęs. Po kelių minučių jis apipylė mane klausimais. Sunku buvo jo išvengti. Jau anksčiau keletą kartų jis davė man suprasti žinąs, kas aš toks. Nepasisakydamas savo pavardės. Pats neklausiau. Tik bandžiau prisiminti, kur esu jį sutikęs ar matęs.

Dabar jis atsisėdo prie stalo su savimyliška šypsena. Be jokios priežasties mane ėmė pilti prakaitas. Tarsi būčiau bijojęs, kad jis atskleis kokią nors baisią mano paslaptį.

Iš pradžių jis tylėjo. Mes siuntėme vienas kitam lėkštes ir kramtėme. Paskui jis prašneko apie Reinsnesą. Garsiu, spigiu balsu. Mane pylė prakaitas, ir jutau atsėlinant baimę. Grėsminga buvo ne ką jis sakė, bet kaip sakė. Aš arba leidau jo žodžius pro ausis, atsakydamas trumpai ir neutraliai, arba buvau perdėtai dėmesingas ir mandagus. Tačiau jis nesuprato perspėjimo. Ilgainiui prie stalo stojo nejauki nuotaika, nes visi pajuto, kad nenoriu kalbėtis su ta persona.